Užsukti vilioja veltiniai batukai

Sabina Ružauskienė su šypsena pasitinka kiekvieną pravėrusįjį jos veltinių-aksesuarų krautuvėlės, kūrybinių dirbtuvių, įsikūrusių Radvilų gatvės 59 name, duris. Kraštiečiai neatsispiria pagundai pamatyti, kas slepiasi už jų, nes languose įkurdinti ypatingi kviesliai – nuostabiai žavingi veltiniai batukai.

Laukdama pirkėjų Sabina laiko tuščiai neleidžia – moteris kiekvieną laisvą minutę kuria įvairius aksesuarus.

Sabina neslepia, kad pirmoji darbo savaitė prabėgo kaip viena akimirka.

Internetinis mokymasis – brangus ir ilgas
„Čia aš jaučiuosi kaip žuvis vandenyje. Darau tai, kas man teikia didžiulį malonumą. Rankdarbius mėgstu nuo mažens, tačiau veltinis mane įtraukė tarsi liūnas. Matyt, todėl, kad draugystė su vilna buvo ilga ir nelengva. Kadangi velti mokiausi savarankiškai, tai prireikė maždaug pusantrų metų, kol pavyko pasiekti man tikusį ir patikusį rezultatą. Ne paslaptis, kad dabar daugelį dalykų galima atrasti interneto platybėse. Tas pats internetas man tapo ir vėlimo mokytoju. Tačiau atsukusi laiką atgal, norėčiau kiek kitaip mokytis – geriau lankyčiau kursus ir padedama patyrusio mokytojo pažinčiau

Jauki krautuvėlė – dirbtuvėlės duris atvėrė kurį laiką tuščiame stovėjusiame pastate Kėdainių senamiestyje, Radvilų gatvėje.

vėlimą daug greičiau negu stebėdama filmuotas pamokėles internete. Net neįsivaizduojate, kiek man kainavo tas mokymasis – ir laiko, ir pinigų, nes visi nevykę bandymai keliavo į šiukšliadėžę. Tad neatsitiktinai atidarydama krautuvėlę iš karto pasakiau, kad savo patirtimi dalysiuosi su visais norinčiais. Man smagu, kad tuo, ką moku, galiu dalytis su kitais“, – šypsodamasi sakė S. Ružauskienė.
Ji mano, kad polinkį kūrybai greičiausiai paveldėjo iš savo tėčio Genadijaus Muravjovo, kuris buvo žinomas tapytojas ir rengė parodas ne tik Lietuvoje, bet ir gimtojoje Ukrainoje bei Maskvoje.

Sabina gali nuvelti ir puošnią suknelę, kurią suderina su linu.

Nuo šalikų iki paltų
Sabina gali nuvelti viską – ne tik stilingą segę – rožę, bet ir puikiai gerklę nuo peršalimo saugantį puošnų šaliką, rankas sušildančias pirštines, kojoms niekada neleidžiančias sušalti šlepetes ar batukus, net sarafanus ir paltus. „Pradėjau velti mažus darbelius – pirmiausia nuo segių. Jas veliu savaip šlapiuoju būdu iš trijų detalių. Vėliau sages papildė šalikai, pirštinės ir šlepetės. Šlepetes ir batukus stengiuosi pagražinti mezginiais ar šilko juostelėmis, kad jos būtų ne tik šiltos, bet ir puošnios. Man norisi sugriauti tą iš vaikystės atsineštą mitą, kad veltiniai, kokius pamenu turėjus močiutę, yra tik pilki, juodi ir apauti dideliais kaliošais. Mano veltiniai – spalvingi ir nesunešiojami kaip Eglės metalinės kurpaitės. Šlepetes dažniausiai veliu iš keturių vilnos sluoksnių, o apačioje prisiuvu tvirtą padą. Patirtis išmokė, ką ir kaip geriau daryti, kad nebūtų gėda žiūrėti į akis žmogui, norinčiam draugauti su vilna. Labai patinka kurti ir velti paltus ar sukneles, tačiau tokių užsakymų nėra daug. Viršutiniai išskirtiniai drabužiai brangūs, tad galinčių juos užsisakyti nėra daug“, – savo pastebėjimais dalijosi veltinio meistrė.

