Asta Raicevičienė

Visai nesvarbu, kiek tau metų – penkeri ar penkiasdešimt – tau reikia mamos, jos palaikymo, pritarimo… Ši tiesa niekada nesikeis… Mūsų pašnekovų Motinų nebėra tarp gyvųjų, jų neteko būdami brandaus amžiaus. Visus juos vienija gražūs ir šviesūs prisiminimai apie savo Motinas ir jų noras matyti savo vaikus dorais, darbščiais, sąžiningais, išsilavinusiais žmonėmis. Kiekvienas iš trijų kalbintų pašnekovų piešia skirtingą savo Motinos paveikslą, vardina, kokias būdo savybes iš savo mamų paveldėję, kokiais gyvenimo momentais jų labiausiai pasigenda, kuo norėtų pasidžiaugti, jei šiandien jos būtų gyvos, bei už ką joms norėtų padėkoti…

Šį sekmadienį, Motinos dieną, jie visi lankys savo Motinų kapus…

Mūsų pašnekovai –­ buvę Kėdainių rajono savivaldybės merai, dabartiniai rajono savivaldybės tarybos nariai: Virginija Baltraitienė, Saulius Grinkevičius ir Rimantas Diliūnas.

Ramybės įsikūnijimas

Virginijos Baltraitienės mama Jadvyga Gentvilienė gimė Skuode, buvo tikra žemaitė, o kai ištekėjo, gyveno daug kur – Skuode, Klaipėdoje, Telšiuose, iš kur atvyko į Baisogalą (Radviliškio r.) su vyru ir keturiais vaikais – Rimantu, Vilija, Virginija ir Eugenijumi. Ten prabėgo visų vaikų vaikystė ir jaunystė. Jos mama dirbo Baisogalos vidurinės mokyklos pradinių klasių mokytoja.

,,Labiausiai išskirčiau tą mamos bruožą, kad ji buvo labai rami. Negali sakyti, kad ji nerodė savo emocijų, bet ji labai gerai apgalvodavo prieš jas rodydama. Tai buvo visiška priešingybė tėvukui. Gyvendama su vyru ji savęs turbūt neatskleidė, kokia buvo iš tikrųjų. Tėvukas ir piršliu vestuvėse yra buvęs gal šimtą kartų, bet su mama – niekada. Tėvukas ir eilėraščius, knygas rašė, pristatinėjo, o mama buvo tokia žmona, kuri visur paskui vyrą. Nebuvo užguita, buvo išsilavinusi, bet buvo ramybės įsikūnijimas. Ją pamatėme visiškai kitokią, kai tėvukas mirė – pasirodo, ji mokėjo ir kalbas sakyti, ji labai daug žinojo ir pasakyti turėjo daug ką, tapo labai energinga.

Aš manau, kad pagrindinius mamos lūkesčius, ko mama norėjo – kad baigtume mokslus, susirastume darbus, sukurtume šeimas, kiekvienas būtume žmogumi, o svarbiausia – teisingu žmogumi, – išpildėme“, – sako Virginija B.

Aš manau, kad viena iš tų savybių, kurią esu paveldėjusi iš mamos – tai ramumas, kadangi nesu labai emocionali. Mama buvo labai darbšti, manau, kad mes visi keturi vaikai esame darbštūs. Ji sakydavo, kad tik per darbą gali kažką pasiekti ir užsidirbti, ir iš to gyventi. Jei prie to prisideda tavo gebėjimai, dar daugiau gali pasiekti. Visiems vaikams tai buvo įskiepyta. Mes visi taip ir gyvenom – ir šeimas sukūrę turėdavom papildomus darbus, kad gautume pajamų aprūpinti savo šeimas, nes valdiškos algos tais laikais buvo mažos“, – mamos įdiegtas vertybes vardina Virginija.

