Kraštietė Giedrė Kanapeckaitė (45) anksti suprato, kad jos pašaukimas – stovėti prie molberto ir drobės su teptuku rankoje. Artimiausi Giedrės aplinkos žmonės taip pat žinojo, kad ji – tokia miela, nuolat besišypsanti ir pozityvi – sutverta kurti tai, kas gražu, tyra ir pasiekia sielos gelmes.
Paskatinta šviesaus atminimo tėčio, kraštietė pasuko į pedagogiką, ir jau du dešimtmečius ji derina šias dvi veiklas – profesionalios menininkės ir dailės mokytojos.
Per visus veiklos metus Giedrė neišbarstė pagrindinės savo savybės – drąsių svajonių ir alkio naujiems iššūkiams. Ir nors pačios menininkės drobėse dažniausiai iškyla ne kokio kito, bet gimtojo Kėdainių miesto senamiesčio fragmentai, tačiau augančių svajonių siekis prieš mažiau nei metus iš Radvilų miesto nuvedė ją į Vilnių.
Panašu, kad sostinei bepildant svajones, Giedrė joje ketina užsibūti.
Svajonių išpildymui ieškojo platesnių vandenų
– Giedre, dvidešimt metų mokytojavote Kėdainiuose ir Jonavoje. Na o šie mokslo metai – jūsų debiutiniai Vilniuje. Kas paskatino palikti gimtąjį kraštą ir naują savo istorijos puslapį atversti sostinėje?
– Sakyčiau, kad ne kas kitas, o pandemija davė rimtą stimulą permąstyti savo gyvenimą. Kai gyvenimo ritmas susitraukė iki „namai-darbas-namai“ ir pasaulis tarsi sustojo, atsirado labai daug laiko buvimui su savimi.
Ko gero, kai tu žinai, ko nori, visi tie dalykai, visos svajonės vienaip ar kitaip realizuojasi ir vizualizuojasi. G. Kanapeckaitė
Įnikau į nuotolinius seminarus, daugiausia – motyvacinius ir psichologinius. Apie tai, kas liečia žmogaus potencialą, jo augimą. Lūžis neįvyko per vieną naktį. Brendau beveik trejus metus, kol galiausiai 2022-aisiais atėjo aiškumas, kad Kėdainių etapas man elementariai pasibaigė.
Aplankė jausmas, kad, nepaisant didelės mano meilės Kėdainiams, juos aš išaugau. Išaugau tarsi drabužį. Supratau, kad man reikia sukti kitu keliu, eiti toliau, plačiau. Judėti ten, kur realizuoti save galėsiu geriau.
– Ar ilgai užtruko naujojo darbo paieškos?
– Priešingai – jos buvo labai paprastos. Ko gero, kai tu žinai, ko nori, visi tie dalykai, visos svajonės vienaip ar kitaip realizuojasi ir vizualizuojasi. Viskas labai tvarkingai paeiliui susidėliojo: darbas, gyvenamoji vieta, vėliau prisidėjo ir mano didžioji svajonė – vakarinė tapybos studija suaugusiems.
Darbas privačioje Vilniaus krikščionių gimnazijoje atsirado beveik savaime. Kadangi Vilniuje gyvena mano brolis ir sesuo, sostinėje būdavau dažna viešnia.
Iš anksčiau pažinojau keletą žmonių, kurie toje mokykloje dirba. Besišnekučiuojant jie man užsiminė, kad mokykla dairosi dailės mokytojo. Susiradau direktorės kontaktus, parodžiau iniciatyvą ir pasikalbėjome.
– Kuo jums pasijuto tai, kad Kėdainių – o kartu ir Jonavos, kurioje mokytojavote – „drabužius“ jau išaugote?
– Slėgė didelis krūvis, nuovargis, o stresas žudė mano kūrybiškumą. Per pavargimą kurti nebegalėjau. Jeigu vienintelis poreikis buvo pailsėti, tai kokia kūryba gali būti?
Norėjosi kitokios terpės. Mano naujosios mokyklos administracijai protingai sudėliojus mano pamokas, turiu laisvo laiko. Kai turi laiko sau, kai nesi pavargęs, išsekęs psichologiškai, o tavo laisvės niekas neriboja, nieko tau neįrodinėja ir tavęs nekontroliuoja – pasaulis nušvinta kitomis spalvomis.
Aplinkiniai pastebėjo, kad nuo tada, kai persikrausčiau į Vilnių, netgi mano darbai pasikeitė. Pasikeitė į gera. Jie labai išlaisvėjo (šypteli).
