Ukrainietės Kėdainiuose pradėjo mokytis lietuvių kalbos

Kėdainių suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centre nuo birželio 6 d. pradėjo mokytis neeiliniai mokiniai – lietuvių kalbos čia mokosi karo Ukrainoje pabėgėliai. Grupę sudaro 9 skirtingo amžiaus ir įvairių profesijų ukrainietės moterys. Liepos 21 d. joms bus įteikti baigimo pažymėjimai. Nors mokslas dar tik įpusėjęs, bet, kaip šmaikštavo jų lietuvių kalbos mokytoja, ukrainiečių lietuviškai jau neapkalbėsi – jos daug ką supranta.

„Kėdainių mugės“ pakalbintos mokinės pasakojo ne tik apie tai, kas joms sunkiausia mokantis lietuvių kalbos, bet ir kas patinka ar nepatinka Lietuvoje. Visos jos svajoja susirasti darbą, o dauguma iš jų norėtų pasilikti mūsų krašte visam gyvenimui.

Ukrainiečių mokinių grupė – pirmoji

Lietuvių kalbos mokytoja Giedrė Lisuvienė pasakojo, kad jaučia džiaugsmą ir malonumą nuo dirbdama su ukrainiečių grupe. „Iššūkis ir man, ir joms, bet tai labai malonu, nes mokomės kartu. Ugdymo procese su jų patarimais aš atrandu naujų metodų – kaip lengviau dirbti, ko labiau reikia, kokiu būdu tą pasiekti. Manau, kad sekasi puikiai, žinant, kad mokomės dar tik trečią savaitę. Jos atėjo visiškai nemokėdamos nė vieno žodžio, tik viena iš jų mokėjo pasakyti „laba diena“. Dabar moterys gali prisistatyti lietuviškai – papasakoti, iš kur atvyko, kur dabar gyvena, pasakyti savo adresą“, – mokinių pažanga stebėjosi mokytoja.

Besimokančios lietuvių kalbos ukrainietės laiką leidžia ne tik Kėdainių SJMC, bet kartu su lietuvių kalbos mokytoja išeina į miestą, vaikšto po parduotuves, kitas vietas, kad kasdienėse situacijose papildytų savo žodyną.

Jos jau moka pačios apsipirkti parduotuvėje, paprašyti pasverti produktus, paklausti, kiek kas kainuoja. Išmoko savarankiškai apsitarnauti ir savitarnos kasose prekybos centruose, kur yra lietuviškas meniu, žino ir prekių pavadinimus.

Pažanga labai jaučiasi

Pasak G. Lisuvienės, dažnas suaugęs žmogus jaučia gėdą kalbėti svetima kalba, jei jos gerai nemoka. Taip yra ir šioje situacijoje. Mokytoja tikina, kad per tokį trumpą laiką jos negali išmokti kalbos taip, kaip lietuvis mokykloje besimokydamas dvylika metų.

Ukrainietės po truputį imasi ir lietuviškos rašybos. „Klausėmės audioįrašo – tekstas buvo skaitomas lietuvių kalba, o jos, kaip suprato, vertė jį į rusų kalbą. Atsiskaitymo metu reikėjo atsakyti, ar buvo tekste (pateikus teisingą ir neteisingą frazę) tokia frazė, ar nebuvo. Visos atsakė puikiai. Pažanga labai jaučiasi. Dar yra barjeras dėl nedrąsos, neapleidžia jausmas, kad gali ne taip ištarti lietuvišką žodį. Visas dėstymas vyksta rusų kalba, bet dabar jau daug įterpiama ir lietuviškų žodžių“, – mokymosi procesu dalinosi mokytoja.

Besimokančios lietuvių kalbos ukrainietės laiką leidžia ne tik Kėdainių SJMC, bet kartu su lietuvių kalbos mokytoja išeina į miestą.

