Vaikas be alimentų, skolininkas be atsakomybės? Visuomenė sako: gana

Alimentų nemokėjimas – ne tik asmeninė šeimų drama, bet ir sisteminė socialinė problema. Nors vengimas išlaikyti vaiką laikomas nusikaltimu, Lietuvoje daugelis tėvų taip elgiasi nė nesigėdydami.

Šiuo metu šalyje vykdoma beveik 46 tūkst. alimentų išieškojimo bylų – tai reiškia, kad antstoliai rūpinasi daugiau nei 100 tūkst. vaikų priteistu išlaikymu.

Lietuvos antstolių rūmų (LAR) užsakymu atlikta reprezentatyvi visuomenės nuomonės apklausa atskleidžia, kad net 65 proc. gyventojų mano, jog alimentai nemokami sąmoningai: slepiamos pajamos, dirbama neoficialiai, turtas perrašomas artimiesiems. Daugiau nei pusė (53 proc.) respondentų teigia, kad dėl to labiausiai nukenčia vaikas.

LAR prezidiumo narys, antstolis Jonas Petrikas pabrėžia, kad ši problema išryškina sisteminio požiūrio į vaiko teises trūkumą.

„Didžioji dalis visuomenės mato, kad alimentų nemokėjimas – tai sąmoningas pareigų vengimas, o ne laikini nesklandumai.

Deja, šiandien sistema leidžia tokiam elgesiui klestėti: skolininkas gali gyventi „šešėlyje“, o vaikas lieka be būtiniausių dalykų.

Mes kalbame ne apie paprastą skolą, o apie vaiko teisę į išlaikymą. Tai nėra sritis, kur galima „atostogauti“ nuo atsakomybės“, – spaudos konferencijoje „Alimentai – ne skola?“ sakė antstolis J. Petrikas.

Valstybė kasmet skiria daugiau kaip 20 mln. eurų vaikų išlaikymo išmokoms. Jas gauna

18 tūkst. vaikų, nesulaukiančių alimentų iš savo tėvų, tačiau ši suma kompensuoja tik nedidelę dalį vaikams priteistų lėšų.

Skolininko interesai svarbesni už vaiko poreikius?

2024 m. gruodį įsigaliojęs teisinis reguliavimas leidžia skolininkams pasinaudoti vadinamosiomis „skolų atostogomis“ net ir tais atvejais, kai reikia mokėti alimentus vaikams. Jei skolininkas įsidarbina legaliai, jis gali prašyti sustabdyti vykdomąją bylą.

„Antstolis privalo stabdyti alimentų išieškojimą, nepaisant to, kad tuo metu būtinos lėšos vaiko sveikatos priežiūrai ar mokyklos reikmenims. Individualios aplinkybės nevertinamos, prioritetas suteikiamas ne vaikui, o skolininkui“, – teigia LAR atstovas.

Anot jo, kyla abejonių, ar toks teisinis reguliavimas atitinka Konstituciją. Abejonių kilo ir Marijampolės apylinkės teismui, kuris vasaros pabaigoje kreipėsi į Konstitucinį Teismą, prašydamas ištirti, ar Civilinio proceso kodekso 626 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijai. Ši įstatymo nuostata įpareigoja antstolį sustabdyti alimentų išieškojimą, jeigu bent pusmetį nedirbęs skolininkas įsidarbina legaliai ir pateikia prašymą suteikti vadinamąsias „skolų atostogas“.

„Teismas pažymėjo, kad toks reguliavimas leidžia laikinai nemokėti alimentų net ir tuo atveju, kai vaikas turi specialiųjų poreikių. Teismui kilo klausimas, ar toks reguliavimas atitinka Konstitucijoje įtvirtintą vaiko interesų pirmumo principą ir tėvų pareigą išlaikyti vaikus iki pilnametystės“, – aiškina J. Petrikas.

Sprendimas – išimtys alimentams

Bendrovės „Spinter tyrimai“ atliktos apklausos rezultatai rodo, kad visuomenė nelikusi nuolaidžiauti alimentų nemokėtojams.

Daugiau nei pusė (54 proc.) apklaustųjų pritaria griežtesnėms sankcijoms, tokioms kaip vairuotojo pažymėjimo atėmimas. Beveik pusė (47 proc.) respondentų palaiko baudų taikymą.

Be to, 40 proc. apklaustųjų mano, kad antstoliams turėtų būti suteikta daugiau įgaliojimų išieškant alimentus, pavyzdžiui, galimybė išieškoti vaikui priteistas lėšas iš pašalpų ar nedarbo išmokų.

