Praėjusiais metais penkerių metų gimtadienį atšventusi Kėdainių kultūros centro šokių studija XLITE nestabdo – jos vadovė Paulina Švaranavičiūtė džiaugiasi būriu šokį mėgstančių vaikų, gaunamais apdovanojimais konkursuose bei nemąžtančiu susidomėjimu šokiais mūsų mieste bei rajone.
Jauna moteris jau daugiau nei dešimt metų yra vaikų šokių mokytoja.
– Paulina, pirmiausiai, kaip jus pristatyti? Esate šokėja, šokių mokytoja bei choreografė, verslininkė bei būsima žmona. Gal dar kažko nepaminėjau? Koks amplua jums yra artimiausias?
– Pirmiausia esu žmogus, kuris mėgaujasi gyvenimu – vertinu mažas akimirkas, semiuosi patirčių ir nuolat ieškau įkvėpimo. Šiuo metu gyvenu, galima sakyti, verslininkės ritmu, nors savęs dar nedrįsčiau taip vadinti. Visa tai yra mano gyvenimo dalis, tačiau šokių mokytojos amplua man artimiausia. Šokis man – ne tik menas, bet ir būdas dalintis, įkvėpti, kurti ryšį su žmonėmis ir kartu su jais augti.
– Šiais metais neriate į verslo pasaulį – atidarote savo šokių studiją. Kodėl nusprendėte ją atidaryti? Ar tai buvo ilgai mąstytas, o gal spontaniškas žingsnis?
– Manau, nemaža dalis šokių mokytojų bent kartą buvo pagalvoję apie savo studiją – ne išimtis buvau ir aš. Tai buvo sena, ilgai brandinta idėja, kuri vis sugrįždavo ir vėl pasitraukdavo. Tačiau pastaruosius beveik metus ši mintis tapo mano kasdienybe – gyvenau ja, planavau kiekvieną detalę ir svajojau apie erdvę, kurioje galėčiau dalintis šokio džiaugsmu. Labiausiai norėjosi Kėdainiams pasiūlyti kažką naujo, ko galbūt mūsų mieste dar nėra, ir sukurti vietą, kur žmonės galėtų augti, tobulėti ir atrasti save per šokį.
– Esate šokių mokytoja – kiek metų dirbate su vaikais? Kiek grupių turite, kiek vaikų lanko šiuos užsiėmimus? Jūs dirbate ir Kėdainių, ir Šėtos Kultūros centruose?
– Dirbti su vaikais pradėjau dar pati būdama paaugle – nuo 2014 metų, kai stačiau choreografijas Pelėdnagių skyriaus šokių grupei „Mistika”. Laikas bėga taip greitai, kad mano buvę mokiniai jau patys turi savo vaikučių!
2018 metais pradėjusi studijuoti universitete, po metų gavau pasiūlymą dirbti Kėdainių kultūros centre – nuo to laiko čia dirbu jau šešerius metus. Šėtoje dirbu trečius metus. Tuo tarpu per šiuos metus turėjau galimybę dirbti ir keliose Kauno mokyklose, kur įgijau patirties ne tik neformaliame švietime, bet ir vesdama šokio bei fizinio ugdymo pamokas, o taip pat turėjau galimybę išbandyti savo jėgas turint auklėjamą penktokų klasę.
Šiuo metu turiu kelias vaikų grupes Kėdainiuose ir Šėtoje – kiekviena treniruotė man suteikia daug džiaugsmo, nes matau, kaip vaikai atranda judesio laisvę, kūrybiškumą ir pasitikėjimą savimi.
– Suvaldyti vaikų grupes, spėju, nėra lengva: reikia nemažai įgūdžių ne tik išmokyti šokio žingsnių, bet ir susidraugauti su vaikais, rasti kelią į jų širdis, įskiepyti pasitikėjimą savimi, savo kūnu. Iš kur semiatės žinių? O gal bendravimas su vaikais jums yra visiškai paprastas ir organiškas, daug pastangų nereikalaujantis dalykas?
– Darbo pradžioje su vaikais tikrai būdavo iššūkis – ypač mokykloje, kai vaikai pamato, kad esi jauna mokytoja, tai iš karto tikrindavo ribas. Greitai supratau, kad labai svarbu per pirmas pamokas aiškiai nusistatyti taisykles – tai padeda sukurti harmoniją ir saugią aplinką. Žinoma, ne visada viskas vyksta lengvai – būna ir labai sunkių dienų, bet svarbiausia joms nepasiduoti.
Kartais atrasti ryšį su vaikais vis dar būna iššūkis, bet dabar jau išmokau prieiti prie kiekvieno vaiko ir sukurti tą ypatingą ryšį – tai tapo natūralia mano darbo dalimi. Niekada nenorėjau būti „klasikinė“ mokytoja, kuri tik stebi iš tolo ir diktuoja taisykles. Man svarbiausia būti šalia, kurti aplinką, kur vaikai gali kalbėtis, juoktis, šokti ir būti išgirsti.
Aš labai myliu darbą su vaikais – kiekviena treniruotė man suteikia džiaugsmo ir energijos. Šokio technika svarbi, bet dar svarbiau man auginti vaikų pasitikėjimą savimi, drąsą ir kūrybiškumą. Dažnai pati mokausi iš jų spontaniškumo ir nuoširdumo – tai nuostabi dovana man pačiai.
