Prieš savaitę Kėdainių krašto muziejaus Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje atidarytos dvi tarptautinės parodos. Ukrainos fotografų paroda – „KARTU“. Tai pasakojimai apie ukrainiečių gyvenimą Lietuvoje bei lietuvių ir ukrainiečių šeimų, įstaigų ir įmonių sąveiką.

Fotografai iš skirtingų Ukrainos regionų, dabar gyvenantys skirtinguose Lietuvos miestuose, susivienijo, kad parodytų skaudžius ir pozityvius dalykus – adaptaciją naujoje vietoje, lietuvių pagalbą, bendrus projektus, liūdesį dėl Tėvynės. Parodoje – portretai, meninės fotosesijos, reportažai apie įvykius, fotopaveikslai.

Kita paroda – Krista Svalbonas (JAV) ,,IŠVIETINIMAS“, turinti paralelių su dabartiniu ukrainiečių gyvenimu. Abi parodos veiks iki sausio 7 d.

Apie dviejų tautų bendrą kovą

Pagrindinė parodos idėja – lietuvių ir ukrainiečių, Lietuvos ir Ukrainos sąveika, nes kartu mes darome neįtikėtinus dalykus. Rugsėjį ši paroda buvo eksponuota Vilniuje, Ukrainos centre, vėliau Jonavoje, Druskininkuose ir šiuo metu Kėdainiuose, vėliau keliaus į kitus Lietuvos miestus.

Parodą „Kartu“ įgyvendina Marija Kutniakova ir „Štuka“. Paroda yra projekto ,,Ukrainian stories”, kurį inicijavo ir finansuoja The Nordic House Reikjavike ir Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje, dalis. Į parodos atidarymą atvyko pati Marija Kutniakova ir dar keletas fotografų.

Fotografijų paroda „Kartu“ – pasakojimai apie dvi tautas, susivienijusias bendrai kovai ir pagalbai viena kitai. Lietuva priglaudė tūkstančius ukrainiečių ir tapo antraisiais jų namais. Nuotraukas kūrė Ukrainos fotografai, profesionalai ir mėgėjai iš įvairių Ukrainos regionų ir Lietuvos miestų, kurie pasakoja apie savo šeimas, išreiškia dėkingumą ir dalijasi savo emocijomis. Tai ukrainiečių ir lietuvių istorijos, kurie dabar kartu gyvena, kartu kuria ir kartu kovoja.

Subūrė ukrainiečius meno terapijai

Marija Kutniakova, parodos kuratorė ir organizatorė, prisistačiusi lietuviškai, sakė, kad lietuviškai ji suprantanti, bet kalbėti dar nelabai drįstanti, todėl bendrauti ji galinti ukrainiečių, anglų ar rusų kalbomis.

Marija pasakojo, kad ji atvyko iš Mariupolio ir jau metai ir aštuoni mėnesiai kai gyvena Lietuvoje, Vilniuje. Jai kilo idėja suburti Ukrainos fotografus, atvykusius į įvairius Lietuvos miestus tarsi meno terapijai. Ji pati, gyvendama Ukrainoje žavėjosi ir užsiiminėjo fotografija, bet po šių tragiškų įvykių, sunku buvo grįžti prie mėgstamo užsiėmimo, nebeliko įkvėpimo. Marija pagalvojo, o jeigu suburti tokius pat žmones, gal tuomet kažkas pavyktų.

,,Ir mes sugalvojome temą – Ukrainos karo pabėgeliai ir lietuviai, kurie padeda karo pabėgėliams ukrainiečiams ir Ukrainai. Tai būtų apie tai, kas jungia ukrainiečius ir lietuvius, todėl projektas ir vadinasi ,,Kartu”/,,Разом”. Apie tai, ką skirtingos šalys turi bendro istorijoje, kultūroje, bendravime. Aš bijojau, nes tema buvo apie karo pabėgelius ukrainiečius, kad mūsų fotografojos bus depresyvios, liūdnos, bet žmonės atvirkščiai – parodė kaip jie grįžta į gyvenimą,“ – teigė parodos kuratorė.

