„Gyvenimas tęsiasi ir sulaukus 50-ties“, – sako populiarios knygos „Man 50. Ir aš dar gyva“ tęsinį parašiusi „Pakeliui į rojų“ autorė, žurnalistė, rašytoja Virginija Rimkuvienė.
Savo gyvenimo kelio posūkius ji pasakoja su švelnia ironija ir užsidegimu. Kad 50 metų riba – tai ne pabaiga, o labiau naujo etapo pradžia, kupina iššūkių ir galimybių.
Virginija teigia, kad rašydama knygas ji siekia ne tik pasidalinti savo asmenine patirtimi, bet ir įkvėpti kitus suvokti, jog gyvenimas tęsiasi ir po šios amžiaus ribos, jei tik išmoksime priimti pokyčius ir ieškoti naujų kelių.
Susitikimo metu Kėdainių bibliotekoje ji ne tik pristatė savo knygas, bet ir surengė paskaitą-diskusiją tema „Amžiaus vidurio pokyčiai: kaip nesustoti pusiaukelėje“. Prieš susitikimą autorė mielai atsakė į keletą klausimų „Kėdainių mugės” skaitytojams.
– Taigi, koks tas gyvenimas po 50-ties?
– Be abejo, gyvenimas vyksta, kol jis vyksta – jame nuolat įvyksta įdomių dalykų. Svarbiausia – reikia mokėti juos pastebėti.
Kiekvieno mūsų gyvenimas vertas knygos, nepriklausomai nuo to, ar tai pirma, ar antroji amžiaus pusė, tik ne kiekvienas sugeba tai užrašyti.
– Kaip nusprendėte, kad reikia apie tai kalbėti?
– Jokio „reikia“ nebuvo – aš jokios misijos iš tikrųjų nevykdžiau. Tiesiog, sulaukiau 50-ties, kai pirmą knygą rašiau („Man 50. Ir aš dar gyva“), buvau sukaupusi daug žurnalistinės patirties ir pagalvojau, kad būtų labai faina visa ta patirtimi pasidalinti su žmonėmis ir galbūt išleisti knygą. Parašyti knygą buvo mano viso gyvenimo svajonė.
Išėjau iš darbo ir galvojau – sėsiu ir parašysiu. Nebuvo, kad „reikia“, bet, kai pasirodė knyga, pasirodo, kad jos reikėjo.
Ta knyga sulaukė neįtikėtino susidomėjimo. Jau penkeri metai ji geriausiai parduodamų knygų TOP‘uose. Tai reiškia, kad yra paklausa ir yra norinčių skaityti.
Aš turiu grupę feisbuke, kuri vadinasi kaip ir knyga, nuolat prie grupės prisijungia naujų narių, dabar jų yra 17 tūkst. Reiškia, ir grupė reikalinga.
– Kas rašoma jūsų antrojoje knygoje?
– Antrąją knygą galima skaityti kaip pirmos tęsinį arba kaip visiškai atskirą knygą.
Lyginant abi knygas, pirmoje yra truputį nuotykių, beletristikos, mano asmeninės patirties ir labai daug specialistų patarimų – dietologų, psichologų, gydytojų, sporto trenerių, karjeros konsultantų – tikrai jų daug pakalbinau, bene 13 ganėtinai stiprių konsultantų.
Ta knyga suteikia daug naudingų žinių ir informacijos apie įvairius gyvenimo aspektus, ar tai būtų karjera, menopauzė, ar santykiai.
Antroje knygoje tų specialistų nebeliko, nes kaip ir viską pasakiau pirmojoje. Tad antroje knygoje tęsiu keturių herojų kelionę, kuri prasidėjo pirmoje knygoje.
Jos toliau tęsia savo gyvenimo kelią ir visa problematika atsiskleidžia per istorijas, dialogus, per gyvą gyvenimą.
Antroji knyga skaitosi lengviau, tai tarsi romanas, atskirų istorijų pynė, nėra didaktiškumo, kurio buvo pirmoje knygoje. Pamokymų ir patarimų čia nėra.
Pirmoje knygoje yra daugiau informacijos, o antroji – skaitoma lengviau.
– Ką galėtumėt pasakyti savo skaitytojams, kurie dar neskaitė tos knygos, kuo ypatingas gyvenimas, persiritus per 50 metų ir kodėl apskritai gali kilti toks klausimas, kad jis gali baigtis po 50-ties?
