Literatų klubo „Varsna” kūrybos puslapis
Pavasaris? Dar nerandu! Gyvas paveikslas lange? O taip! Jame dar be sulos beržai, už jų eglynai, kur skaros nukarstytos kankorėžiais, lyg kasdienei naujametei šventei, kur žiemą voverės jų primėto ant žemės, bet jaunas pavasaris vėl prikarsto į viršūnes ir užtenka jų per visus metus.
Vėl sniegas? Per naktį krito, randu jo net iki kelių, nors rodės jau ir saulės spindulys, ir danguje dar prieš savaitę sukaleno gandro ,,klynas”. Čia, Suomijoje, jie apsigyveno tik nuo 2015-ųjų, kai pasirodė pirma baltųjų gandrų pora, o vasaros pradžioje išsirito du jaunikliai. Mažieji gandrai iš karto tapo mylimais paukščiais suomiams ir gavo Kinttu ir Kontti vardus, jų kalboje abu žodžiai reiškia ,,koja”, t. y. ,,ilgakojai”. O aš einu… einu kas rytą miško takais ir vis gėriuosi kasdien besikeičiančia gamta, tik uolos tos pačios, jau tokios savos, tokios pažįstamos. Ir lipu į kalnus, ir leidžiuos nuo jų kaip gyvenimo tarpsniais – aukštyn, žemyn.
Gyventi šalia miško reiškia turėti ramybę sieloje, laisvą žodį širdyje, kur pilasi mintys lyg tyras, sraunus šaltinis. Ir tegul vėluoja čia pavasaris, bet jis ateis ištirpdęs tuos sugrįžusius sniegynus ir nusineš pamiškė upeliais visus gamtos turtus, sukritusius į juos kaip pernai ir kaip užpernai, kaip visad. Jau balandis… o paskui šalia liepų po langais, tame penktame namo aukšte, vėl klausysiuos bitės dūzgimo, ji ir į kambarį įskris, pasikalbėsim. Inkiluos pasirodys varnėnai ir žadins mane paukštis, čiulbės nuo trijų nakties ir nutils penktą, kai visai prašvis.
Gyventi šalia miško – tai lyg jausti gamtos motulės glostymą kasdien: tai ji vėją pasiunčia, tai saulės spindulį, tai melodiją lietumi į langą ar pūgą užsupti, užliūliuoti. Pavasario džiaugsmo visiems, gėlės žiedo kiekvienai sielai!
P. S. Ką tik iš miško… pašalę, bet tik įėjus, tuoj įsigeria skambus, garuojantis paukščių giesmynas, ant žemės girgžda sušalusi sniego pluta, pėdos laužia ledą, o tu eini eini eini… Sustabdė zylė, klausiausi jos skambių įdainavimų ir apėmė tokia stipri palaima, – gamtoje siela visiškai atsigauna, o kai sugrįžti iš šalčio į šiltą būstą, taip gera išgerti rytinės kavos puodelį. Sekmadienis lyg šventa ramybė…
P. P. S. O vakar vakare mūsų paskutiniame pasivaikščiojime su šuniu jau prietemoj (devintą vakaro užsidega lempos plačiame miško take) visai po nosim prabėgo jaunas stirniukas (jis čia visad vaikšto su mama) ir sustojo už kelių metrų, tai su šunele sustingom ir mes. Ir žiūrėjom vieni į kitus lyg į stebuklą, tą mūsų draugystę, kur vietos miške užtenka visiems. O paskui nuėjom – jis į tamsą, mes į namus…
2024 04 06-09
Ramutė Bechtereva, Suomija, Helsinkis
…
Rima ATKUCEVIČIENĖ
* * *
Viltingai nusilenkiantys rytai
Kasdieniškumo ložei,
Aušros raudona skiautė suplyšusi
Šakų voratinklio glėby,
Įsibėgėjusios dienos šviesa
Patyrus juodą fiasko,
Į vakaro vėlyvą veidą išsitaškius…
Tuomet,
Trumpiau nebuvo nieko už tą žvilgsnį,
Kuris paliko amžino laukimo brydę
Per ilgesingus laikmečio takus,
Mintis ištirpdė sniegą ne laiku iškritusį
Ir užaugino išsipildymo daigus.
