Šį sekmadienį Tėvų rankose pražys gėlių žiedai, kuriuos jiems skirs sūnūs ir dukros. „Kėdainių mugės“ kalbinti trys tėčiai sako, kad nors jų šeimose labiau minima Motinos diena, tačiau paraštėse nelieka ir pirmasis birželio sekmadienis. Kokia yra tėvystė, kokios jos spalvos?
Pokalbis Tėvo dienos proga – su trimis tėčiais: verslininku ir politiku Sauliumi Grinkevičiumi, Kėdainių kultūros centro informacijos specialistu Artūru Saja bei Kėdainių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos ugniagesiu-gelbėtoju Vaidu Sendzikaičiu. Visų jų tėvystės patirtys – skirtingos. S. Grinkevičius – dviejų suaugusių sūnų tėvas, A. Saja – keturių taip pat suaugusių vaikų tėvas, jau dešimtmetį – našlys. V. Sendzikaitis ne tik dviejų sūnų tėvas – jo šeima laikinai globai į savo namus priima kitus vaikus ir yra budintys globėjai.
– Kaip jūsų šeimoje minima Tėvo diena?
S. Grinkevičius: Ši diena nėra sureikšminama, bet visada sūnūs mane pasveikina. Paprastai jie atvažiuoja pas mus į namus, įteikia simbolinę dovaną, tada kartu papietaujame, pasikalbame. Tiesą sakant, Tėvo diena Lietuvoje dar ir nėra tokia populiari kaip Motinos diena.
Savo tėvo, deja, pasveikinti jau negaliu – mano tėtis miręs. Tačiau jį sveikindavau visuomet, iki paskutinių jo gyvenimo metų.
A. Saja: Ji, sakyčiau, kaip šventė yra naujesnė. Mūsų šeimoje irgi labiau buvo švenčiama Motinos diena. Tėvo diena – labiau paminėjimas, prisiminimas.
V. Sendzikaitis: Minima, visą laiką. Tradiciškai važiuojame pas mano tėvą, o žmonos tėvas miręs. Pasveikinu savo tėtį, pabūname kartu. Mano vyresnysis sūnus gyvena Utenoje, ir šiemet jau turi vairuotojo pažymėjimą ir, sakė, per Tėvo dieną aplankys. Kol neturėjo vairuotojo pažymėjimo – jį parsiveždavome.
– Jūsų nuomone, kas stiprina tėvo ir vaikų ryšį?
S. Grinkevičius: Manau, kad bendri interesai, pomėgiai. Mano atveju vaikai dirba kartu su manimi, toje pačioje įmonėje. Tad darbiniai reikalai taip pat artina, stiprina. Kasdieniame gyvenime mes kone kiekvieną dieną esame kartu.
A. Saja: Bendra veikla, bendras gyvenimas, interesai. Kai vaikai buvo mažesni, kartu imdavomės bendrų darbų. Gyvenome nuosavame name, tad ir čia veiklos buvo užtektinai: remontai, statybos, daržai. Daug keliaudavome po Lietuvą, nes sovietmečiu juk nelabai kur galėjai išvažiuoti. Nemažai po Lietuvą esame važiavę su dviračiais.
– Artūrai, esate aštuonių anūkų senelis. Koks jausmas?
A. Saja: Geras. Su anūkais paprasčiau nei su vaikais – juk jų auginti nereikia, tik pasidžiaugti, kai apsilanko.
– Ar greitai auga vaikai?
S. Grinkevičius: Greitai. Tikrai greitai užaugo.
– Kas yra atsakinga tėvystė?
S. Grinkevičius: Visų pirma, tai yra rūpestis šeima. Visada ja rūpinausi, stengiausi, kad nuo pat mažens vaikai lankytų įvairius būrelius, todėl reikėjo stengtis ir uždirbti – kad buitis, kasdienis gyvenimas būtų lengvesnis. Kartais dėl darbo tempo laiko šeimai pritrūkdavo. Ypač, kai kūrėsi „Daumantai LT“. Pradžioje teko labai daug keliauti, važinėti, kad verslas judėtų į priekį.
Nuo pat ankstyvos vaikystės kartu su šeima keliaudavome, norėjome, kad vaikai pamatytų ir pažintų pasaulį. Mano nuomone, kitų šalių, kultūros pažinimas plečia akiratį, kitu žvilgsniu leidžia pamatyti Lietuvą. Vaikai jau užaugo, tačiau kelionių pomėgis išliko – jei tik yra galimybė, sūnūs stengiasi kur nors išvažiuoti.
– Vaidai, jums atsakinga tėvystė – tai ir kitų vaikų globa. Kiek laiko jau esate budintys globėjai ir kaip jais tapote?
V. Sendzikaitis: Iniciatorė buvo mano žmona. Kai pasiūlė man – dvejojau. Svarsčiau, kad mūsų vaikas – dar mažas, kaip tai paveiks jį, pagaliau – globa yra didelė atsakomybė, įsipareigojimas. Tai buvo prieš penkerius metus. Vis tik nutarėme šios veiklos imtis – žmona mane įkalbėjo.
– Priminkite, kas yra budintis globėjas?
V. Sendzikaitis: Kai šeimoje būna krizinė situacija – skambina mums ir tada vaikas iš šeimos atvežamas į budinčio globėjo šeimą. Jis globojamas tol, kol šeimoje krizinė situacija išsisprendžia arba, jei neišsisprendžia, kol atsiranda nuolatinis globėjas. Per tuos penkerius metus globojome 11 vaikų. Buvo visko, ir – netekčių. Pernai pavasarį mergaitė, kurią buvome priėmę jau nuolatinei globai, mirė. Mums buvo šokas, pusę metų kitų vaikų neglobojome – reikėjo laiko atsigauti. Atsakomybė už globojamą vaiką yra didesnė nei už savo.
– Ar ko nors išmokote iš savo vaikų?
V. Sendzikaitis: Turbūt kantrybės. Gauni ir tam tikrų pamokų. Pavyzdžiui, kaip reaguoti į įvairias situacijas – išmokstama iš vaikų.
A. Saja: Daug ko. Pradedant nuo to, kad vaikai išmokė dirbti su kompiuteriu, naudotis išmaniųjų telefonų funkcijomis. Jų kitas požiūris į daugelį dalykų, tad ir tu nesilaikai įsikibęs į savo tiesą.
– O ar daug perėmėte iš savo tėvų, auklėdami savuosius?
S. Grinkevičius: Matyt, kad taip. Tačiau tai, manyčiau, ateina nesąmoningai: tu su savo vaikais elgiesi panašiai taip, kaip su tavimi elgėsi tavo tėvai.
Titulinė nuotrauka: S. Grinkevičius, A. Saja, V. Sendzikaitis: visų tėvystės patirtys – skirtingos. (R. Valionio ir asmeninio archyvo nuotr.)