Paklausta, ar pačiai mokytojai yra tekę dirbti su užsieniečių, besimokančių lietuvių kalbos, grupėmis, sakė, kad tokių grupių nėra turėjusi, bet yra dalyvavusi Valstybinės kalbos mokėjimo vertinimo komisijoje, todėl prie šio proceso yra prisilietusi.

Pasidomėjus, ar lietuvių kalbos mokomasi nuo abėcėlės pagal seną metodiką, mokytoja sakė, kad ukrainietės lietuviškos abėcėlės nesimoko – taupant laiką iš karto mokoma žodžių bei frazių, o raides mokinės išmoksta rašyti mokymosi proceso metu.

Sunkiausia – gramatika

Paklaustos, kas sunkiausia, mokantis lietuvių kalbos, visos mokinės atsakė, kad sunkiausia yra gramatika. „Nuo ukrainiečių kalbos labai skiriasi. Aš moku ukrainiečių, rusų, anglų kalbą, o pati sunkiausia kalba man lietuvių. Ypač gramatika“, – pripažino Natalija.

G. Lisuvienė pridūrė, kad labai nemažai ukrainietiškų žodžių yra panašių į lietuviškus. Tačiau mokinėms sunki lietuviškų žodžių rašyba ir pats tarimas – sunkiau ištarti dvibalsį ie, garsą ė.

Ukrainietės puikiai supranta, kad kol kas negali dirbti to, ką dirbo savo šalyje, nes neturi pakankamo žodžių bagažo.

„Dar skirtumas, kad mūsų vieni žodžiai yra moteriškos gimininės, o jūsų tie patys – vyriškos. Ir tai labai painu, pasirenkant žodžio galūnę, nors pačius lietuviškus žodžius įsiminti nėra sunku“, – pripažino kita mokinė.

Ukrainiečių lietuviškai neapkalbėsi

Paprašytos pasakyti po vieną lietuvišką žodį, ukrainietės viena po kitos bėrė žodžius: braškės, pienas, meškiukas, pušys, miškas, duona, žuvis, grietinė, arbata, pelytė, vienas, du, trys…

„Ukrainietės mokosi mėnesių pavadinimus ir savaitės dienas. Kaip pradinukai, sėdėjom ir visos choru kartojom, taip įsiminti buvo lengviausia. O kitą dieną jos puikiai atsakė. Aš joms sakau rusiškai, jos man – lietuviškai“, – gyrė mokines mokytoja.

Paklaustos, ar mato galimybę vartoti lietuvių kalbą ateityje ir ar lietuvių kalba joms atneš naudos, visos atsakė teigiamai: „Kai kurios iš mūsų toliau mokysis Lietuvoje, kitos dirbs. Mums reikia integruotis šioje šalyje, reikia bendrauti su žmonėmis, suprasti.“

„Jau lietuviai negali jų apkalbėti lietuviškai joms girdint, nes jos daug ką supranta. Netgi skaitant tekstą lietuviškai, jos jį geba išversti į rusų kalbą. Šios ukrainietės klauso lietuviškų žinių, gali perskaityti ir suprasti viešose vietose esančius užrašus“, – patikino mokytoja.

Vaikščiodamos Kėdainių senamiestyje moterys susidūrė su labai geranoriškais, ypač su mažų krautuvėlių šeimininkais ir pardavėjais.

Šios moterys puikiai supranta, kad kol kas negali dirbti to, ką dirbo savo šalyje, nes neturi pakankamo žodžių bagažo, kai kur reikalinga ir speciali terminologija bei gilesnis kalbos žinojimas, tačiau jos nesibodi bet kokio paprasto darbo. Gilinti lietuvių kalbos žinias moterys ketina ir toliau.

Skirtingų profesijų ir patirčių

Pasidomėjus, ar jos galvoja tolesnį gyvenimą sieti su Lietuva, vienos sakė dar nežinančios, kiek čia pasiliksiančios, bet dauguma planuoja likti visam laikui.