Iš tavo veido išskaičiau visus žodžius,
Kuriais pati save paguosti sugalvojau,
Sapnų ženklai keistai susidėliojo,
Išlikdami klastingais pranašais…
Naivumas žaidė vaikiškais žaislais,
Viltis užsiūta senoje kišenėj tūno…
O dulkių grimas paslėpė Fortūną
Po dar neištesėtais pažadais…
…
Irmina PRYVALOVA
* * *
Norėčiau atsinešti malkų ir pakurti krosnį
Šaltam vandeny nuplauti bulves
Užkaisti puode kad virtų su lupenom
Tada norėčiau įsispirti į tuos juodus kaliošus
Ir atlikti vakaro darbus
Neatsimenu kokie jie visi buvo
Bet norėčiau nueiti į tvartą
Ir pašerti gyvulius
Dar norėčiau išgirsti kaip girgždėdamos
Užsiveria priemenės durys
O viduje spragsi ugnis ir
Taikiai kalba radijas
Tada pavalgyti ir sulošti kortomis durnių
(neprisimenu, kaip jie susiruošdavo miegoti
gal būdraudavo su drabužiais visą naktį
padėję galvas ant storų pūkinių pagalvių?)
Dar gal norėčiau iš šaltojo kambario
Atsinešti tų saldžiarūgščių burokėlių…
Tada jau pakaktų pilnatvės,
Obelų ir pernykštės žolės kvapo
Tik kad aš neturiu nei gyvulių nei tvarto
Nei to pirmykščio žinojimo
Kad visas gyvenimas telpa
Po juodu šlapiu dangum
Ir po kojomis tęžtančio sniego rėžiuose
…
Marija BOHAREVIČIENĖ
* * *
Atrodo, tik prisilietei
Prie gyvenimo spektro plataus.
Nori tiesos, kurios niekada neišgirsi.
Jos nėra.
Nori džiaugsmo, kurį atrandi,
Klampodama per skausmą.
Nori paslapties, kuri išnyra
Išsigandusi polėkio skrydyje.
Ką patyrei pievoje,
Pilnoje laumžirgių ir skruzdžių?
Įpūtei ugnį stipresniems.
Bučiavai vienadienius drugelius.
Atrodo, tvarkingai bėgai į save,
Prasilenkei su skubančiais
Į paženklintą kelią.
Atsirėmei į uolą ar ugnikalnį,
Bet nesudegei.
Pažvelgei į save,
Perskrodei praeitį.
Kartojai žodį – bučinys.
Koks tai ilgas žodis ar veiksmas.
Jis skaidrino, gaivino, įkvėpė ir atšaldė.
Atrodo, rašei, bet žodžiai sustojo,
Nes per slenkstį peržengė paprastumas ir meilė.
…
Ramutė BECHTEREVA
Nukapsės ryto lašas tyloj
.
Nukapsės ryto lašas tyloj,
Dar nespėjus pabusti iš ryto,
Kur žydės obelis ir kur tuoj,
Lyg netyčia šalnoms nusiritus,
.
Bus pavasaris tvirtas. Vėliau,
Bet dabar dar tik sniegas patirpęs,
O taip norįs ištart: pagaliau!
Pagaliau gi žiedai susisirpo
.
Ant šakų. Pakalnutės vėl kels
Paukščio giesmę, nuo kvapo apsvaigę
Žaibą prietarai drąsų įskels
Tartum praneštą gėlą užbaigus.
.
Tu sušildyk man mano rankas
O pavasari jaunas, kaip būta!
Ir tegul tuos metus po lankas
Vėl surankioja miško gegutė.
…
Jonas STANKEVIČIUS
Haiku
…..
Daukšių tranšėja
Neužberiamas gylis
Skylė krūtinėj.
…..
Varkalių ežios
Bajorkiemis, užsienis?
Klauskite vėjų.
…..
Kaimas Viršulai
Baltas lopas prie Smilgos
Žyma metrikoj.
…..
Kropilų kalvė
Kropo puodų liejikai
Šildo tik mintis.
….
Tubių trobesiai
Velia tūbą tūbeliai
Gal kur muziejuj?.
…
Renata ŠIMANAUSKIENĖ
Kartu su potekste
.
Bitkrėslė
ir pelynas
Kartu
KARTU
Ar aš
ir tu
kartu?
Ar KARTU?
Noriu saldaus
Bičių medaus
Uždrausto
Dangaus
Ar nenubaus?
