Kai draugė man pasakė, kad Kėdainiuose galima pavalgyti tikro, taip, tikro uzbekiško ir labai skanaus maisto, pirmiausiai suabejojau. Juk daugelis esame skaitę garsiuosius Andriaus Užkalnio straipsnius ir žinome kur, pagal jį, geriausia Lietuvoje skaniai, rafinuotai, brangiai ir ne taip prabangiai prikimšti skrandį malonioje aplinkoje.
O apie vietinius Kėdainių krašto restoranus, kavines, užeigas kiekvienas kėdainietis turi tvirtą savo nuomonę, nes juose esame buvę daugybę kartų ir tikrai ne kartą viską išragavę.
Tad į Kėdainių miesto pašonėje esančią kavinę „Prie žiedo pas Aliką“, kurios savininkas Alikas Melibajevas, išsiruošiau tikėdamasi paprastų, eilinių pietų. Tiesiog iš smalsumo patikrinti, ar tikrai ten taip skanu ir šeimininkas toks malonus ir paslaugus, kaip mano draugė nupasakojo.
Pirmas įspūdis
Ten, kur dabar įsikūrusi kavinė „Prie žiedo pas Aliką“, esu buvusi ir anksčiau, kai ten veikė kito savininko kavinė, todėl įėjus į vidų pirmiausiai nustebino neatpažįstamai pasikeitusi aplinka.
Šviesios sienos, lubos, nauji minimalistiniai baldai, tamsiai rudos staltiesės ir erdvios patalpos gale įrengtas mažytis jaukus apšviestas baras.
Apie pietaujančius žmones smagiai juos šnekindamas sukosi plačiai besišypsantis rytietiškos išvaizdos vyras, šeimininkas A. Melibajevas, ryšintis ilgą prijuostę.
Aplinka ir meniu
Aplinka nuteikė maloniai, todėl atsisėdu prie stalo. Netrukus jis priėjo ir prie manęs: „As-Salaam Alaikum“.
Iškart nesumoju, ką atsakyti: „Gal ir jums As-Salaam Alaikum“.
Pasiūlo kavos, kol rinksiuosi iš ką tik man įteikto meniu.
Sutinku, gerai, pradžiai tebūnie kava.
Vartau meniu – salotos, užkandžiai, sriubos, vaikams, karštieji patiekalai, desertai, gėrimai. Bandau išsirinkti iš neilgo ir aiškaus valgiaraščio. Prisimenu gurmanų teiginius, kad trumpas meniu rodo, jog maistas visada būna gaminamas vietoje, ne iš šaldytų produktų, bet šviežias ir ruoštas tik konkrečiam klientui.
Šefo paslaptis
Kai po kelių minučių prieina A. Melibajevas, dar nesu apsisprendusi ką norėčiau paragauti:
– Gal norėčiau plovo, bet ar jis tikrai uzbekiškas?
– Pas mus šeimos restoranas, maistas tikrai uzbekiškas. Pats viską gaminu. Gal ir yra Lietuvoje daugiau tokių tautinių kavinių, tačiau tokio plovo kaip pas mus, niekur negausite.
– Ko dar vertėtų paragauti?
– Visko (šypsosi). Šonkauliukų, uzbekiškų virtinių („manty“ – koldūnų, „samsa“ – pikantiškų karštų pyragėlių), kebabų. Mūsų šonkauliukai – „bomba“. Paragauk. Matysi.
Esu tikras uzbekas. Iš Ferganos slėnio ir gaminu tik pagal savo tautos receptus. Aš – ne juokdarys, kuris pažiūri svetimus receptus internete ir nusprendžia ruošti maistą. Ten niekas nededa gerų receptų. Puikus patiekalas ir jo sudedamosios dalys yra šefo paslaptis. Tai, ką žinau, turi žinoti tik mano vaikai.
– Negi nesidalinate receptais su kitais ir tik savo vaikams atskleidžiate uzbekiškos virtuvės paslaptis?
– Mūsų šalyje taip priimta, kad receptus tėvai iš kartos į kartą perduoda savo vaikams. Mano vaikai yra aukščiausios klasės virėjai. Jie labai kokybiškai ir gerai gamina. Mūsų kavinėje klientai dažniausiai užsisako kebabą pavadinimu „RS“. Jį sukūrė sūnus Rokas, todėl kebabą pavadinome jo inicialais. Dukra Mileta ruošia desertus. Viską galiu padaryti iš mėsos, bet saldumynų nemėgstu gaminti.
– Kas šiai kavinei kūrė dizainą?
– Mano žmona Daiva su seserimi.
Apie silkę ir mėsą
– Ar kebabas yra uzbekiškas patiekalas?
– Turkų, bet mes, uzbekai, taip pat turime savo kebabus, kurių tešla yra visai kitokia. Ji plona, traški, mėsa su daržovėmis ir padažu iš visų keturių pusių susukami kaip vokelis.
– Kaip silkė susijusi su Uzbekija?
– Uzbekijoje mes irgi valgome silkę (šypsosi).
– O kokią sriubą pasiūlytumėte?
– Gali rinktis vieną iš kelių – mastava, šurpa… Visos mūsų sriubos yra tirštos, kupinos mėsos, daržovių, ryžių.
– Iš kokios mėsos gaminate karštuosius patiekalus?