– Įdomūs jūsų pastebėjimai, kokie yra šiuolaikiniai vaikai? Kokiomis savybėmis jie pasižymi?
– Šiuolaikiniai vaikai labai gyvybingi, smalsūs ir kūrybingi. Mažieji nuolat tyrinėja pasaulį, klausinėja, eksperimentuoja ir stebina savo netikėtomis, originaliomis idėjomis.
Paaugliai dažnai yra kur kas ramesni, labiau „chill“ ir neapsikrauna nereikalingu stresu. Jie gyvena „čia ir dabar“ ir išlaiko natūralų džiaugsmą bei entuziazmą kiekvienai naujai patirčiai. Tai stebint tampa aišku, kaip svarbu suteikti jiems erdvę saviraiškai ir pasitikėjimui savimi, kartu palaikant struktūrą, kurioje jie gali augti.
Man labai imponuoja vaikų nuoširdumas ir gebėjimas gyventi šia akimirka – tai moko ir mane būti atviresne, spontaniškesne ir džiaugtis mažomis akimirkomis kartu su jais.
– Papasakokite, su kokiais kuriozais tenka susidurti prieš pasirodymus, o gal būta kokių, nutikusių ir ant scenos? Juokingų, o gal kainavusių daug nervų ląstelių? Kaip prieš pasirodymą tenka drąsinti vaikus, kad šie drąsiai ir pasitikėdami savimi atliktų programą?
– Iš tiesų, didesnių kuriozų, kurie tikrai trikdytų pasirodymą, nebuvo. Žinoma, pasitaiko įprastų netikėtumų – varžybų dieną kartais kas nors iš šokėjų suserga, tenka perskirstyti vietas ir pakeisti brėžinius. Buvo ir smagių situacijų, pavyzdžiui, vienai šokėjai vos nenukrito akiniai, bet laiku ir vietoje pavyko juos sutvarkyti.
Prieš pasirodymą turime kelias taisykles: pirmiausia nueiti į tualetą, paskui pasitaisyti aprangą ir plaukus. O jau prieš lipant ant scenos – dar pasidaryti apšilimą, nusikratyti jaudulį. Visada praeinu pro kiekvieną šokėją, suplojame abiem rankomis, linkiu sėkmės ir primenu kelis svarbiausius dalykus: choreo , energiją, veido išraiškas. Tai padeda vaikams jaustis ramiems, drąsiems ir pasiruošusiems pasirodymui.
– Kaip šokio pasaulį atradote jūs pati? Kuo būtent suviliojo gatvės šokiai? O gal esate ir daugiau įvairių šokių stilių išbandžiusi?
– Šokis mano gyvenime atsirado dar darželyje, kartu su vaidyba. Vėliau, pradėjus eiti į mokyklą, išbandžiau sportinius, modernius ir tautinius šokius. Tuo pačiu metu – 2008 metais, persikrausčius į Pelėdnagius geriausia draugė mane nuvedė į vaikų vasaros stovyklą, po kurios pradėjau lankyti šokių grupę „Mistika”. Ten šokau show, šiuolaikinius ir modernius šokius – realiai tai buvo toks šokių stilių mix’as.
Gatvės šokius, hip hop‘ą, atradau apie 2013 metus, kai youtube’i atradau vaizdo įrašus su choreografu Matt Steffanina. Kiekvienas jo įkeltas video buvo kruopščiai analizuojamas, taip pat stebėjau ir šalia šokančių šokėjų socialinius tinklus. Taip atradau talentingus šokėjus kaip Dana Alexa, Sean Lew, Kenneth San Jose, Kaycee Rice, Gabe De Guzman, Bailey Sok ir kitus, kurie mane labai įkvėpė.
Tik pastaraisiais metais pradėjau kurti hip hop choreografijas. Tobulėti visada yra kur, bet kai šalia tokie nuostabūs vaikai, ribų praktiškai nėra – kartu su jais galima kurti, eksperimentuoti ir augti.
– Kaip leidžiate laisvalaikį? Ar daug jo lieka?
– Aš esu tikras „namų žmogus“ – man geriausias poilsis yra laikas namuose arba prie vandens. O dėl laiko – jo lieka tiek, kiek pasiplanuoju. Esu žmogus, kuris labai mėgsta tvarką ir planavimą, todėl viską stengiuosi dėliotis iš anksto. Kai turiu aiškų planą – tada ir darbai padaryti, ir sau laiko visada atrandu.
– O kokie ateities planai? Kokią ateitį įsivaizduojate, manifestuojate?
– Kalbant apie ateitį, tolimų planų kol kas neturiu. Dabar visas dėmesys sutelktas į šokių studiją – norisi, kad viskas „susistovėtų“, įgautų ritmą. Kol vyksta pats studijos įsikūrimo pikas, daug energijos atiduodu būtent tam, todėl ir laisvo laiko dabar nėra daug. Pirmiausia noriu sutvirtinti studiją, o kai tai pavyks, bus galima drąsiau galvoti apie kitus tikslus.
