Tikrieji kėdainiečiai herojai: jų pavardėmis derėtų pervadinti gatves

„Jų pavardėmis derėtų pervadinti gatves”, – įsitikinęs Kėdainių krašto muziejaus direktorius Rimantas Žirgulis, kalbėdamas apie 25 mūsų krašto Pasaulio tautų teisuolius, pasižymėjusius ypatinga drąsa, tikėjimu gėriu bei žmogiškumu.

Šios ypatingos Kėdainių krašto asmenybės Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydų tautybės žmones nuo mirties.

Moraliniai mūsų tautos pavyzdžiai

Jau trečius metus iš eilės, kovo 15-ąją, Lietuvoje minima Pasaulio tautų teisuolio diena. Ji paminėta ir Kėdainiuose, prie instaliacijos, sukurtos Pasaulio tautų teisuoliams, stovinčios Kėdainių Senojoje Rinkoje.

„Šiuo metu Lietuvoje yra 925 Pasaulio Tautų teisuoliais pripažinti asmenys. Šie žmonės – tai moraliniai mūsų tautos pavyzdžiai, šviesuoliai.

Jie vadovavosi krikščionišku principu „Mylėk kitą, kaip artimą savo“ ir dėl savo tvirtų moralinių principų išgelbėjo nuo pražūties ne vieną gyvybę.

Pavyzdžiui, Adelės ir Jeronimo Žiužnių šeima, kartu su Zenonu Grigaičiu, išgelbėjo net 16 žydų!“ – sakė muziejaus direktorius ir priminė, kad tai daryti nacistinėje Lietuvoje buvo mirtinai pavojinga – naciai negailestingai šaudė lietuvių šeimas, kurios prisidėjo prie žydų gelbėjimo.

Kai drąsa nugali baimę

Iš kur ta drąsa, noras pagelbėti kitiems, bebaimiškumas, tiesiog – elementarus žmogiškumas ir atjauta kitam? Audronė Pečiulytė, Kėdainių daugiakultūrio centro vadovė spėja – tikriausiai sunkūs laikai gimdė dvasiškai stiprius žmones.

„Gaila, kad jų pačių paklausti, iš kur pas juos buvę tiek drąsos ir atjautos, jau nebėra galimybės, visi jie jau seniai mirę…

Lietuvoje jauniausia žydų gelbėtoja buvo 16 metų mergina, o vyriausias – 75 metų vyras. Gelbėtojais buvo skirtingų profesijų ir socialinių sluoksnių – nuo kurčnebylės ūkininkės iki prezidento, tačiau juos visus vienija neįtikėtina drąsa, ryžtas ir kilni širdis“, – pabrėžė A. Pečiulytė.

Norėdavo padėti pažįstamiems

 „Kodėl jie išdrįso gelbėti žydus?

Na, tai drąsūs, kilnūs žmonės, nebijoję rizikuoti savo bei artimųjų gyvybėmis.

Galbūt pirmoji priežastis, kad šie žmonės gelbėdavo savo pažįstamus, draugus, kaimynus.

Tikriausiai kildavo natūralus noras padėti pažįstamam…

Juk tai paprasčiausias žmogiškumas!

Žydai, būdavo, kad slėpdavosi miškuose, skirtingose vietose, būdavo, kad lietuviai jiems periodiškai nešdavo maistą, leisdavo ateiti į namus nusiprausti ar pasikeisti drabužius.

Kita priežastis, manau, buvo krikščioniškas gailestingumas. Žmonių tikėjimas buvo gilus, o karo metu kuo gali pasitikėti? Tik Dievu.

Todėl tarp žydų gelbėtojų buvo ir daug kunigų. Trečia priežastis gali būti ir materialinis atlygis – žydai turėjo pinigų, santaupų, tad už jiems suteikiamą pagalbą galėdavo susimokėti“, – pasakojo A. Pečiulytė.  

Vieni šaudė, kiti gelbėjo

Pasak A. Pečiulytės, lengviausiai buvo galima išgelbėti vaikus – juos paprasčiau paslėpti, vėliau vaikui galima suteikti kitą vardą, pakrikštyti, plaukus perdažyti. Kai kurie gelbėtojai vėliau su savo išgelbėtomis moterimis netgi susituokė!

„Tų gelbėjimo istorijų yra visokiausių, tad pasakyti vieną pagrindinį motyvą, kodėl lietuviai tai darė, yra labai sudėtinga. Nes ir jie patys tikrai bijojo!

Iš tikrųjų, daugelio istorijų mes nežinome, nes labai vėlai viskuo pradėjome domėtis: tuo metu jau buvo išmirę tiesioginiai liudininkai, tad buvo likusios tik prisiminimų nuotrupos per vaikus, anūkus.

O pačių gelbėtojų išgyventų jausmų, emocijų, niekas jau nebegali apibūdinti“, – sakė A. Pečiulytė ir priminė, kad laikai buvę labai sudėtingi – vieni žydus šaudė, kiti gelbėjo.

„Dar kiti išvis nieko nedarė. Tikriausiai stokojo drąsos“, – kalbėjo pašnekovė.

Diena minima jau trečius metus

Pasaulio Tautų Teisuoliai – tai garbės vardas, suteikiamas ne žydų kilmės asmenims už žydų gelbėjimą per holokaustą nesiekiant sau naudos.

Pasak A. Pečiulytės, pasaulyje šį vardą yra gavę  apie 28 tūkst. žmonių iš 51 šalies, o 2022 metų duomenimis, 925 Lietuvos piliečių Yad Vashem (oficialus Izraelio memorialas holokausto aukoms atminti) pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais.