Moksleivių darbuose – bibliniai elementai
– Giedre, pastaroji rugsėjo 1-oji jums buvo, ko gero, įsimintiniausia per visus 20 mokytojavimo metų. Naujas miestas, nauja mokykla, naujas kolektyvas, nauja auklėjamoji klasė. Kokia toji naujoji akademinė pradžia šiame gyvenimo etape?
– Labai teigiamai nuteikianti (šypteli). Nesitikėjau tokių puikių vaikų, jų tėvų, mokyklos kolektyvo ir vadovo. Nes mokyklose visko būna, natūralu, tuo tarpu ir sudėtingų situacijų. Bet čia jaučiuosi kaip niekur kitur laisvai, man visapusiškai atrištos rankos kurti, nėra įtampos.
Kai turi laiko sau, kai nesi pavargęs, išsekęs psichologiškai, o tavo laisvės niekas neriboja, nieko tau neįrodinėja ir tavęs nekontroliuoja – pasaulis nušvinta kitomis spalvomis. G. Kanapeckaitė
O tai, kokia motyvacija darbui dega vaikai – iš viso iš fantastikos skyriaus (juokiasi). Mūsų mokykloje po pamokos vaikai padėkoja mokytojui, įsivaizduojate?
– Vilniaus „drabužis“ jau pranešiotas? Prisijaukinote sostinę?
– Vilniuje, o kartu ir krikščioniškoje gimnazijoje aš jaučiuosi kaip namuose. Matyt, taip būna, kai jauti, jog esi savo vėžiose – ten, kur tu ir turi būti. Nebereikia nieko „jaukintis“ – viskas įvyksta natūraliai.
– Kaip krikščioniškoje mokykloje atrodo dailės pamokos? Galbūt piešiniuose vaikai vaizduoja biblinius elementus?
– Kaip ten bebūtų, pirmiausia laikomės bendros švietimo programos. Vis dėlto į pamokas įvedu daugiau krikščioniškųjų vertybių. Jos man – nesvetimas dalykas, todėl tai padaryti nėra sudėtinga.
Štai, pavyzdžiui, su aštuntokais turėjome gotikinio šrifto temą. Išsirinkome labiausiai patinkančias, artimiausias
Biblijos eilutes ir gotikiniu šriftu rašėme citatą, taip apipavidalindami mėgstamą eilutę.
Mano pamokose vyksta labai daug dialogo. Su devintokais paskutiniu metu daug kalbame apie karjerą ir profesijos pasirinkimą. Diskutuojame apie tai, kas vaikams gali padėti pasiekti savo tikslų, bet jų siekimas pirmiausia prasideda nuo savo paties atradimo. Ir prieiname prie išvados: kol tu pats savęs nepažinsi ir nepriimsi, šitoje galimybių jūroje savo kelią atrasti bus sudėtinga.
Reikia daug kur save išbandyti, tačiau šitame nelengvame kelyje kiekvienam padeda Dievas – jeigu tik jo klausaisi, jis ne tik atveria duris, bet dar ir parodo tau kelią (šypteli).
Suaugusieji vaikų kūrybingumą žudo nuo mažens
– Atrodo, kad jūsų pamokos – kur kas daugiau negu apie piešimą. Jos – apie savęs pažinimą, apie motyvaciją ir psichologiją. Kaip manote, galbūt tai – dailės mokytojo privalumas? Regis, matematikas turi mažiau galimybių, jis labiau įspaustas į sistemos ir konkrečių rezultatų siekimo rėmus?
– Ir taip, ir ne. Šis tas yra universalu: jeigu vaiką dažnai kritikuosi arba sakysi, kad „iš tavęs tikrai nebus matematiko“, „tau nepavyks“ arba „tu nevykėlis“, tai tikrai užmuši vaiko norą mokytis matematikos. Kaip ir bet kurio kito dalyko.
Galbūt vaikas gabus, tik jam reikia daugiau laiko viską suprasti, gal reikia daugiau kantrybės su juo dirbant? Tačiau aišku viena – jeigu dažniau paskatinsi, vaiko akys tavo pamokoje tikrai žibės.
Svarbiausia, turbūt, nesielgti diktatoriškai ir nenurodinėti, nes nurodinėdami pedagogai nuo mažens žudo vaiko kūrybiškumą. Tėvai, beje, irgi. Suaugusieji kažkodėl nori, kad viskas būtų pagal juos ir ne kitaip. Jeigu tai žolė – tai būtinai žalia, o gal vaikas nori ją spalvinti geltonai?