Norėjo, kad būtų teisingais žmonėmis

Pašnekovės tėvai gyveno ūkiškai, augino gyvulius. Augo keturi vaikai, nors ir ne vienu metu, bet dėmesio reikėjo ir jiems. Tėvų tikslas buvo, kad visi būtų išsilavinę – jie abu viską padarė, kiek galėjo, kad visi vaikai baigtų aukštuosius mokslus. Niekada nebuvo aiškinama, kur tu turi stoti, kas kam patiko, tą ir pasirinko. Mama, kad galėtų daugiau užsidirbti, po pamokų turėdavo tuomet vadinamąją prailgintą grupę, namo grįždavo vakare.

Virginija Baltraitienė išleistuvių dieną su tėvais – Jadvyga ir Stanislovu Gentvilais. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Pasak Virginijos, turbūt vienintelis buvo mamos noras, kad vaikai būtų teisingais žmonėmis. ,,Aš manau, kad mes drąsiai galėjome žiūrėti mamai į akis ir jos norą tikrai išpildėm. Gal ji turėjo ir daugiau norų, bet to nepasakė. Aišku, norėjo, kad ir šeimas sukurtume, kad ji sulauktų anūkų ir proanūkių. Mama tespėjo pamatyti tris proanūkius, o dabar jų yra septyni. Aš manau, kad pagrindinius mamos lūkesčius, ko mama norėjo – kad baigtume mokslus, susirastume darbus, sukurtume šeimas, kiekvienas būtume žmogumi, o svarbiausia – teisingu žmogumi, – išpildėme“, – už savo seserį ir brolius drąsiai kalba Virginija.

Pasigenda buvimo kartu

Paklausta, kokiais gyvenimo momentais labiausiai pasigenda savo mamos, V. Baltraitienė sako, kad labiausiai pasigenda buvimo su mama kartu – jos vasaros viešnagių Kėdainiuose. Kai ji savaitei atvažiuodavo pabūti į Virginijos namus. To labiausiai vasarą ir trūksta, kai ji, pasiėmusi atostogų, laiką leisdavo bendraudama su mama. ,,Mamą atsiveždavome per visas didžiąsias šventes, o per Velykas vykdavom pas mamą. Mano ir sesers ryšys su mama buvo labai artimas, broliai toliau gyvena, jie rečiau aplankydavo, bet per didžiąsias šventes – būtinai. Mes su seserimi ir mama kiekvieną vasarą trise važiuodavom į Žemaitiją, aplankydavom mamos gimines, o kapinėse – jau mirusius artimuosius. Pakeliui aplankydavom ir gražias vietas. Mama buvo gana šiuolaikinė moteris, prisitaikiusi prie šiandieninio gyvenimo, labai tolerantiška ir supratinga“, – prisiminimais dalijosi Virginija.

Praeities gyvenimo neįvertino

V. Baltraitienės teigimu, kai ji su seserimi ir broliais buvo jaunesni, mama daug pasakodavo apie savo jaunystę, gimines, pažįstamus, bet tada jie nekreipdavo dėmesio. ,,O dabar, kai pats suvoki, kaip yra svarbu ta praeitis ir kaip svarbu žinoti, kokioje aplinkoje augai, pajunti, kad to labiausiai dabar ir trūksta – pabendravimo ir pasikalbėjimo ne apie tai, kas vyksta dabar, o apie tai, kas buvo. Nes kai mes išeisim, praeito gyvenimo turbūt vaikams nelabai kas ir perduos“, – filosofiškai mąsto ji.

Šiandien Virginija labai norėtų, kad mama pamatytų, kiek paaugęs jos anūkas Mikalojus, kurį labai mylėjo. Kaip per penkerius metus, kol jos jau nebėra, pasikeitė jos šeimos gyvenimas. ,,Jei mama būtų gyva, norėčiau vėl leistis į kelionę po Žemaitiją, kartu pasišnekėti, kad ji pabendrautų su anūkais, proanūkiais. Mamą nuo daug ko ir saugojome, kad ji nesinervintų dėl mūsų, visų vaikų, nes visi dirbom įtemptus darbus, visokių situacijų yra buvę. Bet mama mus labai suprasdavo, ,,negrauždavo“, kodėl taip padarei, o ne kitaip. Ir visada besąlygiškai palaikydavo, kaip mes besielgtume. Mama iki paskutinių gyvenimo dienų buvo gana stipri. Sulaukė net 90-to jubiliejaus ir maždaug po mėnesio išėjo… Nors abiejų tėvukų giminės Žemaitijoj, bet jie abu amžino poilsio atgulė Baisogalos kapinaitėse“, – šiltais prisiminimais dalijosi V. Baltraitienė.