Už saldumą
Guolio
Obuolio salduolio
Šerdį
Kirmiai ryja
Širdys
Kirmyja
Bitės krės
Pelyno medaus
Kartaus
Ar aš
Ar tu
Kartu?
(K)ar tu…
…
Celestina RIMAVIČIENĖ
Ne taip pavadino…
.
Girdžiu ,,Balsas Lietuvos”,
Paklausysiu, ką dainuos.
Ir maži, ir dideli.
Bus laida labai graži.
.
Atsisėdau ant kėdės.
Kojas dar galiu pariest.
Bus dabar ką pažiūrėti,
Tapsiu tarsi pakerėta.
.
Jau klausau – nesuprantu.
Galvą šiaip ir taip suku.
Ant ausų aš gal apkurtus?
Žodžių niekaip negirdžiu.
.
Ir labai išsigandau –
Kurgi šiandien patekau?
Jūs apgavote mane,
Aš ne ,,Lietuvos balse”.
.
Čia tik anglai susirinkę,
Kur dabar lietuviai dingę?
Kaip tik gali vapalioja,
O komisija jiems ploja.
.
Balsas čia ne Lietuvos
Ir tie jau Lietuvą parduos.
Tai kam gi žmones jūs klaidinat,
Netikru vardu laidas vadinat.
.
Savo kalbą jau pamiršot.
Laužiat viską lyg iš pirštų.
Nors nemokate kalbos,
Esat ne iš Lietuvos…
…
Vilma SINICKIENĖ
* * *
Ne ežiukas aš, tačiau rūke
kartais mintimis klajoju,
kartais skauda, kartais ne –
skausmą tuoj migla užkloju!
.
Ir tiesiu rankas į melsvą tolį…
Glosto jas maži lašai.
Vieversys palieka savo guolį
priekaištaudamas: mylėt trukdai…
.
Dangui tik pilkam šypsausi,
juk pavasaris jau gamtoje ir širdyje,
rūkui prasisklaidžius atsigausiu,
spinduliu sušildysiu save.
.
Apkabinimo gaivaus ir šilto,
gero žodžio pumpuro delne,
muzikos upelio, kurs suvilgo
savo ašarų gaiva krištoline.
.
Gera man šitam saldžiam rūke.
Su manim jis kalba ir ramina…
O, gyvenime, gyva aš, aš dar čia!
Dar geriu likimo skirtą aitrų vyną…
…
Rasa STANKEVIČIENĖ
Pavakarys
.
Debesys. Paukštis. Beržai. Kadagys.
Brenda sodybon pavakarys.
.
Nustojo giedot devynbalsė pilka.
Slėnyje leidžiasi rūko skara.
.
Parskrido nakvynei bičių būriai.
Rymo geltoni, melsvi aviliai.
.
Suskliaudė gėlės žiedų taureles.
Vėjas pakilęs lietų atneš.
.
Toli sudundėjo eiklus traukinys.
Braido sodyboje pavakarys.
…
Nijolė DRANSEIKIENĖ
Siela veržias dainuoti
.
Taip noris dainuoti
Apie savąjį sodą.
Mintys vis sugrįžta jaunystės
Į tuos prabėgusius takelius,
.
Kur žydėjo tas tėviškės sodas,
Dūzgė bitės žieduos,
Rytai puošėsi švintančia žara
Ir krito po kojom žiedai.
.
Kur liepsnojo saulė,
Viską be žodžių kalbėjo,
Siela veržės dainuoti,
Kad esam laisvoj Lietuvoj.
…
Zita ZOKAITYTĖ
Trečiasis Ukrainos pavasaris
.
Pavasaris
Juoda į širdį
Juoda į širdį
Žiema dirbtinai nusidažo baltai
Ruduo – geltonai
Vasara – žaliai
O pavasaris – juodai
Nes viskas turi atgimti iš nebūties
Iš tuštumos įsčių
Iš sutraukyto gemalo
Iš to kad jau nesi
Ir nebūsi
Bet vis tiek raudonai sutvinkčioja kraujas
Nusileidžia žemėn dangus
Be raketų pabaisų
Skaitau: šviesą galima sulėtinti 10 000 kartų
Gal galima ir pagreitinti?
Susijunkim
2024 02 24 – tai tik kodas
Viršelio nuotr.: Vištytis. (Irenos Virškuvienės nuotr.)