Užfiksavo asmenines istorijas

Parodoje yra ir profesionalių fotografų darbai, kurie fotografija vertėsi ir Ukrainoje ir čia tęsia savo veiklą, taip pat ir fotografų mėgėjų. Kai kuriems iš jų tai pirmoji paroda jų gyvenime, fotografų amžius – nuo 19 iki 57 metų. Parodos autoriai – iš šešių Lietuvos bei devynių Ukrainos miestų bei regionų. Juos visus jungė bendra idėja – parodyti savo gyvenimą, gyvenimą tų žmonių, kurie jiems svarbūs. Tai yra pačių fotografų asmeninės istorijos, jų šeimų, artimųjų, pažįstamų ir nepažįstamų žmonių. Tai ir meninės fotografijos, kurios buvo specialiai surinktos, taip pat reportažinės, įvykinės, portretinės – absoliučiai skirtingi stiliai.

Paklausta, kokios pagalbos jai pirmiausia reikėjo, kai ji su mama ir sese atsidūrė Lietuvoje, Marija sakė, kad labiausiai reikėjo moralinio palaikymo, nes jos atvyko iš Mariupolio, po blokados. ,,Mūsų šeima buvo teatro pastate kai rusų kariai vykdė oro ataką. Atvykus į Lietuvą, su kai kuriais giminaičiais, kurie liko Mariupolyje nebuvo jokio ryšio. Kūnu mes buvome Lietuvoje, bet visos mūsų mintys sukosi apie Ukrainą ir buvo labai sunku suvokti realybę,“ – atvirai kalbėjo Marija.

Lietuviai tarsi iš kitos planetos

31-erių metų Marija, gyvendama Lietuvoje, dirba online Ukrainoje. Ji dirba privačiame versle, kuris teikia įvairias informacines paslaugas – kaip dirbo iki tol, taip dirba ir toliau. O jos mama dirba prekybos tinkle.

,,Ką jūs pirmiausia tarp mūsų šalių pastebite bendro, kad šiandien galite sakyti:,,Mes kartu“?“ – klausiu pašnekovės.

Pasak M. Kutniakovos, yra viena šalis, kuri tiek mums, tiek jums sugadino gyvenimą.

,,Juk ir kitoje salėje eksponuojamoje parodoje ,,Išvietinimas“ gali surasti paralelę – ta paroda apie Lietuvos gyventojus, kurie buvo priversti išvykti iš savo šalies irgi dėl tos pačios priežasties kaip mes iš Ukrainos.

Kai atvykau į Lietuvą, lietuviai pirmiausiai man pasirodė visai kitokie žmonės, tarsi iš kitos planetos. Bet kuo daugiau juos pažįstu, tuo labiau suprantu, kad tiek jūsų, tiek mūsų požiūris į tuos pačius įvykius yra panašus. Aš pajutau, kaip aš čia komfortiškai jaučiuosi, nes galiu laisvai elgtis, nors mus skiria kalbinis barjeras – dėl to aš mokausi lietuvių kalbos. Aš Lietuvą visur laikau pavyzdžiu, kaip Lietuva sprendžia su karu susijusias problemas ir per Lietuvą aš supratau šios problemos mastą. Kai kurie dalykai, kurie Ukrainoje buvo norma, Lietuvoje tai yra atgyvena,“ – dalinosi mintimis Marija.

Mergina pasakojo, kad Ukrainoje, prekybos vietose yra tokių kasininkių, kurioms atrodo, kad galima grubiai elgtis, šaukti ant pirkėjų kaip sovietiniais laikais. Lietuvoje gi toks kasininkas negalėtų dirbti. Tarkim Ukrainoje, riksmai ir ginčai viešajame transporte – tai nuolatiniai palydovai, o čia tai išimtis. Vilniuje važiuojant visuomeniniu transportu, visi tyliai sėdi o jei kas ir pradeda šaukti, tai jau žinok – kažkas nutiko. Ji ir savo gimtinėje yra sakiusi, kad Lietuva yra aplenkusi Ukrainą daugeliu metų į priekį.

Pristatė savo fotografijas

Kiekviena fotografija, kaip yra minėjusi Marija – turi savo istoriją: liūdną, skaudžią, linksmą, paliečiančią. Todėl ir parodos metų netrūko jaudulio. Ukrainos moterys dar be ašarų negalinčios ramiai pasakoti apie savo nesenas patirtis ir išgyvenimus.

Marija Kutniakova:

,,Nuotraukoje Sofija, kaip ir aš, kilusi iš Mariupolio. Dabar mes, mariupoliečiai esame žmonės su baisia patirtimi. Bet štai Sofija yra ant apleistų cisternų, kur anksčiau buvo laikoma nafta ir benzinas iš Rusijos. Dabar jos apaugę žole ir aprūdijo – tai yra buvusių Rusijos turtų griuvėsiai.”