Moterys atvyko iš labai skirtingų vietų, išgyvenusios įvairių situacijų. Kai kurių namai sulyginti su žeme, kitoms savaitę teko sėdėti rūsiuose ir slėptis, kol galiausiai turėjo galimybę per pusvalandį pabėgti. Jos atvykusios iš Kijevo, Mariupolio, Chersono, Ukrainkos – iš miestų, kurie labiausiai nukentėjo. Ukrainoje liko ir jų vyrai, kiti šeimos nariai.

Olga yra masažuotoja, Tatjana – maisto technologė, kartu ateinanti dukra Katerina dar studijuoja IT, Jevgenija – farmacininkė, kita Tatjana – logistikos specialistė, Svetlana – ukrainiečių kalbos mokytoja, pastaruoju metu dirbusi socialine darbuotoja. Svetlanos dukra Lena – dar mokinė, Natalija – juristė, pastaruoju metu turėjo savo verslą ir dirbo reklamos srityje. Hana – gydytoja odontologė – labai norėtų dirbti Kėdainių gydymo įstaigoje.

Moterys atvyko iš labai skirtingų vietų, išgyvenusios įvairių situacijų. Kai kurių namai sulyginti su žeme, kitoms savaitę teko sėdėti rūsiuose ir slėptis.

Ukrainietės gyvena skirtingose vietose – Pelėdnagiuose, Kėdainiuose, P. Lukšio g., Vilainiuose, Sirutiškyje. Gyvenimo sąlygomis nesiskundžia, netgi labai patenkintos.

„Kas labiausiai patinka pas mus?“ – teiraujuosi.

„Viskas. Žmonės, santykiai, šaltibarščiai, cepelinai, Kėdainių blynai, šakotis“, – vardija juokaudamos.

„O kas nepatinka?“ – klausiu.

„Oras, kai lijo lietus. Pas mus tiek lietaus nebūdavo…“

Kviečiamas ir jaunimas, ir suaugusieji

Savo nuomonę apie ukrainiečių lietuvių kalbos mokymą išsakė ir Kėdainių SJMC direktorė Irina Jančiukienė.

Direktorės teigimu, ukrainiečiams, kurie dėl karo veiksmų Ukrainoje pasitraukė į Lietuvą, reikalingas visapusiškas palaikymas ir pagalba. Kėdainių suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centro bendruomenė stengiasi ir atrasti įvairias sritis ir veiklas, kaip padėti nuo karo bėgantiems ukrainiečiams. Į Centro organizuojamas veiklas kviečiamas ir jaunimas, ir suaugusieji, siekiant jiems padėti integruotis į visuomenę, pakalbinti ir prakalbinti lietuviškai.

Kėdainių skyriaus Užimtumo tarnybos siųsta žinutė, kad ne visi ukrainiečiai gali pradėti dirbti dabar, bet nori mokytis lietuvių kalbos, atvėrė dar vienas bendradarbiavimo galimybes tarp šių institucijų.

„Centro neformaliojo švietimo skyriaus vedėjos Jūratės Vaitonienės ir mokytojos Giedrės Lisuvienės iniciatyva parengta ir suderinta su Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos akredituota kompetencijų vertinimo institucija neformaliojo švietimo mokymo programa „Lietuvių kalbos pradmenys kitakalbiams kasdienėje ir profesinėje veikloje“.

Programos tikslas formuoti besimokančiųjų lietuvių kalbos gebėjimus, kurie jiems padės įsitvirtinti darbo rinkoje tokiose veiklos srityse, kuriose reikalingas minimalus arba patenkinamas kalbos mokėjimas: socialinės gerovės, sveikatos priežiūros, transporto paslaugų ir kitų paslaugų asmenims srityse. Pats mokymo procesas organizuotas taip, kad ukrainiečiai pasijustų laukiami čia, kad lietuvių kalbos mokymasis taptų tam tikra terapija, leidžianti nutolti nuo karo baisumo“, – mintimis dalijosi I. Jančiukienė.

A. Raicevičienės nuotraukos

Titulinė nuotrauka: Ukrainietė gydytoja odontologė Hana užrašė lietuvišką žodį – lūpos.