Ugnies sąšauka ant Pilsupių piliakalnio – būdas pajusti stiprią mūsų protėvių dvasią

Ar gamtos ciklų kaita, gamtos šventės vis dar aktualios šiuolaikiniam žmogui? Kodėl dalis dabartinių žmonių ieško ryšio su senuoju lietuvių tikėjimu? Ko jis mus moko? Senosios pagoniškosios apeigos: kokia jų prasmė, ar jos atliepia šiandieninį pasaulį?

Rugsėjo pabaiga gamtoje būna ypatinga – rugsėjo 22-ąją susilygina diena ir naktis, be to, šią dieną minime ir Baltų vienybės dieną. Šią ypatingą akimirką kraštiečiai kviečiami pažymėti įspūdingai ir nekasdieniškai – Kėdainių rajone, ant Pilsupių piliakalnio (Pajieslio kaime) rugsėjo 20 dieną, 18 val. organizuojama Baltų vienybės sąšauka, kurioje rudens lygiadienio apeigas atliks Skaistakalnio (Panevėžio raj.) romuvos vadovas Ovidijus Bacevičius. „Šiuolaikiniame pasaulyje senosios tradicijos pritaikomos labai paprastai – apeigose mes ieškome ne atkartoti praeitį, bet pajusti visą tai šiandien“, – sako jis.

-Baltų vienybės diena pasirinkta švęsti per rudens lygiadienį, dienos ir nakties susilyginimą. Ar ši gamtos šventė vis dar gali būti aktuali šių laikų žmogui? Ar ją prasminga minėti, kai mažai šiuolaikinių žmonių jaučia gamtos ciklus, jos kaitą? 

-Lygiadienis – tai akimirka, kai diena ir naktis tampa lygios. Gamtoje tai natūrali pusiausvyros ir atsinaujinimo akimirka. Net jei šiandien daugelis žmonių gyvena atitrūkę nuo žemės darbų ir gamtos ciklų, pati žmogaus prigimtis išlieka tokia pati – mes vis dar jaučiame nuovargį, džiaugsmą ar nerimą pagal metų laikus. Minėdami lygiadienį primename sau, kad esame gamtos dalis. Manau, ši šventė aktuali ir šiandien, nes moko pusiausvyros – tiek vidinės, tiek santykiuose su pasauliu. Šioje šventėje taip pat dėkojame Dievams už vasaros derlių.

-Kaip jūs manote, kodėl dalis šiuolaikinių žmonių ieško ryšio su senuoju tikėjimu? Kokios yra viso to naudos žmogui? Ar dabartiniame žmoguje dar rusena ikikrikščioniškojo žmogaus dvasia?

-Dalis žmonių šiandien ieško senųjų tradicijų, nes jos padeda atrasti ryšį su savimi ir bendruomene. Senasis tikėjimas moko ne užmiršti šaknų, gamtos, Dievų ir protėvių išminties. Iš to kyla ir vidinė stiprybė bei darna. Galbūt mes nebe gyvename taip, kaip gyveno mūsų protėviai, bet jų dvasia tikrai tebėra mumyse – kaip atmintis, kaip troškimas būti arčiau tikrumo.

-Kaip jūs pats atradote baltų tikėjimą?

-Mano kelias buvo per emigraciją. Septynerius metus gyvenau užsienyje, tačiau jau po pirmųjų metų labai pasijuto ne tik lietuvių kalbos, bet ir kultūros, mūsų būdo bei elgsenos ilgesys – to, kaip mes, lietuviai, gyvename ir bendraujame, nes tai labai skyrėsi, net ir kitose Europos šalyse. Pradžia buvo gana netikėta – susijusi su dušu, nors gal skamba juokingai. Niekada anksčiau neklausydavau liaudies dainų, bet iš ilgesio tėvynei, nežinodamas nė vienos dainos, „YouTube“ kanale įvesdavau žodį „sutartinės” ir duše klausydavausi visko iš eilės. Laikui bėgant internete atradau, kad Dvarciškių kaime, Švenčionių rajone, kiekvieną vasarą vyksta Romuvos stovykla. Gyvendamas užsienyje beveik kasmet grįždavau vien tam, kad joje sudalyvaučiau. Net ir grįžęs gyventi į Lietuvą iki šiol čia atvykstu bei tapau stovyklos komandos dalimi. Nuo pat emigracijos pradžios pamažu supratau, kad visa tai nėra vien folkloras ar istorija – tai gyva pasaulėjauta, kurią galima patirti ir šiandien, ne tik man, bet ir kiekvienam. Viskas prasidėjo nuo susipažinimo, o šiandien jau auginame bendruomenę „Skaistakalnio Romuva“ Panevėžyje ir jo apylinkėse. Taip pat dainuoju ansamblyje „Kūlgrinda“, vedu apeigas įvairioms šventėms bei jungių poras skirtingose Lietuvos vietose.

-Ant Pilsupių piliakalnio vesite apeigas. Skamba paslaptingai… Kokios tai apeigos, kokia jų prasmė? Kaip yra adaptuojamos senosios pagoniškosios tradicijos šiuolaikiniame pasaulyje?

-Apeigos – tai bendruomeninis veiksmas. Uždegamas aukuras, giedamos senosios giesmės, dėkojama gamtai ir protėviams, linkima gerovės vieni kitiems. Viskas vyksta pagarboje – be teatrališkumo, be dirbtinumo, nes tai tikra ir mūsų Dievai ne knygose, ne aprašymuose ar prisiminimuose, bet visa tai tikra, gyva ir tai vyksta čia bei kiekvieną dieną. Tai tarsi bendras mūsų širdžių susiderinimas su Dievais ir gamtos ritmu. Šiuolaikiniame pasaulyje senosios tradicijos pritaikomos labai paprastai – apeigose mes ieškome ne atkartoti praeitį, bet pajusti visą tai šiandien.

-Šiais gana neramiais laikais, vienybė yra kaip niekad reikalinga. Ką šios šventės proga palinkėtumėt mums, baltams, dviems broliškoms tautoms? 

-Baltų vienybės diena primena, kad mes, lietuviai ir latviai, esame dvi vienintelės išlikusios broliškos tautos – turime bendras šaknis, tradicijas ir bendrą dvasią. Todėl linkiu, kad vienybė nebūtų tik žodis, bet taptų kasdieniu veiksmu – gebėjimu padėti, išgirsti ir palaikyti vieni kitus ne tik tarp tautų, bet ir tarp artimų žmonių ir tradicijų. Taip pat raginu nepamiršti ir prūsų tautos, palikuonių dar yra išlikusių, o jų kalbą kasdien mokosi vis daugiau žmonių, net ir už Lietuvos ribų.
Galų gale, linkiu mums būti, vieningiems. Tokiems vieningiems kaip šis žodžių junginys visomis trijomis kalbomis. Lietuviškai – „Mes – viena tauta”. Latviškai: – „Mēs – viena tauta”. Prūsiškai: – „Mēs – ains tāutā”