Triukšmingai ir šventiškai paminėjome Lietuvos nepriklausomybės 25-metį – ketvirtį amžiaus, tiek trunkantį valstybės savarankiškumą, tarytum gydžiusį kadaise padarytas istorines žaizdas.
Vieni tą datą pasitiko itin pakiliai, kiti pikti, treti kupini šviesių svajonių.
Vadinasi, tikrai esame laisvi, jei galime drąsiai reikšti savo mintis, jei galime kalbėti apie galimybes, ko Lietuvos atgimimo išvakarėse negalėjome daryti.
Žengdami koja kojon į priekį su vakarų valstybėmis, turėtume pagaliau nustoti idealizuoti daug skausmo atnešusią praeitį ir nustoti tyliai keiksnoti dabartį, esą ne dėl tokios Lietuvos kovojome.
Patys esame savo gyvenimo kalviai: ką norime, tą ir turime.
Vienaip ar kitaip švęsdami Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną pasijutome geresni, draugiškesni, supratingesni, atlaidesni. Kultūros centro surengtoje šventėje, kuri vyko arenoje, netrūko veidų, pasipuošusių šypsenomis, sveikinimų, linkėjimų. O ką kėdainiečiai mano apie laisvę, kuria galime mėgautis jau 25 metus?
Kunigas Artūras Stanevičius įsitikinęs, kad kiekvienam tautiečiui praėję 25 metai buvo skirtingi: „Ši šventė ne tik kviečia džiaugtis, bet ir įpareigoja ateičiai. Turime pajusti susitaikymą, vienas kito artumą ir atjautą varguoliams. Jei gyvensime taikoje su savimi ir aplinkiniais, jei mėgausimės ramybe, tai Lietuva gyvuos dar daugelį metų.“
„Atžalyno“ gimnazijos mokinė Akvilė Sapronaitė laisvę įžvelgia kasdieninėse smulkmenose: „Kepu kokius tik noriu pyragėlius, skaitau man patinkančias knygas, bendrauju su man mielais žmonėmis – taip suprantu žodį „laisvė““. Mergina įsitikinusi, jog kiekvieno mūsų diena – mūsų pasirinkimas. Gimnazistei, kuri lankė Kėdainių sporto mokyklą, laisvė neabejotinai siejasi ir su aktyvia fizine veikla: „ Tik tada galime paleisti visa, kas blogo mumyse susikaupia“.
Kėdainių muzikos mokyklos akordeono mokytoja Rasa Gužauskaitė neslepia, jog jau vien jos profesija suteikia laisvės pojūtį – muzikai turi galimybę interpretuoti kūrinį, įsijausti į instrumento skleidžiamą garsą.
R. Gužauskaitė teigia, kad muzika, kaip ir visos meno sritys, turėtų būti nepriklausoma ir laisva, nežiūrint visų politinių vėjų: „Aš šios nuostatos ir laikausi.“ Pedagogė Rasa savo asmeninę laisvę įvardija kaip galimybę dirbti mėgstamą darbą, domėtis kultūriniu gyvenimu.
Buvęs „Atžalyno“ gimnazijos moksleivis, aktorinio meno studentas Arnis Aleinikovas į laisvę žvelgia per kūrybą: „Aktorius – tai žmogus, kuris viską turi išgyventi dvigubai – įsijausti į personažą ir gyventi jame. Ir jeigu jis neturės savo vidinės laisvės, sukurtas vaidmuo gali tapti pačiu žmogumi.“ Dar viena saviraiškos forma Arniui – poezija. „Laisvė būti savimi, laisvė mylėti, skaičiuoti žvaigždes ir vaikščioti po naktinį miestą. Kiekvienas iš mūsų yra laisvas pasirinkti, koks jis yra gyvenime. Būtent apie tai aš dažniausiai ir rašau.“
Gimnazistas Laurynas Juodis, samprotaudamas apie laisvės reikšmę jaunimui nestokoja šmaikštumo: „Mano amžiaus žmogui laisvė reiškia tai, jog mokykloje galime padeklamuoti V. Kudirkos „Tautišką giesmę“ ir už tai nebūti nubausti.“ Kalbėdamas apie savo asmeninę laisvę, Laurynas pirmenybę suteikia dviračių sportui.
„Mano darbas yra mano hobis ir atvirkščiai, hobis – mano darbas“, – įsitikinusi Kėdainių merginų ir moterų puikiai pažįstama manikiūrininkė Neringa Nekrašaitė. Nagų daile užsiimanti moteris neslepia, jog net rankų priežiūra – savotiškas vidinės laisvės atspindys: „Pažiūrėjus į moters nagus, galima nuspėti jos nuotaiką ar net vidinę būseną.“ N. Nekrašaitė, paklausta, ką jai reiškia žodis „laisvė“, atsakė, jog nors ir žmonės yra veikiami įvairių veiksnių, visgi vidinę laisvę galime išsiugdyti patys: „Tai priklauso ir nuo žmogaus charakterio, ir nuo valios.“