* * *

Laikė tris šeimos namo kampus

Sauliaus Grinkevičiaus teigimu, kaip ir didžioji dauguma žmonių, jis šiltai prisimena savo mamą. ,,Iš tiesų, tai buvo tikrai išskirtinė moteris, kuri laikė šeimos namo tris kampus. Ji mumis, savo vaikais – manimi ir vyresne seserimi Danguole – rūpinosi, kiek tik galėjo. Stengėsi, kad kuo labiau mes būtume išprusę, daugiau skaitytume knygų. Mus veždavo į spektaklius. Leisdavo išvykti į kitas tuometines respublikas, nes tais laikais kelionių kryptis buvo tik Rytai, kadangi į kitą Europos pusę niekas negalėdavo išvažiuoti.

„Pirmiausia, mamai buvo labai svarbu šeima, kad šeima būtų darni kaip kumštis, vienas kitą gerbiantys, vienas kitu besirūpinantys. Aš galiu dabar taip ir sakyti, kad mūsų su Aldona šeima darni, jau 35 metai mes kartu“, – prisiminimais dalijosi Saulius G.

Kaip pasakojo S. Grinkevičius, jo mama gimė Žemaitijoje, kai ištekėjo, gyveno ir kurį laiką dirbo Dzūkijoje, Perlojos mietelyje. Tėvukas buvo mokyklos direktorius, o ji – mokytoja, dėstė aritmetiką, paskui mokė pradinukus. Taip susiklostė, kad tėtis atvažiavo dirbti į Kėdainius, todėl visa šeima persikėlė irgi. Jo mama, Regina Grinkevičienė, ,,Atžalyno“ gimnazijoje, tuometinėje 2-ojoje vidurinėje mokykloje, dirbo pradinių klasių mokytoja, iš ten išėjo į pensiją.

Labai svarbi buvo šeima

,,Šiandien, kaip jos sūnus, galiu vertinti, kiek daug padarė mama, kad mes su seserimi užaugtume tokie, kokie esam. Ji buvo ir griežtoka, bet kartu ir labai suprantanti mus. Labai mumis pasitikėjo. Jos pedagoginė gyslelė buvo taip išvystyta, kad ji ir šeimoje suprasdavo, kada paauglystėje padarydavom kokią šunybę – atskirdavo, ar čia jau yra kažkokios problemos, ar iš kvailumo. Ji auklėjo taip, kad jaustumėm atsakomybę, kad už mus niekas nepadarys, jei mes patys to nepadarysim. Ji ir gyvenime tuo vadovavosi. Viską darė dėl šeimos, dėl vaikų, dėl vyro. Tai buvo ta moteris, kuri viską tvarkė. Ji visą laiką buvo valinga, jei užsibrėždavo tikslą, jo ir siekdavo.

Visą gyvenimą Saulių Grinkevičių su mama Regina siejo stiprus ir artimas ryšys. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Manau, kad mamos lūkesčius išpildžiau. Pirmiausia, mamai buvo labai svarbu šeima, kad ji būtų darni kaip kumštis, kad vyras ir žmona būtų vienas kitą gerbiantys, vienas kitu besirūpinantys. Aš galiu dabar taip ir sakyti, kad mūsų su Aldona šeima darni, jau 35 metai mes kartu. Užauginom du sūnus, kurie turi gerą išsilavinimą – baigė aukštuosius mokslus, magistrantūros studijas, abu sūnūs sukūrė šeimas. Manau, kad visi šie dalykai jai labai patiktų“, – prisiminimais dalijosi pašnekovas.

