Bėgant metams ir dešimtmečiams, miesto veidas visada keičiasi. O miesto metraštininkų dėka, galime ne tik žvilgtelėti atgal, kaip miestas atrodė anksčiau, bet ir palyginti, kaip, bėgant dešimtmečiams, pasikeitė konkreti vieta.
Kėdainiečiams tokią galimybę suteikia miesto metraštininkai: fotografas Valdemaras Preikša, įamžinęs senuosius Kėdainius, bei jo sūnėnas Laurynas Preikša, senuosius ir dabartinių laikų Kėdainius sugretinęs į „fotomanipuliacijas”.
Jų dėka vizualiai galima palyginti, kaip bėgant metams, keičiantis santvarkoms, keitėsi ir Kėdainiai.
Šįkart kviečiame apžiūrėti senamiesčio panoramą nuo mokyklos stogo (1965, ~1983 ir 2022) bei pėsčiųjų tiltą per Nevėžį (~1965 ir 2022 m.).
„Tyrinėjant archyvus, paaiškėjo, kad mano dėdė Valdas mažiausiai tris kartus buvo užlipęs ant mokyklos (dabartinė Kėdainių Senamiesčio progimnazija) stogo. Pirmą kartą apie 1965 m., kuomet pėsčiųjų tiltas buvo statomas, netrukus vėliau darytose nuotraukose buvo matyti jau pastatytas tiltas (nedideli pasikeitimai Rinkos aikštėje – ledų kioskas, skelbimų lenta). Nuotraukose matyti, kad buvo siekiama užfiksuoti vaizdą 180 laipsniu kampu, t. y. kiekvieną kartą fotografavo pasisukant pagal laikrodžio rodyklę. Vėliau iš tų nuotraukų susiklijavo montažą – ilgą Kėdainių vaizdą: nuo Skongalio iki Žemaitės kvartalo. Trečią kartą fotografavo apie 1983 m. Neturėjau kito pasirinkimo – teko lipti ant mokyklos stogo (dėkingas mokyklos pavaduotojui Arūnui) ir pakartoti panoraminį rakursą 2022 m. Techninės galimybės kitos, o Kėdainiai kaip buvo, taip ir liko žavūs”, – sako L. Preikša.
„Ankstyvais pavasariais, per ledonešį pokario mokyklinukams senasis medinis tiltas keldavo viltį, kad galiausiai ledai jį nuneš ir nebus pamokų. Ant senojo tilto atramų buvo pastatytas pėsčiųjų tiltas (~1964-2017). Kelio ženklas, draudžiantis eismą, papildo tai, ką pasakoja seni kėdainiečiai – būta mėgėjų motorizuota transporto priemone pervažiuoti tiltą. Šiltuoju metų laiku dažniausiai pamatydavai ant tilto atramų įsitaisiusius žvejus. Neaišku, kaip jie iki jų nusigaudavo, tačiau praeinantys dažnai stabtelėdavo prie tilto turėklų, įsipatogindavo ir net su tam tikru pavydu kurį laiką stebėdavo žuvies–žvejo akistatą”, – pasakojo L. Preikša.
