Slaugant senyvo amžiaus ar sunkiai sergantį artimąjį namuose, odos paraudimai, pragulos ir sunkiai gyjančios žaizdos tampa vienu dažniausių iššūkių. Nors iš pirmo žvilgsnio nedidelis paraudimas gali atrodyti nepavojingas, laiku nesureagavus jis gali virsti skausminga ir ilgai gyjančia žaizda.
Vasarą ši rizika dar labiau išauga – dėl aukštesnės temperatūros kūnas daugiau prakaituoja, oda ilgiau išlieka drėgna, greičiau sudirgsta, o jau atsiradę pažeidimai gali gyti lėčiau. Todėl šiltuoju metų laiku slaugant gulintį žmogų ypač svarbu dažniau tikrinti odos būklę, laiku keisti sauskelnes, patalynę ir pasirūpinti, kad žmogus neperkaistų.
„Vaistinėje sulaukiu įvairių klausimų dėl senyvo amžiaus ar sunkiai sergančių artimųjų slaugos. Viena dažniausių problemų – odos paraudimai, pragulos ir sunkiai pagydomos žaizdos.
Gulintiems ligoniams dėl kraujotakos sutrikimų audiniuose, mitybos nepakankamumo ir ilgalaikio spaudimo tam tikrose kūno vietose kyla didelė pragulų rizika“, – sako vaistininkė Kristina Šnirpūnienė.
Ji prisimena vyresnio amžiaus pacientę, kuriai trofines opas ant kojų teko gydytis net dvejus metus.
Moteris vėliau apgailestavo atsisakiusi gydytojų paskirtos kojų venų operacijos ir nenešiojusi kompresinių kojinių – ilgainiui tai virto sunkiai gyjančiomis, skausmingomis žaizdomis.
Pragulos prasideda nuo spaudimo
Pragulos dažniausiai formuojasi kryžkaulio, menčių ir kulnų srityse, tačiau gali atsirasti ir kitose vietose, kur kūnas ilgą laiką patiria spaudimą. Todėl gulintį ligonį svarbu vartyti kas dvi valandas, o labiausiai spaudžiamas vietas apsaugoti specialiomis pagalvėlėmis ar rateliais.
„Ne mažiau svarbūs ir tinkami drabužiai, patalai bei kambario temperatūra. Audiniai turėtų praleisti orą ir sugerti prakaitą, nes drėgmė – tiek nuo prakaito, tiek nuo šlapimo – sudaro palankias sąlygas odos pažeidimams“, – atkreipia dėmesį vaistininkė.
Pasak jos, vasarą reikėtų dar atidžiau stebėti, ar oda nelieka suprakaitavusi, ar patalai nėra drėgni, ar kambaryje pakankamai vėsu. Jei žmogus gausiau prakaituoja, gali tekti dažniau keisti ne tik sauskelnes, bet ir drabužius ar paklodes, nes nuolatinė drėgmė ypač greitai sudirgina spaudžiamas kūno vietas.
Sauskelnės nėra skirtos visai parai
K. Šnirpūnienė pastebi, kad viena dažniausių klaidų – per retai keičiamos sauskelnės. Kartais slaugantiems žmonėms atrodo, kad jei uždės maksimalaus sugeriamumo sauskelnes, ligoniui jų užteks visą parą.
„Sauskelnes reikėtų keisti kas 4 valandas ir po kiekvieno pasituštinimo. Tik nakčiai jas galima palikti ilgiau, jei žmogus naktį dažnai nesišlapina“, – aiškina ji.
Intymias vietas reikėtų valyti prieš kiekvieną sauskelnių keitimą, tačiau vien vanduo ir muilas ne visada tinkamiausias pasirinkimas – muilas gali sausinti ar dirginti odą. Tokiais atvejais galima naudoti specialius valomuosius kremus, kurių nereikia nuplauti, arba drėgnas servetėles, skirtas viso kūno priežiūrai.
Paraudusių vietų trinti negalima
Dar viena klaida – paraudusių vietų trynimas ar masažavimas. Pasak vaistininkės, taip galima tik pabloginti odos būklę.
„Kartais žmonės ligonį trina spiritiniu kamparo tirpalu, norėdami pagerinti kraujotaką, tačiau ši priemonė netinka dėl sausinančio spirito poveikio. Paraudusių vietų trinti ar masažuoti negalima – jas reikėtų tepti kremais su cinko oksidu ar pantenoliu“, – pataria K. Šnirpūnienė.
Jei pragula dar negili, ją galima prižiūrėti namuose naudojant hidrokoloidinius pleistrus. Jie klijuojami ant fiziologiniu tirpalu nuplautos ir nusausintos žaizdos, o keičiami kas 3–7 dienas arba anksčiau, jei pleistras permirksta.
Vaistininkė pabrėžia, kad kartu su tokiais pleistrais nereikėtų naudoti papildomų tepalų – jų poveikio dažniausiai pakanka. Žaizdų taip pat nereikėtų tepti spiritiniais antiseptikais ar plauti vandenilio peroksidu. Jei žaizda pūliuoja, reikėtų rinktis specialius antiseptinius skysčius.
„Jei žaizdos būklė blogėja, stiprėja skausmas, plečiasi paraudimas aplink žaizdą arba pati žaizda didėja, būtina nedelsiant kreiptis į gydytoją dėl galimos infekcijos“, – įspėja ji.
Kai žaizda negyja dėl kraujotakos ar diabeto
Sunkiai gyjančios žaizdos gali atsirasti ir dėl kraujotakos ar limfotakos sutrikimų kojose. Tokios trofinės opos dažnai būna skausmingos, šlapiuojančios, neretai tampa infekcijų šaltiniu. Joms prižiūrėti naudojami hidrokoloidiniai ar putų poliuretano tvarsčiai, o gydytojas, priklausomai nuo žaizdos kilmės, gali paskirti kompresines kojines ar bintus.
Ypač atidūs turėtų būti sergantieji cukriniu diabetu. Dėl nervų pažeidimo ir kraujotakos sutrikimų net maža žaizdelė gali sunkiai gyti, joje lengviau vystosi infekcija, o žmogus kartais nejaučia skausmo.
„Žinau ne vieną atvejį, kai maža nepastebėta žaizdelė baigėsi galūnės amputacija. Todėl sergant diabetu odos ir ypač pėdų priežiūra turi būti kasdienis įprotis“, – sako vaistininkė.
Gijimui svarbi ne tik žaizdos priežiūra
Svarbiausia sunkiai gyjančių žaizdų taisyklė – žaizda turi būti švari ir drėgna, tačiau tai nereiškia, kad ją reikia nuolat plauti vandeniu. Tinkamą aplinką padeda palaikyti specialūs tvarsčiai ar hidrokoloidiniai tepalai.
Gijimą gali apsunkinti mažakraujystė, nepakankama mityba ir per mažas baltymų kiekis racione. Tokiais atvejais gali prireikti daugiau baltymų, vitaminų A, D, C, cinko ar geležies.
„Net ir išgydžius pragulas ar opas, svarbu žinoti, kad jos linkusios kartotis. Todėl būtina ir toliau drėkinti odą emolientais, mažinti spaudimą ir laikytis kasdienės profilaktikos“, – primena K. Šnirpūnienė.
PŽ