Mamos trūksta geraisiais gyvenimo momentais

Paklaustas, kokiais gyvenimo momentais labiausiai pasigenda mamos, S. Grinkevičius atsako, kad tuomet, kai jo šeimoje ar aplinkoje vyksta kas nors labai gero. ,,Tarkim, pasistatėm pirmą namą, kurio mama negalėjo pamatyti, nes buvo po pirmo insulto. Ji tikrai būtų buvusi laiminga, nes jos svajonė buvo gyventi savo gražiame name. Bet tėvai buvo sovietinių laikų inteligentai, negyveno pasiturinčiai, tiesiog gyveno nuo algos iki algos, o pagal mokytojų pajamas tegalėjo gyventi tik bute.

Pasigedau mamos, kai mūsų sūnūs Paulius ir Domas vedė. Jiems labai trūko močiutės. Labiausiai jos trūksta tais geraisiais gyvenimo momentais, nes labai norisi, kad ir ji su mumis pasidžiaugtų. Ir mano pasiekimais taip pat, nes man gerai sekasi versle ir politikoje. Tapau pirmuoju tiesiogiai išrinktu rajono meru – tai irgi tam tikra sėkmė ir išskirtinumas. Mama turėtų kuo didžiuotis.

Mama jau nebesužinojo, kad mūsų su Aldona sūnūs baigė mokslus, sukūrė šeimas ir turbūt pati maloniausia naujiena, kad ji jau būtų tapusi prosenele. Dar nėra nė metų, kai aš tapau seneliu, sulaukėm anūkėlės“, – ypatingus gyvenimo momentus išskiria S. Grinkevičius.

Jei užsibrėžei tikslą, turi jo siekti

,,Mama visada sakė, kad, jeigu užsibrėžei tikslą, jo siek, nes viskas priklauso nuo tavęs. Nežiūrėk, nesidairyk į vieną pusę ar į kitą ir stenkis būti sąžiningas. Turbūt šie dalykai man labiausiai įstrigo. Ji niekada nekentė ir nemėgo visokių kyšininkų, vadinamojo „blato“ ieškotojų. Ir tais laikais ji sakė, kad viską turi pasidaryti pats. Tas ,,pats“ ir tikslo, jeigu užsibrėžei, siekimas, nors ir sunku, sukandus dantis, yra tarsi gyvenimo variklis. Nes ir ji savo pavyzdžiu to mokė. Nekalė į galvas didaktinių tiesų, tai nebuvo jos bruožas. Bendraudama, kalbėdama, dirbdama, darydama mus labiau auklėjo, suteikdama galimybių daugiau išprusti, pamatyti, paskaityti, pamąstyti. Per tai ji mus formavo kaip asmenybes.

Mama prieš beveik dvidešimtį metų palaidota Dzūkijoj, nedideliame Alovės kaimelyje, labai gražiose dzūkiškose kapinaitėse. Tai nuostabi amžinojo poilsio vieta. Tikiuosi, ji ilsisi Ramybėje.

Dažnai aplankom kapus, kuriuose palaidotas ir tėtis, ten likusi mano senelio tėviškė, esame sutvarkę sodybą, vasarą labai dažnai nuvažiuojam ir tuo pačiu užsukam aplankyti kapelių ir juos sutvarkyti“, – tebejausdamas dėkingumą mamai, kalbėjo S. Grinkevičius.

* * *

Mamos istorija prasideda nuo Sibiro

„Taip susiklostė gyvenimas, kad pirmiausia brolio šeima gavo paskyrimą į Kėdainius, o po metų ir aš atvažiavau į uošviją. Kadangi tėvai gyveno Juknaičiuose (Šilutės r.), pablogėjus tėvuko sveikatai, nutarėm, kad būtų gerai būti visiems kartu, ir 1981 m. jie persikraustė į Kėdainius, kur nusipirko namus. Tėvukas neilgai pasidžiaugė kėdainietišku gyvenimu, 1985 metais išėjo, ir mama liko viena. Kiek mes nekvietėme ar pas vieną, ar pas kitą sūnų ateiti, ji iki paskutinės dienos gyveno viena, mirė sulaukusi 80-ties metų“, – apie mamos atsiradimą Kėdainiuose kalbėjo Rimantas Diliūnas, toliau tęsdamas, kad jam mamos, Elenos Diliūnienės, istorija prasideda nuo Sibiro.