– Pavadinimą „Man 50. Ir aš dar gyva“ traktuoja žmonės labai skirtingai. Ne vieni dar pasipiktina: „Aš dar gyva, o tai ką, aš turėčiau būti negyva?“ Tai, aišku, yra labai ironiškas pavadinimas.
Gyvenimas tikrai nesibaigia, bet naivu manyti, kad gyvenimas po 50 metų prasideda. Iš tikrųjų gyvenimas tęsiasi, tačiau ties 50 metų linija įvyksta nemažai lūžių.
Vienas jų – menopauzė, kurią išgyvena visos moterys, ir tai daro įtaką sveikatai bei psichologiniam balansui.
Užauga vaikai, jie išvyksta iš namų. Atsiranda tuščio lizdo sindromas, kai kurioms moterims pasireiškia depresijos epizodai, gyvenimo beprasmybės jausmas. Jei buvai susitelkusi į motinystę, reikia ieškoti naujų gyvenimo užpildų.
Atsiranda dilemos dėl karjeros – prasideda diskriminacija dėl amžiaus, nes ne visi nori ir skuba priimti vyresnio amžiaus darbuotojus. Atsiranda įvairių svarstymų: ar kentėti nepatinkantį darbą, ar leisti sau kažką keisti.
Keičiasi ir santykiai su vyru. Kai vaikai išvyksta, o lizdas ištuštėja, tenka santykius peržiūrėti iš naujo. Taigi, po 50-ties įvyksta nemažai pokyčių, ir reikia išmokti su jais gyventi.
– Šiandien ne tik knygos pristatymas, bet ir atvykote kaip lektorė, paruošėte užduotis kėdainiečiams. Kaip viskas atrodys ir kokios tai užduotys?
– Esu maloniai nustebusi ir apstulbusi, kad prisirinko tokia pilna salė. Nepasiruošiau turbūt tiek popieriaus lapų, kiek žmonių susirinko.
Užduotys yra įvairios, jos padeda atlikti savirefleksiją – įsivertinti, kur tu esi savo gyvenime, kas tau yra svarbiausia, kaip priimi sprendimus, kiek tie sprendimai yra teisingi ir kaip juos pasitikrinti.
Pasitikrinti ir žengti toliau, neleisti, kad tave užspaustų aplinkybės, amžius, diskriminacija, visa tai, ką aš minėjau.
Tai yra aplinkybės, bet, kur mes bebūtume, turime teisę ir galimybę rinktis tolesnį savo gyvenimo kelią. Tai yra svarbiausia žinutė, kurią noriu perduoti.
– Išvardinkite 3 pagrindines taisykles, ką turėtų moterys daryti arba nedaryti, sulaukusios 50-ties ir daugiau?
– Ko turėtų nedaryti? Tai nevaikščioti su tamsiais akiniais arba rožiniais akiniais. Nežiūrėti pernelyg optimistiškai į situaciją, įvertinti ją realiai, bet ir nemanyti pesimistiškai, kad gyvenimas baigiasi.
Kitas dalykas, ko neturėtų daryti – tai sustoti ten, kur esi. Maždaug: „Aš jau viską moku, aš viską žinau, aš pakankamai pasiekiau ir viskas.“
Nustoja smegenys vystytis, iš tikrųjų, kai tu jau viską žinai, dėl ko tada gyventi?
Nebijoti bandyti naujų dalykų – tai gali būti įvairūs dalykai, susiję su veikla, gyvenimo būdu, išvažiuoti kažkur, gal išdrįsti keliauti vienai, gal mokytis ko nors naujo.
– Ar knyga skirta tik moterims, ar ir vyrams, o gal kaip tik jiems leis pažinti moterį?
– Pirmą knygą perskaitė nemažai vyrų. Buvau nustebusi. Aš galvojau, kad skaito tik mano pažįstami vyrai, tačiau buvo ir tokių, kurie nelabai pažįstami ir sakė, kad ši knyga padėjo jiems geriau suprasti moteris.
Kita vertus, daug temų yra bendražmogiškos. Pavyzdžiui, apie santykius su suaugusiais vaikais – tai sprendžia tiek vyrai, tiek moterys. Tai nėra vien tik motinystės tema.
Arba karjeros dalykai – kaip pradėti naujus verslus ir pan. Tai ir vyrams aktualu.