Vaikai iki septynerių metų išskirtinai talentingi ir kūrybiški, tereikia juos stebėti. Man norisi neslopinti to, bet priešingai – padėti tam kūrybiškumui atskleisti.
Taip pat, mano manymu, svarbu nelyginti vaikų vienų su kitais.
– Gimnazijoje turite ir kassavaitinį dailės būrelį. Iš visos gausybės pasirinkimų, tokių kaip kompiuterija, robotika ir panašūs, vaikai varsto jūsų vedamo būrelio duris. Mano kuklia nuomone, šioje vietoje stipriai suveikia ne tiek dėstomas dalykas, kiek mokytojo asmenybė. Savo šypsena, jaukumu, mielumu veikiausiai ir pritraukiate mokinius į dailės būrelį?
– Manau, kad iš dalies ir tas veikia (šypteli). Žmogaus asmenybė daro didelę įtaką. Tas pats galioja ir vakariniams piešimo kursams suaugusiems – nors, pavyzdžiui, kai kurie mano mokiniai galėtų atrasti piešimo studiją arčiau savo namų, tačiau renkasi ateiti pas mane.
Kūrybingumas padeda su gyvenimo sunkumais tvarkytis lengviau. Todėl man labai norisi, kad mes padėtume skleistis vienas kito kūrybingumui, o ne priešingai – gniuždytume jį. G. Kanapeckaitė
Sunku žodžiais nusakyti, kaip gera būti tokioje jaukioje bendrystėje su žmonėmis.
Būrelyje vaikai laisvi rinktis tą, ką jie nori veikti. Vienintelė mano taisyklė – kad kiekvienas vaikas tobulėtų ir augų pagal savo tempą, individuliai, nes visi esame skirtingi. Jie turi galimybę rinktis, ką veiksime būrelyje. Išbandome įvairias technikas. Labiausiai, aišku, jiems patinka apsipiešti savo drabužius, avalynę, kurpines. Tokiame amžiuje jiems ypač svarbu išsiskirti iš bendraamžių rato.
Tapydamas apnuogini savo sielą
– Klausimas menininkui iš vartotojo perspektyvos. Kartais tenka pastebėti žmones piktinantis, kad paveikslą jo autorius įkainoja 300, 500 eurų ar dar daugiau. Kartą ir visiems laikams atsakykime: už ką moka paveikslą perkantis žmogus?
– Na, jeigu kūrėjas – profesionalus dailininkas, vadinasi, jis gerai dirba savo darbą. Tad jeigu esi savo srities profesionalas, tu parduoti savo brangų laiką, žinias, sukauptas per veiklos metus, patirtį ir talentą. Juolab, kad pirkėjas gauna vienetinį darbą. Sąžininga, jog tai kainuoja.
O ir apskritai kokybė kainuoja, ir tai galioja viskam – menui, gerai kosmetikai, kokybiškiems baldams, firminiams drabužiams, automobiliams ir t. t.
– Palieskime ir kitą temą – „gražu-negražu“. Vieno melomano ausinėse daina sukasi be sustojimo, o kito klausytojo vertinimu tas kūrinys – nieko vertas. Taip, matyt, dažnai nutinka ir su paveikslais – kas išdidžiai puošia vieno svetainę, kitam visai negražu. Kokius jausmus jūs siekiate pažadinti savo darbais, Giedre? Ar „gražu“ yra koks nors atspirties taškas?
– Vienareikšmiškai – esame skirtingi, todėl ir menas plačiąja prasme kiekvienam iš mūsų sukelia skirtingas emocijas. Iš savo pusės galiu pasakyti, kad mano siekiamybė – geri paveikslai.
Na o kaip jie surezonuoja – nuspėti sunku. Vieną galbūt pravirkdo, nes sielos gilumą pasiekia, kitas stovi ir grožisi, o trečiam galbūt apskritai jokių jausmų nesukelia.
Ką užkabina, ką atliepia – to tuo metu žmogui ir reikia. Aš perteikiu savo idėją, mintį, savo jausmus. O kartais, kai kreipiasi asmeniškai ir paprašo, nutapau tų žmonių prisiminimus ir netgi svajones (šypteli).
– Perteikdama savo idėją, mintį ir jausmus – tarsi apnuoginate savo pačios sielą?