Abu tėvai buvo labai darbštūs. Nedarbščių nevežė į Sibirą. Manau, kad šeimoje daugiausiai auklėja ne žodis, bet pavyzdys. Todėl prisiminimuose labiausiai išlikęs abiejų darbštumas ir sąžiningumas.Tėvai buvo ūkininkai, tikri lietuviai, tikėjo savo tiesom, tas savybes turbūt paveldėjau iš savo tėvų‘‘, – sako Rimantas D.

Ji buvo viena iš penkių ūkininko dukrų, priešpaskutinė. Kitos jau buvo ištekėjusios arba jau mokėsi, o ji dar buvo namuose ir 1948 m. gyventojų trėmimo laiku ją su tėvukais, Rimanto seneliais, išvežė į Sibirą, Krasnojarsko kraštą. Kaip ji vėliau pasakojo, galėjo ir pabėgti, net sąlygas tokias sudarė, bet ji nebėgo ir viena su tėvais, būdama 24 metų, atsidūrė Sibire. Ten ir ištekėjo už 16-ka metų vyresnio Bronislovo. 1953 ir 1955 metais gimė sūnūs – Rimantas ir Algis. Šeima gyveno miškų ūkyje, Rimanto mama sunkiai dirbo miško paruošos darbuose. Trumpai tedirbo, nes, sužeidus rąstui, gavo nugaros traumą.

Sibiro užgrūdinta E.Diliūnienė gyvenime niekada nepalūžo. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Pasak pašnekovo, sugrįžti iš Sibiro senelius išleido truputį anksčiau, o po poros metų, 1960-aisiais, sugrįžo ir Diliūnų šeima. Pasirodo, kad gyvenimas ir sovietinėje Lietuvoje nebuvo lengvas. Atvykėliams neleido prisiregistruoti, buvo kilę minčių net grįžti atgal arba važiuoti į Kaliningrado sritį, kadangi niekur neleido apsigyventi. Galiausiai šeima apsigyveno Pagėgių rajone (dabartinė Šilutės savivaldybė), paskui iš ten išvarė, kadangi, nežinia kodėl, labai kabinėjosi saugumas. Po to apsigyveno Juknaičiuose. Bronislovas Diliūnas griežtai buvo nusistatęs prieš kolchozus, niekada ten nedirbo, darbavosi kelių valdyboje, o Elena Diliūnienė, neturėjusi jokios profesijos, dirbo bet kokius darbus.

Nors ir vargo, bet gražiai gyveno

„Tėvų gyvenimas visą laiką buvo sunkus, kadangi politika tokia buvo. Nors Juknaičių ūkis buvo žinomas ir pažangus, bet ne ūkio darbininkus tikrai skriaudė. Ypač valdininkai, tais laikais vadinamieji brigadininkai, buvę stribai tremtinius vadino tik buožėmis, nuolat tyčiodavosi. Tėvai vargo labai, bet užtat gražiai gyveno. Niekada nemačiau verkiančios mamos, nes tėvukas buvo labai geras. Nors amžiaus skirtumas buvo didelis, bet niekada mes negirdėjom barantis, tėvuko negirdėjom keikiantis, na, prieš valdžią gal tik paburnodavo. Ir gyvendamas Sibire galvojo, kad viskas laikina, kad vis tiek Lietuva turi būti nepriklausoma ir tada mes labai gerai gyvensim, kadangi mūsų nedaug, mums bus lengva susitarti. Jie įsivaizdavo taip, kaip buvo prieš karą. Bet jeigu dabar pamatytų, kažin ar taip kalbėtų apie brolybę, susitarimą ir bendro tikslo siekimą.