Parodos ,,Kartu” kuratorė ir organizatorė Marija Kutniakova, prie savo darbo.

Anastasiia Kostenko:

,,Štai, sėdi prie delfinariumo Klaipėdoje, galvoji apie uosto gyvenimą, apie laisvas erdves, žiūri į delfinus, ramias vietas ir ramų dangų. Staiga ateina SMS, SMS iš Azovstal ir esi perkeltas į kitą pasaulį. Tavo ramus dangus iš karto užkloja debesimis, matai ugnį, Azovstal dega, o priešais tave – visai kitas uostas ir visai kita vieta. Girdi ugnį ir matai, kaip tirpsta plienas…“

Iryna Vorona:

,,Aistra fotografijai man tapo išsigelbėjimu prieš 4 metus po sunkios ligos ir reabilitacijos. Tai grąžino įkvėpimą gyventi. Ir šiandien, pasiėmusi fotoaparatą, pasineriu į kitą pasaulį, fiksuoju emocijas ir jausmus. 2022-ųjų kovą atvykę į Lietuvą supratome, kad nesame vieni, kad šalia yra žmonių, kurie nuoširdžiai mus užjaučia ir palaiko. Tarp tokių žmonių buvo ir organizacijos „Jonaviečiai padeda“ savanoriai, kurie mums tapo labai artimi ir brangūs.

Mūsų bendravimo rezultatas – kūrybinga fotosesija su Lietuvos savanorių Rusnės Mickevičiūtės ir Danieliaus Antano Mickevičiaus vaikais. Iš vienos pusės, šia foto pasivaikščiojimas man buvo didelė dovana, nes iš mūsų bendradarbiavimo gavau fantastiškų emocijų, persikėliau į vaikystės pasaulį, kuriame nėra ribų, kuriame viskas įmanoma – galima net skraidyti. O iš kitos pusės, man tai buvo geriausias būdas pasakyti „ačiū“ žmonėms su didelėmis širdimis.“

Halina Kutniakova:

,,Dabar vis daugiau sužinau apie Lietuvą ir lietuvius, randu daug bendro su ukrainiečiais. O kas vienija geriausiai? Virtuvė ir nacionaliniai patiekalai.“

Nadiia Kondratiuk:

,,Aš ir mano sūnūs du kartus persikėlėme dėl karo. Vyresniajam po pirmo karto buvo nustatytas hiperkinezinis sindromas, jaunesniajam – fizinė negalia. Dabar išvažiavome su ta pačia kompanija ir katinu. Vyresnysis sūnus šį kartą man tapo didelė atrama. Jau antrus metus esame Lietuvoje. Ukrainoje nebeliko nieko. Kasdien savęs klausiu: kas būtų geriau vaikams? Ir atvirai kalbant, aš neturiu atsakymo…“

Svitlana Kolomiyko:

,,Ši nuotrauka – apie atkūrimą, sugrįžimą į gyvenimą, apie lietuvių pagalbą ir mano jau antrus namus – Vilnių. Su šeima išgyvenome baisią Mariupolio blokadą, iš pragaro pabėgome į Lietuvą, kur galėjome atstatyti sveikatą ir atrasti ramybę. Fotografija, piešimas ir mano naujas verslas (maisto rinkinukų ir puokščių gaminimas) yra mano art terapija.”

Viktoriia Batiuk:

,,Esu fotografė, jau atnaujinau savo veiklą Vilniuje. Iš karto kilo mintis apie tinkamą nuotrauką šiai parodai: dvi merginos, Ukraina ir Lietuva, to paties kraujo… Nuotrauka apie palaikymą, ryšį ir pagalbą.“

,,Išvietinimas”

Kitose dvejose muziejaus salėse eksonuojama paralelių su dabartiniu ukrainiečių gyvenimu turinti paroda ,,Išvietinimas”. Kaip sake muziejaus-galerijos vadovė Asta Fedaravičiūtė – Jasiūnė, parodos autorė – Krista Svalbonas yra menininkė, įgijusi fotografijos bakalauro ir tarpdisciplininių studijų magistro laipsnį.