– Žinote, esu netgi girdėjusi pasakymą, kad dailininkas kūriniuose save apnuogina, nes labai daug savęs į paveikslus įdeda. Negalėčiau nepritarti: tapydamas tu apsirengęs, bet jautiesi tarsi nuogas. Iš paveikslo apie jo autorių iš tiesų gali pasakyti labai daug.
Piešti gali kiekvienas – tereikia noro ir nusiteikimo
– Užsiminėte apie savo pačios išpildytą ilgametę svajonę – tapybos studiją, kurioje vakarais tapybos vingrybių mokote suaugusiuosius. Giedre, kaip manote, kodėl suaugusieji pajunta poreikį lavinti piešimo įgūdžius?
– Didžiausia problema, manau, yra tai, kad šių dienų pasaulio pilietis neskiria laiko sau. Darbas, reikalai, rūpesčiai, bėgimas, nusivylimai, – ir taip veja rytas vakarą. Tos įtampos kaupiasi viduje, o mes jų nepaleidžiame.
Tad visų pirma, piešimas yra meditacijos forma. Kai palinksti su teptuku prie drobės, tu apie nieką kita nebegalvoji, tik apie buvimą čia ir dabar, su savimi ir savyje. Pamiršti visus rūpesčius, likusius už studijos sienų, atsipalaiduoji, išreiški save. Išreiški džiugias emocijas, laimę, bet taip pat tu apsivalai nuo dalykų, kurie slegia tavo pečius ir širdį.
Viena jauna moteris dovanų buvo gavusi mano tapybos pamokas. Dovanų kuponas baiginėjasi, bet ji nori ir toliau lankyti užsiėmimus, tačiau kartais jaudinasi, kad išeidama dviem valandoms namuose likusius vyrą ir vaikus nuskriaudžia. Bet juk kita vertus – pirma turi nors kiek laiko sau skirti, kad galėtum kitiems duoti, kad pasikrautum jėgų. Jeigu esi išsekęs, išvargęs – ką begali duoti aplinkiniams?
– Visi žinome posakį apie muzikai negabius žmones – „lyg dramblys ausį numynęs“. Kalbant apie tapybą ir piešimą – ar yra beviltiškų variantų?
– Nėra, ir nesvarbu, apie vaikus ar suaugusius kalbame. Gali kiekvienas piešti, svarbu, kad noras būtų. Žinoma, pasaulinio garso dailininku galbūt ir netapsi, bet tikrai gali atrasti sau artimą ir tinkamą techniką.
Būna, kad ateina teptuko gyvenime nelaikę žmonės ir patys nustemba, kokius paveikslus nupiešia. Aišku tu, mokytojas, prisidedi ir tą jo ranką su teptuku per drobę vedi, bet rezultatas – tik jų pačių pasiektas. O kai jiems smagu, kai išeina laimingi – ir mano širdis dainuoja.
Beje, tiek pamokose, tiek būrelyje, tiek suaugusiųjų studijoje su mokiniais stengiamės nenaudoti žodžių „man nesiseka“, „nepavyko“, „neišėjo“. Vietoje to sakome „kol kas nepavyko“. Reikia, kaip minėjau, noro ir pozityvumo, kad per kūrinį žmogaus asmenybę ir potencialą atskleistum. Potencialo turi kiekvienas, ir man labai patinka dalyvauti jo atskleidimo procese.
– Giedre, vien šio pokalbio metu kokį tuziną kartų pakarojote žodį „kūrybingumas“. Kuo jis svarbus?
– Na, kalbant apie vaikus, tu pirmiausia jiems paaiškini, kad kiekvienoje srityje reikia kūrybingumo, kad drabužius, namų interjerą ir netgi automobilių dizainą kuria žmonės „prie meno“.
Tačiau kūrybingumas – daug daugiau nei paveikslai, drabužiai ir namų interjeras. Kūrybingumas, mano manymu, reikalingas visur – ir profesiniuose, ir gyvenimo sprendimuose.
Ar pastebėjote, kad šiuolaikiniai darbdaviai, ieškodami naujų žmonių, potencialiuose darbuotojuose ieško kūrybingumo? Ir ne be reikalo. Kūrybingas žmogus yra lankstesnis.
Kūrybingumas padeda su gyvenimo sunkumais tvarkytis lengviau. Todėl man labai norisi, kad mes padėtume skleistis vienas kito kūrybingumui, o ne priešingai – gniuždytume jį.
Asmeninio archyvo nuotraukos
Titulinė nuotrauka: Kraštietė dailininkė Giedrė Kanapeckaitė su savo pačios išpiešta sunkele. Piešimas ant drabužių – didelis Giedrės pomėgis.