Veltos pirštinės rankas sušildo greičiau negu storos kailinės.

Velia tik kokybiškus veltinius
Moteris neslepia, kad dabar ji labai greitai susidoroja su pačiomis įvairiausiomis užduotimis: „Dabar pirštines nuveliu per porą valandų, aulinukus batelius – per dieną, o seniau tokiems darbams reikėjo kelių savaičių. Su laiku įgijau ne tik supratimą, ką ir kaip daryti, bet išmokau velti kokybiškai tvirtai, kad vėliau netektų raudonuoti. Kartais mugėse pamatau gražių veltinių, bet pasitaiko pastebėti ir ne itin kruopščiai atliktų darbų. Man labiausiai rūpi kokybė. Noriu, kad kartą įsigijęs mano veltinį žmogus ir vėl norėtų kokio mielo ir patrauklaus kūrinio. Jei matau, kad kažkas nepavyko, tai tikrai tokio darbo niekam neparduodu ir nedovanoju. Geriau velsiu antrąsyk negu atiduosiu paskubomis bet kaip suveltą veltinį.“

Veltinio šlepetės tik švelniai kutena, jų kainos tikrai nesikandžioja, mat kainuoja nuo 25 eurų.

Vilnos nenuspėjamumas
Ketveri metai draugystės su vilna Sabiną išmokė ne tik vėlimo, bet ir vilnos pažinimo. Moteris žino, kad vilna labai nenuspėjama – niekada negali žinoti, kokį siurprizą ji gali pateikti. „Būna, kad susidėlioju mintyse vaizdą, kokį rezultatą tikiuosi pamatyti užbaigusi darbą, tačiau neretai jis išeina kiek kitoks. Kartais lūkesčiai būna pranokę, o kartais tenka lengvai nusivilti. Šiaip iš vilnos galima nuvelti viską. Tik dabar jau žinau, kad pavasarinio ir rudeninio kirpimo vilnos skiriasi: pavasarinė vilna yra švelni ir sunkiau veliasi, o rudeninė, nors ir šiurkštesnė, bet vėlimui lengviau pasiduoda. Aš vilną perku lietuviškose parduotuvėse, tačiau žinau, kad ji į prekybą atkeliauja iš Ispanijos, Naujosios Zelandijos ar Vokietijos.
Vilnos nereikia bijoti. Nereikia pamiršti, kad vasarą ji vėsina, o žiemą sušildo. Pati įsitikinau, kad veltos pirštinės rankas sušildo geriau negu kailinės“, – pasakojo S. Ružauskienė.

Sabina savitai velia seges-rožes, kuriomis galima pasipuošti ir kasdieną, ir ypatingomis progomis.

Laiko pakanka viskam
Sabina atvira – nors vėlimas reikalauja nemažai laiko, tačiau jis atgaiva nuo kitų darbų ir rūpesčių. „Be to, kad esu dviejų dukrų mama, esu studentė. Mokausi verslo anglų kalbos. Labai norėjau išmokti šios kalbos, tad ryžausi išpildyti svajonę, nežiūrint į tai, kad mano kolegos studentai gerokai jaunesni.
Vėlimas tapo savotiška atgaiva, kai kiek daugiau negu prieš trejus metus mūsų šeimai teko nelengvas išbandymas – sunki mažosios dukrytės liga. Dabar galime lengviau atsikvėpti – gyvename mintimi, kad liga jau praeityje, o mūsų mažoji ne tik laiminga šypsosi, bet ir sėkmingai žygiuoja į pirmąją klasę“, – savo gyvenimo vingiais dalijosi moteris.
Sabina dėkinga artimiesiems už jos svajonės išpildymą – pagalbą atidarant krautuvėlę – dirbtuves. Vyras Darius negailėjo laiko tvarkydamas patalpas. Draugai drąsino, kad viskas bus gerai, nes Sabina kūrybai atsiduoda su didele meile ir užsidegimu. „Aš manau, kad sėkmė lydi tai, ką darai su meile. Jos vėlimui aš atseikėju tikrai nemažai“, – nusišypsojo S. Ružauskienė.