,,Jos darbų technika itin subtili – lazeriu pjaustytas pigmentinis atspaudas. Pats piešinys – pastatai Vokietijoje, kuriuose gyveno žmonės išeiviai, vadinami dipukais. Tarp jų yra buvusi ir Janina Monkutė-Marks. Ta paroda siejasi, tiek su ukrainiečių fotografijų paroda, tiek su muziejaus įkūrėjos Janinios Monkutės -Marks istorija. Ir tokių istorijų yra daug. Parodo autorė nori, kad plačiai būtų kalbama apie perkėltųjų stovyklas. Ji pati archyvuose ieškojo, kokiuose pastatuose žmonės gyveno.Tie pastatai dabar turi kitą funkciją. Kitoje muziejaus salėje eksponuojami žemėlapiai, kur tie žmonės buvo pasiskirstę. Įspūdingose fotografojose užfiksuoti žmonės jų namusoe, jau persikėlę į Šiaurės Ameriką. Krista Svalbonas yra surinkusi apie 100 įvairiausių žmonių istorijų – lietuvių, latvių ir estų.

Ant eksponuojamų pastatų galima įskaityti anglų k. tekstą – tai laiškų fragmentai, kuriuos išeiviai rašė į Didžiąją Britaniją, Ameriką, prašydamiesi prieglobsčio,“ – pristatė antrąją parodą Asta Fedaravičiūtė – Jasiūnė.

Krista Svalbonas rašo:

,,Man, kaip imigrantų, pabėgėliais atvykusių į Jungtines Valstijas, vaikui, visada buvo svarbios namų ir priverstinio persikėlimo idėjos. Mano tėvai, gimę Latvijoje ir Lietuvoje, po Antrojo pasaulinio karo pabaigos aštuonerius metus praleido perkeltųjų asmenų (DP) stovyklose Vokietijoje, kol jiems buvo leista emigruoti į Jungtines Amerikos Valstijas. Parodoje norėjau atkurti ir iš naujo įvaizdinti šią istoriją.

Mano šeimos persikėlimas yra dalis ilgos iškeldintų tautų, kurių „namų“ idėją griauna nuo jų nepriklausančios politinės darbotvarkės, istorijos. Tėvų vaikystės namai buvo beasmeniai statiniai, iš kitų civilinių ir karinių pastatų perdaryti taip, kad juose būtų galima apgyvendinti tūkstančius pokario pabėgėlių. Tėvai visada apibūdindavo šį būstą kaip laikiną, o aš netikėjau, kad kada nors pati išvysiu šiuos statinius. Vis dėlto po intensyvaus archyvų tyrimo man pavyko surasti, aplankyti ir nufotografuoti daugelį realių namų, išlikusių DP stovyklų Vokietijoje vietose.

Šiandien šiuose pastatuose nėra nė užuominų apie audringą pokario pabėgėlių, įstrigusių be valstybės ir nežinančių, kokia jų laukia ateitis, gyvenimą. Norėdama geriau suprasti ir pagerbti jų kovą, pasitelkiau archyvuose saugomas laiškų su prašymais, kuriuos Baltijos pabėgėliai siuntė Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados ir Jungtinės Karalystės vyriausybėms, kopijas. Puslapis po puslapio jie maldauja maisto, patalynės, medicinos priemonių ir bando paaiškinti, koks baisus likimas jų lauktų, jei būtų grąžinti į Sovietų Sąjungą.

Jungdama šiuos skaudžius pasakojimus su nuotraukomis pasinaudojau deginimo būdu, kuris yra tų žmonių patirtų karo traumų aidas. Darbuose jungiami vaizdai ir tekstai, o pabėgėlių žodžiai suformuoja vientisą paveikslą. Pastatai, sudaryti vien iš nėrinius primenančio teksto, tampa trapūs, susieti su nesaugiu pačių jų įnamių gyvenimu. Kiekvienas iš šių sluoksniuotų gabalėlių, sudarytas iš mano pačios patirties ir blėstančių mano tėvų bei jų kartos prisiminimų, tampa dėlionės, kurią stengiuosi užbaigti, kol ši beveik užmiršta istorija nebuvo prarasta visiems laikams, dalimi. Mano tikslas – įvaizdinti ir įgarsinti šias primirštas istorijas, kurios dėl šių dienų priverstinių migracijų vėl tampa aktualios.“

Viršelio nuotr.: Fotografijų paroda „Kartu“– pasakojimai apie dvi tautas, susivienijusias bendrai kovai ir pagalbai viena kitai.