Tradicinis folkloras ir jo sklaida

Mokykloje – darželyje „Puriena“ surengtoje respublikinėje metodinėje – praktinėje konferencijoje „Sukas metų ratelis senolių pramintu taku“ siekta labai paprastų tikslų – pasidalyti gerąja patirtimi, ugdant vaiko tautinę savimonę, vertybines nuostatas, pilietiškumą, atskleisti nuomonių įvairovę diskutuojant etninės kultūros ir etninio ugdymo turinio temomis. 

Mokyklos – darželio „Puriena“ vaikučiai nuo mažens mokomi pažinti liaudies dainas, šokius, žaidimus ir pasakas.

41 gyvavimo metus skaičiuojanti „Puriena“ prieš dvidešimt trejus metus savo darbui pasirinko etnokultūros kryptį. Ji integruota į bendrąsias ikimokyklinio, priešmokyklinio ir pradinio ugdymo programas. Įstaigoje yra suburta etnokultūros komanda, kurios tikslas – kuo plačiau skleisti liaudies kultūrą, ugdyti vaikų pilietiškumą ir vertybines nuostatas.

Pasakas keičia filmukai
„Kad ir kaip būtų gaila, tačiau dabartinis gyvenimo tempas yra labai greitas ir atneša savus pokyčius į kiekvieno gyvenimą.
Labai nedaug turime šeimų, kuriose vaikams mamos ar močiutės seka pasakas ir dainuoja lopšines. Mažieji dažniausiai raminami ir užimami kompiuteriniais žaidimais, animacinių filmukų žiūrėjimu. Tad mes ryžomės bent iš dalies užpildyti atsirandančias spragas ir nuo mažens vaikučiams skiepijame etnokultūrą“, – sakė mokyklos – darželio „Puriena“ meninio ugdymo pedagogė Dalytė Ivoškienė.

„Purienos“ meninio ugdymo pedagogė Dalytė Ivoškienė su etnokultūra supažindino šimtus vaikų.

Liaudies kūryba sužavi paprastumu
„Purienoje“ vaikučiai nuo pirmųjų žingsnių mokosi liaudies žaidimų, ratelių, dainų. „Liaudies kūryba nėra sudėtinga – ji paprasta, tad vaikams gerai suprantama ir patraukli. Jei su meile dainuoji liaudies dainas, tai ir vaikai jas pamilsta bei noriai mokosi. Labai gražu matyti, kaip vaikučiai darželyje išmoktas daineles perduoda tėveliams ir vėliau šventėse jau traukia kartu su mamomis ir tėčiais. Taip jau nutiko, kad darželis tapo tikruoju etnokultūros skleidimo židiniu. Iš darželio išlydėjau ne vieną kartą. Vėliau seku savo buvusių auklėtinių gyvenimus ir matau, kad nemaža dalis vaikų, lankiusių mūsų ansambliukus, nepraranda pomėgio muzikuoti, šokti, dainuoti“, – sakė D. Ivoškienė.

„Purienoje“ nėra rutinos
Pasak „Purienos“ direktorės Birutės Naruševičienės, vaikai auga ir keičiasi, tad įstaigoje tikrai nėra rutinos. Be to, gyvenimas atneša naujų pamokų ne tik vaikams, bet ir mokytojams. „Labai smagu, kad turime šaunų pedagogių kolektyvą, kuris jau seniau nutarė negailėti dėmesio liaudies kūrybai. Man lieka tik padrąsinti ir paskatinti pedagoges, puoselėjančias vaikų meilę etnokultūrai. Kad ir kas ką besakytų, tai yra mūsų gyvenimo pamatas. Jei žmogus gerai pažįsta savo tautos praeitį, brangina jos vertybes, sugeba pasinaudoti senolių patirtimi, tai jis gali kalnus nuversti. Labai džiugu, jog esame ne vieni, kam rūpi vaikų ugdymo turinys ir kokybė. Gera sulaukti bendraminčių su kuriais galime pasidalyti patirtimi, kaip įvairiau ir patraukliau švęsti tradicines šventes, kaip vaikus sudominti tautosaka, tautiniais drabužiais, tarmėmis.
Šie metai skirti etnografinių regionų metams, tačiau mūsų įstaigoje etnokultūrai dėmesio netrūksta niekada. Mes žinome, kad mūsų pasėtas grūdas gali duoti labai dosnų derlių“, – sakė B. Naruševičienė.

Etnografė Gražina Kadžytė kėdainiečiams negailėjo gerų žodžių už puikų darbą su jaunimu.

Pamatai klojami iki dvylikos metų
Konferencijoje „Sukas metų ratelis senolių pramintu taku“ dalyvavusi garsi etnografė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto tautosakos archyvo skyriaus jaunesnioji mokslo darbuotoja Gražina Kadžytė perskaitė pranešimą „Kalendorinių ir šeimos papročių perdavimas liaudiškos pedagogikos kontekste“. Jos pastebėjimu, vaikas iki dvylikos metų turi gauti pamatus, kuriuos vėliau plečia ir brandina. „Puikiai žinome, koks gyvenimas buvo seniau ir kaip gyvename dabar. Seniau mamos, dirbdamos įvairius darbus, mokydavo vaikus. O dabar ne tik mamos, bet ir močiutės yra prapuolusios darbuose, tad vaikams belieka patiems mokytis. Sveikinu darželius, kurie randa noro, laiko ir galimybių puoselėti etnokultūrą. Kai tenka kurti tradiciją iš naujo, svarbu turėti į ką atsiremti. Akivaizdu, kad čia pagalbos ranką jau kuris laikas tiesia švietimo įstaigos. Sveikinu „Purieną“ už jos kolektyvo profesionalumą, sumanumą ir išradingumą. Matau, kad čia dirba liaudies kultūrą mylinčios moterys, kurios puikiai savo žinias perduoda vaikams“, – kėdainietėms pagyrų negailėjo G. Kadžytė.
Respublikinėje konferencijoje patirtimi dalijosi ne tik renginio šeimininkai – savo žinias perteikė Kėdainių krašto muziejaus etnografė Regina Lukminienė, kolegos iš kitų Kėdainių rajono švietimo įstaigų, taip pat kauniečiai, kupiškėnai, šiauliečiai.