LAR siūlo įstatyme įtvirtinti, kad „skolų atostogos“ nebūtų taikomos alimentų skoloms, arba būtų taikomos tik išimtiniais atvejais – individualiai įvertinus skolininko ir kreditoriaus situaciją.

„Antstolis geriausiai žino realią skolininko finansinę padėtį ir gali objektyviai palyginti ją su vaiko interesais. Todėl būtent jam galėtų būti suteikta teisė vertinti, ar „skolų atostogos“ konkrečiu atveju yra pagrįstos. Tai būtų ne tik racionalu, bet ir socialiai teisinga“, – argumentuoja J. Petrikas.

Alimentų nemokėjimas – ekonominio smurto forma

Organizacijos „Mama mums rūpi“ vadovė Asta Petraitienė primena, kad išsiskyrus šeimai vaikus dažniausiai augina mama. Kai tėvas atsisako finansiškai prisidėti prie vaikų auginimo, moteriai tenka dviguba našta neturint dvigubų resursų.

„Neturėdama finansinės paramos, mama netenka saugumo jausmo, galimybės ilsėtis, atsikvėpti, pasirūpinti savimi.

Nuolatinė įtampa, vienatvė ir neapibrėžtumas ilgainiui gali vesti į perdegimą, depresiją ar nerimo sutrikimus.

Tai – natūrali žmogaus reakcija į gyvenimą be atramos“, – pabrėžia A. Petraitienė.

Jos žodžiais, alimentų nemokėjimas, kai vienas iš tėvų sąmoningai atsisako prisidėti prie bendrų vaikų išlaikymo, turi būti traktuojamas kaip ekonominio smurto forma. Nors šeimos po skyrybų gyvena atskirai, tėvystės atsakomybė išlieka bendra.

„Moterys pasakoja, kad „susitvarkyti“ spaudžia ir darbdaviai ir, mokyklos, ir visuomenė. Jos dirba dieną, vakare ruošia pamokas su vaikais, o naktį imasi papildomo darbo.

Ir tada, kai viskas tampa per sunku, išgirsta klausimą: „Ar tėvas padeda?“ Bet tėvas neturėtų padėti – jis turi prisiimti savo 50 proc. atsakomybės“, – pažymi ji.

A. Petraitienės teigimu, leisdama skolininkams pasinaudoti „skolų atostogomis“, valstybė siunčia aiškią žinutę – kad skolininko interesai svarbesni nei vaiko kasdienybė ir motinos sveikata.

Toks sprendimas gilina bejėgiškumo jausmą ir rodo, kad mama lieka viena – ne tik šeimoje, bet ir valstybėje.

Individualūs tėvų susitarimai – veiksmingiausias kelias

Advokatės ir mediatorės Rasos Kudinavičiūtės-Michailovienės pastebėjimu, vaikų išlaikymo klausimais Lietuvos teismų praktika jau yra iš esmės susiformavusi.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pateikęs dvi reikšmingas apžvalgas, kuriose apibendrinti pagrindiniai kriterijai, taikomi nustatant išlaikymo dydį bei keičiant jo formą ar mastą.

Vis dėlto keičiantis šeimos santykių modeliams, keičiasi ir praktiniai aspektai, ypač – tėvų bendravimas su vaiku po skyrybų.

„Nuo 2016 m. kasacinio teismo praktikoje pradėti formuoti lygiatėvystės principai, remiantis 50:50 modeliu.

Nors Civilinis kodeksas nenumato, kad išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo bendravimo trukmės, praktikoje vis dažniau atsižvelgiama į tėvų indėlį ir ieškoma sprendimų, kaip užtikrinti realų pareigų vykdymą bei išvengti piktnaudžiavimo“, – teigia ji.

Advokatė pabrėžia, kad efektyviausi sprendimai gimsta tada, kai tėvai pasiekia individualizuotus, o ne šabloninius susitarimus.

„Mano patirtis leidžia teigti, kad aiškiai apibrėžtos tėvų susitarimų sąlygos – pavyzdžiui, dėl konkrečių vaiko poreikių ar išlaidų paskirstymo – dažniausiai įgyvendinamos be antstolių įsikišimo. Tokie susitarimai sumažina konflikto riziką ir padeda tinkamai vykdyti pareigas vaikui. Tėvystė ir motinystė turi būti dovana, o ne bausmė“, – apibendrina R. Kudinavičiūtė-Michailovienė.

Pranešimas žiniasklaidai