Bet vis tiek dauguma mano skaitytojų yra moterys, ir kaip matyti iš susirinkusios auditorijos – nė vieno vyro (išskyrus Balticum TV operatorių) čia nėra.
„Kuo patikimiau vadovautis gyvenime – protu ar širdimi?“, – klausė rašytoja.
– Tikriausiai geriausias būdas įsigyti jūsų knygas yra „Knygų mugė“, kur norintieji galės pabendrauti ir su jumis?
– Be abejo. Knyga „Pakeliui į rojų“ išleista praėjusių metų lapkričio mėnesį.
Noriu pasidžiaugti, kad ir ši, antra knyga, greit šoko į knygų TOP’us. Kas skaitė pirmą, matyt, norėjo pažiūrėti ir antrą.
– O tas jūsų įsivaizduojamas rojus… ar su juodais, ar su rožiniais akiniais į jį žiūrėti?
– Kaip į rojų gali žiūrėti su juodais? Bet tai dviprasmiška. Aš norėjau, kad abiejų knygų pavadinimai būtų dviprasmiški.
Pirmajai knygai pavadinimas gimė greitai, o antrajai ilgai galvojau, kaip čia paerzinti žmones…
Mokytoja tapo žurnaliste
Susitikimo dalyviams knygų autorė Virginija Rimkuvienė pasakojo, kad prieš atvyksdama į Kėdainius pagalvojusi, ar žmonėms, kurie nebuvo skaitę jos knygos, bus įdomu klausytis apie ją.
Todėl ji nusprendė padaryti kažką tokio, kas galėtų suteikti naudos ir padėti klausytojams pažvelgti į savo gyvenimą kitaip – tai tapo paskaita-diskusija.
„Šie dalykai atėjo iš mano patirties, seminarų, paskaitų, mokymų, kuriuos pati lankiau ir kurie man padeda gyventi. Galvoju, gal ir jums padės. Kartais užtenka išsinešti vieną gerą mintį, ir to užtenka“, – pasakojo Virginija.
Virginija Rimkuvienė paminėjo, kad pagal išsilavinimą yra lietuvių kalbos mokytoja. Nors mokykloje ji dirbo tik trumpą laiką, didžiąją savo karjeros dalį, apie 20 metų, praleido dirbdama žurnaliste įvairiuose leidiniuose, tokiuose kaip „Ieva“, „Cosmopolitan“, „Moteris“, taip pat ir portale „Delfi“.
Išbandė rašytojos duoną
Būdama 50-ties, Virginija nusprendė palikti žurnalistiką ir išbandyti rašytojos kelią.
„Visą vaikystę svajojau būti rašytoja, tačiau visada galvojau, kad rašytojas turi rašyti tik tai, kas turi išliekamąją vertę ir galėtų būti įtraukta į mokyklines programas po 100 metų ar vėliau.
Dabar leidžiama labai daug knygų, ir mažai jų pateks į mokyklų programas ar virs aukso fondu.
Aš nesitikiu, kad mano knygos pateks į tas programas, bet kartais verta rašyti tai, kas žmonėms aktualu ir įdomu, kas suteikia galimybę pasijuokti, atpažinti save, galbūt sužinoti kažką naujo“, – svarstė ji.
Sulaukusi 50-ies Virginija parašė savo pirmąją knygą „Man 50. Ir aš dar gyva“. Ji tapo perkamiausia iš visų jos parašytų knygų ir iki šiol išlieka viena populiariausių.
„Yra didelė rizika, kad liksiu vienos knygos autore, kaip kartais nutinka su žmonėmis, kurie atliko vieną ryškų vaidmenį ir žiūrovai įsimena labiausiai jį, nors aktorius vaidino toliau“, – komentavo knygų autorė.
Šioje knygoje Virginija apibendrino savo žurnalistinę patirtį, kadangi dirbo moteriškuose leidiniuose ir daug rašė apie sveikatą, psichologiją, grožį, sportą, karjerą bei kitas socialines temas – visa tai, kas buvo aktualu ir moterims, ir visai visuomenei.
„Knygoje yra veikėja Kristina, kuri yra mano prototipas. Kai ką gal ir pagražinau, kai ką nutylėjau, bet ji atspindi mane. Taip pat įkūnijau tris drauges, kurios skiriasi charakteriais, tačiau su kuriomis labai lengva tapatintis. Jos turi ryškius charakterius, gerą humoro jausmą ir nebijo viena kitai pasakyti tiesos“, – pasakojo Virginija.