– Visi valgiai – iš jautienos arba avienos. Patiekalus ruošiu tik iš šviežios, o ne šaldytos mėsos. Kitos mėsos nepripažįstu. Kiaulieną ir vištieną gaminu tik tada, jeigu žmogus tokią mėsą užsako. Man juokinga, kai viename iš Lietuvoje esančių uzbekiškų restoranų siūloma „Šventinė uzbekiška antis“. Mūsų šalyje ančių niekas nevalgo (šypsosi).
„Nesikišu į kitos šalies virtuvę. Žmogus pavalgys ir sakys: „Oi, tu nemoki virti cepelinų.“ Ir tai bus tiesa.“ A. Melibajevas
Tiesa, pas jus dar kai kur ant plovo deda kiaušinį, bet Uzbekijoje taip daro tik „biedni“ žmonės, norėdami pagerinti plovą, nes jame mažai mėsos.
– Aviena turi specifinį kvapą, kuris ne visiems patinka.
– Žinoma, man dažnai sako, kad aviena smirdi, tačiau reikia mokėti avį papjauti, apdoroti jos mėsą ir tinkamai paruošti. Tada nebus jokio kvapo. Aviena – puiki, skani, vertinga mėsa.
Nesikišu į virtuvę
– Meniu nurodytas tik uzbekiškas maistas, o kur lietuviški valgiai?
– Nesikišu į kitos šalies virtuvę. Žmogus pavalgys ir sakys: „Oi, tu nemoki virti cepelinų.“ Ir tai bus tiesa. Todėl 25 metus gaminu tik uzbekišką maistą.
– Matau, žmonių netrūksta.
– Man smagu, kad klientų būna visada. Turiu nuolatinių lankytojų, kurie nuo kavinės atidarymo gruodžio mėnesį kasdien pas mus atvažiuoja. Valgančių netrūksta, nes pas mus sugrįžta ir klientai, kurie valgydavo mūsų šeimos kavinėje prie Aristavos.
Iš mano kavinės žmogus turi išeiti su šypsena veide, o ne paniuręs. Man patinka, kai jie lieka sotūs ir patenkinti.
– Jeigu viską gaminate pats, kaip suspėjate suktis?
– Virtuvėje dirba padėjėjos, kurioms pasakau, ką man suruošti. Kai jos viską patiekia, imuosi gamybos, bet nerodau, ką ir kaip gaminti, kiek ko dėti. Tai – virtuvės šefo paslaptis.
Kodėl nėra pietų
– Jūsų valgiaraštyje nerandu dienos pietų?
– Man niekaip neišeina pagaminti dienos pietų (šypsosi). Už šių pietų kainą žmogui negaliu patiekti kokybiško maisto. Esu tuo tikras. Bandžiau tai daryti porą mėnesių, kai atidariau šią kavinę, bet po to pas mus liko tik dienos sriuba.
– Kavinėje „Prie žiedo pas Aliką“ dienos sriuba kainuoja 1 eurą, kitos sriubos – apie 3,5 Eur.
– Karštų patiekalų kainos svyruoja nuo nuo 3 iki 9 eurų.
– Penkių rūšių kebabų kaina priklauso nuo dydžio. Mažas atsieis 4 Eur, o 30 cm dydžio – 6 Eur.
Kavinė dirba pirmadieniais – sekmadieniais nuo 10 iki 20 val.
Vasarą kavinė tikrai dirbs ilgiau.
Perku tik kokybiškus produktus, nes noriu, kad mano klientai skaniai, sočiai valgytų tik aukštos kokybės patiekalus. Negaliu žmogui duoti prasto maisto. Kiekvieną dieną einu apsipirkti. Pardavėjos mane pažįsta. Joms sakau: „Duokite kokybiškų prekių, juk ne už dyką prašau, o už pinigus“.
Kasdien šiek tiek keičiu meniu, nes gaminu atskirą uzbekišką patiekalą. Šonkauliukų ir plovo gausi kiekvieną dieną, bet šašlykų atvažiuok tik penktadienį–sekmadienį. Kadangi nemarinuoju jų po dvi tris dienas, o gaminu tik tą dieną.
Rytojaus dienai pas mane nieko nebelieka, tad tikrai negausite šviežių „pašildytų“ šašlykų ar kitų valgių (šypsosi).
– Tai gal išvežiojate pietus į įstaigas ir įmones?
– Nevežioju, nes reikia atsakyti už kokybę, kad karštas maistas saugiai pasiektų žmogų. Daugelis maitintojų negali užtikrinti kokybiško pristatymo, nes nuveža atšalusį maistą, apibėgusį vienkartinį indą, seną ar šlapią maišelį. Todėl jei mano klientas nori, užsako valgius telefonu ir pats atvažiuoja pasiimti. Viską sudedu į sertifikuotus indus ir maišelį.
– Girdėjau, kad pats gaminate maistą pagal iškvietimą?
– Taip. Galime vaišes ar gedulingus pietus paruošti čia, kavinėje. O jeigu kviečia į namus, važiuoju su savo puodais ir gaminu vietoje (šypsosi). Tik noriu, kad tokiu atveju būtų nuo 15 iki 200 žmonių. Tada paprašau, kad užsakovas nusipirktų produktus ir viską darau jau šventės vietoje.
Pokalbis su A. Melibajevu buvo lengvas ir smagus, o maistas tikrai labai skanus!