R. Diliūnas dėkingas motinai už paveldėtą toleranciją ir ramumą. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Negalėčiau pasakyti, ar mama galvojo, kuo mes būsime užaugę, bet mes anksti apsisprendėme su broliu, kuo norim būti. Aš jau šeštoje klasėje žinojau, kad noriu būti daktaru, brolis galvojo apie inžineriją. Baigęs vidurinę gūdžiais tarybiniais laikais du kartus bandžiau stoti į tuometinį medicinos institutą, bet nesėkmingai. Grįžęs po kariuomenės nebedrįsau stot į mediciną ir įstojau į veterinariją. Ir mama, ir tėvukas buvo tolerantiški ir niekada nepriekaištavo dėl mūsų pasirinkimų.

Svarbiausia mamai buvo, kad mes su broliu baigtume mokslus, nes matė, kaip sunku paprastam žmogui be mokslo tais laikais gyventi ir dirbti. Mūsų mokslais buvo patenkinti ir mūsų šeimomis buvo patenkinti taip pat, kadangi mums pasisekė žmonas gauti geras…“ – šiltai savo ir mamos istoriją pasakojo R. Diliūnas.

Auklėja ne žodis, bet pavyzdys

,,Kai mama buvo gyva, nebūdavo tokių momentų, kad pasigestum jos todėl, kad buvom šalia, buvom artimi, dažnai kalbėdavomės. Mūsų bendravimas buvo tikrai artimas, jokių paslapčių, nutylėjimų ar nuslėpimų nebuvo. Kai mama išėjo, buvau jau subrendęs vyras, kad jos labai trūktų, taip lyg ir nebuvo, todėl, kad buvo į ką atsiremti. Buvo mano šeima, brolis šalia.

Abu tėvai buvo labai darbštūs. Nedarbščių nevežė į Sibirą. Manau, kad šeimoje daugiausiai auklėja ne žodis, bet pavyzdys. Todėl prisiminimuose labiausiai išlikęs abiejų darbštumas ir sąžiningumas. Tėvai buvo ūkininkai, tikri lietuviai, tikėjo savo tiesom, tas savybes turbūt paveldėjau iš savo tėvų.

Bent jau tokius mus išauklėjo. Save laikau doru žmogumi. Jeigu mama būtų gyva, norėčiau jai daug ką papasakoti: kaip gražiai bendrauja anūkės, mano dukros, kaip gyvena, kaip viską susikūrė savo darbu, baigė mokslus, sukūrė šeimas. Taip pat ir brolio šeima labai gražiai gyvena. Aš manau, kad kas yra brangu man, būtų brangu ir mamai“, – prisiminimais dalijosi pašnekovas.

Trūksta ramybės

Pašnekovo teigimu, mama labiau buvo šnekutė, ji viską norėdavo žinoti. ,,Bet jie šeimoje niekada nesiginčydavo, gal mama labiau vadovauti buvo linkusi, o tėvukas dažniau nusileisdavo, nes jis buvo labai ramus, darbštus, galingas vyras, o juk dideli žmonės – ramūs. Ką vienas sugalvodavo arba padarydavo, pasakydavo, kitas visada palaikydavo, rasdavo bendrą sutarimą. Nebūdavo nei barnių, nei didelių ginčų, nei akių draskymo. Dabar keista, kai dėl politikos, dėl darbo, dėl karjeros žmonės susipyksta, vienas kitam keršija, kaišo pagalius į ratus… Ar verta gyventi dėl šito? Toks trumpas tas gyvenimas, tai pamatėm pandemijos akivaizdoj, masinių išbandymų metu, kada visiems vienodai pakibo ta pati grėsmė. O kaip mes vis tiek esame susipriešinę, susiskirstę, nors, atrodo, visi siekiam to paties. O kaip skirtingai…

Užtat kokia ramybė aplanko, kai Kauno gatvės kapinėse aplankau mamos ir tėvuko kapą“, – į apmąstymus pasinėrė R. Diliūnas.

Your email address will not be published.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.