Demokratija, nepriklausomybė ir laisvė – istoriniai valstybės ir žmogaus amžino vystymosi, augimo ir brandos ženklai. Tai itin aiškiai liudija tragiški 1991 metų sausio 13-osios įvykiai Lietuvoje.

Šįmet pažymėdami 30-ąsias metines ne vienas prisimename, kaip stovėjome su didžiulėmis viltimis savo valstybės laisvės sargyboje Vilniuje prie Televizijos bokšto, Spaudos komiteto ir Parlamento rūmų. Neišsigandome, kai nutilo valstybinė televizija, mūsų žinių šaltinis. Gaudėme kiekvieną guodžiančią žinią iš pogrindyje įsikūrusio Lietuvos radijo studijos. Giedojome, dainavome ir meldėmės susikibę rankomis prie degančių laužų, būdami, nesitraukdami ištisas dienas ir naktis iš Vilniaus – Lietuvos širdies. O Sausio 13-osios naktį taikių, beginklių žmonių minia buvo galingesnė už kolaborantų tankus, automatus, nes spinduliavo žmogiškosios dvasios šilumą, ryžtą ir 1990 m. atkurto valstybingumo šviesą. Tauta, užsigrūdinusi Sąjūdžio laikmečiu, nepalūžo išvydusi nekaltų aukų, tautos didvyrių žūtį, išliko tvirta ir ištikima laisvės siekių idealams.

Jaunajai kartai, nepatyrusiai Sausio 13-osios nakties tragedijos, išgirsti ir nuolat girdimi pasakojimai iš tėvų, senelių lūpų, perskaityti knygų puslapiai, tai šventas istorijos praeities ir dabarties liudijimas. Ir įrodymas, kad Lietuvos laisvė, nuėjusi ryžtingą gyvybės ir mirties kelią, užaugo. Žmonės patys sukūrė natūralias, didingas ir garbingas istorinės atminties tradicijas. Kasmet uždegamos languose žvakelės, laisvės šviesos žiburėliai, taip prisiglaudžiant širdimis prie tautos ir nukentėjusių artimųjų skausmo atmenant ir pagerbiant žuvusiuosius, sužeistuosius, dalyvius, gynusius Lietuvos laisvę ir šventą tiesą Sausio įvykiuose. Juk laisvė mums yra tik viena, ji – laimės, žmonių ir valstybės gerovės, drąsos ir pasiaukojimo simbolis vardan laisvų žmonių laisvomis rankomis kuriamos demokratiškos ateities.

Didžiuojuosi kėdainiečiais, kurie drąsiai ir pasiaukojančiai gynė Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę 1991 metų sausyje. Lenkiuosi prieš amžinos atminties kėdainiečius Alvydą Kanapinską ir Vytautą Koncevičių, nuoširdžiai užjaučiu jų artimuosius, visus Sausio 13-sios dalyvius, nukentėjusius nuo okupantų, išgyvenusius karo veiksmų siaubą, patyrusius smurtą.

Praėjo trys dešimtmečiai, bet kartu ir atskirai mes vis mokomės istorijos. Tradicinę trisdešimtąją Sausio 13-osios pamoką ,,Atmintis gyva, nes liudija“ pradėkime 8.00 valandą ryto – kaip išmokome… Ne mitinguose, bet savo namuose, su artimaisiais, prisiminimų, pasakojimų liudijimuose…
Uždekime languose atminties žvakeles, tylos minute pagerbkime be kaltės žuvusius.

Kelionė į Lietuvos nepriklausomybę mus užgrūdino. Būkime laisvi, stiprūs, atsakingi ir laimingi, nes gėrio esame verti.

Saulius Grinkevičius,
Kėdainių rajono savivaldybės tarybos narys,
kadenciją baigęs, pirmasis tiesiogiai išrinktas rajono meras

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.