Nors knygoje yra ir specialistų patarimų, žmonės vis dėlto labiausiai mėgo tas keturias drauges, jų istorijas ir jų įžvalgas.
Knyga linksma, bet nepaviršutiniška
Virginijos pasakojimu, važiuodama į susitikimus, ji dažnai sulaukdavo klausimų: „Ar rašysite knygos tęsinį?“
„Aš atsakydavau, kad jau viską išrašiau“, – prisipažino autorė.
Tačiau žmonės norėjo sužinoti, kas nutiko toms keturioms draugėms, todėl Virginija parašė tęsinį, pavadintą „Pakeliui į rojų“.
Knygoje toliau sekamos draugių istorijos – jos ieško meilės, vyrų, o autorė pati bando rasti darbą, kuriame reiktų mažai dirbti, tačiau daug uždirbti.
„Knyga linksma, žmonės pasijuokia, atpažįsta save, tačiau ji nėra paviršutiniška“, – sako autorė.
Tačiau tai nėra vienintelė Virginijos parašyta knyga. Ji taip pat išleido knygą „Jis vadina mane mama“, kurioje pasakoja apie savo santykius su globojamu vaiku, ši istorija yra gana skausminga.
„Tai nėra globėjų istorija, kur viskas klostosi gražiai ir pasakiškai – ji nesiklostė nuostabiai, – atvirai sako ji. Autorė pabrėžia, kad ši knyga šokiravo žmones savo atvirumu ir sukėlė begalę įvairių jausmų, tačiau knyga nėra be vilties, nes su vaiku vis dar bendraujama – „viskas nebuvo veltui“.
Virginija taip pat išleido knygą „Valgyk į sveikatą“, kurią ji parašė kartu su gerai žinoma Lietuvoje gydytoja dietologe Edita Gaveliene.
Klausimų atsakymų forma knygoje apžvelgiamos įvairios maisto temos: dietos, reikalingos medžiagos, jų poveikis organizmui ir dažniausios sveikatos problemos, su kuriomis susiduriame.
Ar 50 metų jau riba?
Virginija dažnai sulaukia klausimo, kodėl ji pasirinko 50 metų amžiaus ribą.
„Pasirinkau ją, nes tai pažįstu iš asmeninės patirties – pati gyvenau šiuo etapu ir žinau tas problemas ir galimybes. 50 metų iš tikrųjų yra tam tikra riba“, – sako ji.
Kai kurios moterys mano, kad būtent 50 metų yra paskutinis šansas susirasti partnerį, pradėti norimą darbą, nuvažiuoti į svajonių šalį ar išmokti kažką naujo.
Kitos, priešingai, teigia, kad jau pasiekė viską, ko norėjo, ir dabar metas skirti laiką sau, pailsėti, gyventi dėl savęs.
„Mes dažnai atsiduriame kryžkelėje, kur aplinkybės tarsi įspaudžia mus į kampą. Gali atsirasti sveikatos sutrikimų, prasidėti netektys – tėvų, draugų, bendraamžių. Kartais darbo netekimas priverčia pasijusti nesaugiai. O amžius, kūnas, svoris, kuris pradeda augti be aiškios priežasties, veido raukšlės, kurių negali sustabdyti… Daug tokių aplinkybių, kurios gali išgąsdinti ir priversti galvoti, kad tai – gyvenimo pabaiga“, – apmąsto Virginija.
Geriausi metai
„Tačiau nuo 50 iki 55 metų aš nugyvenau geriausią savo gyvenimo tarpsnį“, – atvirai sako Virginija.
Tai laikotarpis, kai ji galėjo įgyvendinti savo svajonę – rašyti knygas.
„Aš pradėjau daryti tai, kas man patinka. Turiu daugiau laiko sau, nes vaikai užaugo.
Man patinka susitikimai su skaitytojais, duoti interviu, padirbėti televizijoje, dirbti mokykloje, savanoriauti.
Net išbandžiau parašiutų šuolį būdama 51-erių“, – dalijasi ji, prisimindama drąsius sprendimus.
Virginija neabejoja, kad, nors 50 metų gali atrodyti kaip riba, 55-erių amžius gali būti dar geresnis laikotarpis.
