Kėdainių tradicinių amatų centre, Arnetų name iki gruodžio 1 d. veikia tautinio paveldo produktų amatininkės, seno mezgimo amato puoselėtojos Linos Bartašienės pirštinių paroda „Dvidešim keturios akys“.
Pristačiusi Pasvalio krašte surinktų autentiškų kumštinių pirštinių kolekciją, autorė supažindino su šiam kraštui būdingų raštų įvairove, o surengusi edukaciją, kėdainietes mokė megzti dvigubą kumštinių pirštinių riešelį, būdingą Pasvalio krašto pirštinėms.
400 pirštinių pavyzdžių ir gyvi pasakojimai
Nuo 2005-ųjų L. Bartašienė pradėjo domėtis Pasvalio krašto tradicinėmis pirštinėmis ir jas rinkti. Per dešimtmetį užfiksavo 400 pirštinių pavyzdžių, iššifravo jų raštų schemas, įrašė pateikėjų pasakojimus, kuriuose gausu etnografinės medžiagos apie verpalus, verpimą, siūlų dažymą, audimą, žlugtą.
Įrašuose išliko ir vertingi pasakojimai apie pokario gyvenimo sąlygas, pastangas išlaikyti tradicinę kultūrą sovietinės okupacijos metais. Kai kuriems surinktiems pirštinių pavyzdžiams – daugiau nei 60 metų.
„Ateityje planuoju išleisti knygą „Tradicinės Pasvalio krašto pirštinės“, kurioje būtų sudėta visa ši medžiaga“, – pasakojo autorė.
Unikalūs eksponatai – rankų darbo kūriniai su istorija
Parodoje eksponuojamos raštuotos pirštinės – rankų darbo kūriniai, megzti remiantis tradiciniais Pasvalio krašto raštais. Kiekvienas raštas atrinktas kruopščiai: remtasi kraštotyros ekspedicijomis, senais mezginių pavyzdžiais, žmonių pasakojimais ir archyviniais šaltiniais.
Kiekviena pirštinė – tai ne tik šilumą sauganti tautinio kostiumo detalė, bet ir kultūrinė žinutė, liudijanti apie protėvių estetiką, pasaulėjautą ir vertybes.
Kelias į mezgimą
„Esu iš Šiaurės Lietuvos, Pasvalio krašto, iš Migonių kaimo, nors tai ne mano gimtoji vieta – atvykome iš Panevėžio. Megzti išmokau dar pradinėj klasėj, Šeduvoje mokytojas pamokė, kaip laikyti virbalus. Šeimoje niekas nemezgė, mamytė siuvinėjo. Panevėžyje kaimynė parodė mezgimo pagrindus. Ir man pačiai buvo labai įdomu.
Kai apie 1990-uosius atvažiavome gyventi į Pasvalio kraštą, pamačiau, kad žmonės žiemą vaikšto gražiomis raštuotomis pirštinėmis. Kai patinka – pradedi ieškoti siūlo galo: iš kur, kas, kaip… Abu su vyru Albertu pamažu rinkome raštus, kalbinome žmones, fotografavome. Per daugiau kaip 20 metų nemažai jų surinkome. Ir aišku, pati mokiausi megzti“, – teigė seno mezgimo amato puoselėtoja.
Edukacijoje – dvigubas riešelis ir šiluma
Po parodos atidarymo L. Bartašienė kėdainietėms vedė edukaciją – mokė megzti dvigubą kumštinių pirštinių riešelį.
„Kėdainietės darbščios, moka megzti. Čia aš jau antrą kartą – labai smagu. Kažkada buvo edukacija, tuomet mezgėme raštuotas pirštines. Dabar mezgėme dvigubą riešelį, o kam bus įdomu – pabaigs ir visą pirštinę.
Pasvalio krašte daug dvigubų pirštinių – kai žiemos būdavo šaltos, jos tikrai pravertė. Viena pirštinė – kaip dvi. Ypač gražūs riešeliai, visi skirtingi. Vidinė dalis mezgama iš labai plonų, paprastesnių siūlų. Jos labai šiltos. Nežinau, kokios dabar tos žiemos, bet tradiciją norisi išlaikyti“, – dalijosi Lina Bartašienė.
Lietuviškos pirštinės žavi ir Japonijoje
„Autentiškomis Pasvalio krašto pirštinėmis domisi ir užsieniečiai, net japonai. Bet aš labiausiai noriu, kad mūsų krašto moterys neužmirštų mezgimo ir laikytųsi tradicijų.
Mūsų moterys viską moka, tik dabar mezga su storesniais siūlais ir storesniais virbalais. Norisi, kad megztų tradiciškai – tada būsime įdomūs visam pasauliui.
Kas mane kviečia – važiuoju parodyti, pamokyti, pasidalinti žiniomis. Smagu, kai kviečia.
Norisi, kad kuo daugiau megztų, kad pasipuoštų, gražiai žiemą vaikščiotų.
Parodų nemažai padaryta. Kiek pirštinių pati esu numezgusi, neskaičiuoju – mezgu ir viskas“, – pasakojo meistrė.
Ar mezgimas traukia jaunimą?
„Šiandieninis jaunimas nelabai nori mokytis megzti – jiems reikia greito rezultato, o čia darbas smulkus ir lėtas, nors yra besidominčių. Vyresni labiau mezga, tik kaip minėjau, renkasi storesnius siūlus“, – pastebėjo L. Bartašienė.
(Nuotr. Tradicinių amatų centro Arnetų name ir I. Gedeikaitės)