Kėdainių krašte Pasaulio tautų teisuoliais yra pripažinti 25 asmenys.  

2022 m. Lietuvos Respublikos Seimas Kovo 15-ąją paskelbė Lietuvos žydų gelbėtojų diena.

Nuo 2019 metų architekto Tauro Budzio iniciatyva Pasaulio tautų teisuolių paminkliniai akmenys kapinėse yra ženklinami 76 milimetrų skersmens žalvariniu ženklu, puoštu 2 susikibusiomis rankomis, simbolizuojančiomis pagalbą, raidėmis A.A. (amžiną atilsį) bei užrašais, pranešančiais apie čia palaidotą Pasaulio tautų teisuolį lietuvių, anglų ir jidiš kalba.

„Dalis lietuvių žydų gelbėtojų, kuriems neužteko įrodymų, kad suteiktų jiems Pasaulio tautų teisuolių vardą, yra apdovanojami Lietuvos Respublikos Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi“, – teigė A. Pečiulytė.

Pavardės, kurias verta įsiminti

Daugiakultūrio centro vadovė trumpai pristatė Kėdainių krašto Pasaulio tautų teisuolius – pavardes žmonių, kurias verta įsiminti:

Vincas, Stasė, Jonas Antanaičiai ir Veronika Antanaitytė – Petrulaitienė

Kėdainiuose 1943 m. Babėnuose buvo įsteigta darbo stovykla, joje dirbę žydai ieškojo galimybių iš ten pabėgti. 1943 m. vasarą Josifas Gartneris išėjo iš stovyklos, pasiekė Kujėnų kaimą ir čia susitiko su neturtingais ūkininkais Antanaičiais. Nors ir labai bijodami, jie sutiko suteikti prieglobstį žydams.

Netrukus Antanaičių namai tapo prieglauda 8 žydams: Jokūbui ir Chaimui Burnšteinams, Simonui Joffei, Leibui Rafeikai, Šlomui Grosmanui, Libai Velikoliudaitei, Franei Hades bei Fanei Rašaitei.

1978 m. lapkričio 28 d. Antanaičiams buvo suteikti Pasaulio Tautų Teisuolių vardai.

Petras ir Liudvika Gedaikai, Juzefa Rimavičienė

Juzefa Rimavičienė – našlė su trimis vaikais, gyveno Pėdžių kaime, Kėdainių apskrityje.

Jos vyriausia duktė buvo ištekėjusi už Petro Gedaikos. Prieš karą abi šeimos palaikė draugiškus santykius su daugeliu žydų, įsikūrusių gretimame Vandžiogalos miestelyje.

Jau 1943 metais Gedaikai slėpė 5 žydus: brolius Josifą ir Chaimą Lisonus, kurį laiką pas juos slėpėsi ir Chaimas Ronderis iš Kėdainių, o vėliau prisijungė Chaja Levnovskytė, Chaimas Kunderis.

1998 m. sausio 29 d. jiems buvo suteiktas Pasaulio Tautų Teisuolio vardas.

Stasys, Barbora ir Vytautas Kšanavičiai

Ūkininkai gyveno Šilainėlių kaime netoli Kėdainių.

1941 m. rugpjūčio 28 d. Kėdainių žydai buvo sušaudyti, o 2 žydams – Chaimui Ronderiui ir Samueliui Šmulskiui tą dieną pavyko pasislėpti. Ir jie pasibeldė į Kšanavičių namų duris.

Ūkininkai leido jiems keletą dienų pasilikti, vėliau jais rūpinosi, duodavo maisto, vaistų. Vėliau šie žydai prisijungė prie partizanų ir sulaukė karo pabaigos.

2005 m. Kšanavičiams buvo suteiktas Pasaulio Tautų Teisuolio vardas.

Izabelė Bagdonavičienė, Pranas Bagdonavičius ir jų sūnus  Česlovas  Bagdonavičius

Pirmosiomis nacių okupacijos dienomis, kai vyko žydų perkėlimai į laikinas izoliacijos stovyklas, pas Bagdonavičius atėjo nuo persekiotojų pabėgusi gera jų pažįstama parduotuvės savininkė Chana su savo vaikais ir keletu kitų žydų iš Kėdainių.

Visi glaudėsi ūkiniame pastate, Izabelė Bagdonavičienė jiems gamindavo valgį, abu su vyru padėdavo kuo galėdami. 

Vėliau, po 1941 metų žydų žudynių, Benediktas (Bencelis) Birgelis į duobę krito nesužeistas. Naktį Birgeris išsikapstė iš po lavonų ir įsitikinęs, kad aplink nėra sargybinių, bėgo laukais, kol pasiekė Bagdonavičių namus ir paprašė pagalbos.

Į tai jam Pranas Bagdonavičius atsakė: jei Dievas tau leido gyventi, tai kaip aš, būdamas žmogus, tau nepadėsiu.

Abu iškasė bunkerį po karvės ėdžiomis, apšiltino ir tame bunkeryje, nematydamas dienos šviesos, Benediktas Birgeris praleido daugybę dienų ir mėnesių, kol sulaukė karo Lietuvoje pabaigos.

Po karo Benediktas Birgeris gyveno Kėdainiuose, vedė lietuvę Stasę, susilaukė 2 dukrų ir 2 sūnų, šeimos ilgą laiką labai šiltai bendravo.

Bagdonavičiai Pasaulio tautų teisuoliais pripažinti 1998 m.

Jeronimas ir Adelė Žiužniai bei Zenonas Grigaitis

Jeronimas ir Adelė Žiužniai kartu su Adelės sūnumi iš pirmos santuokos Zenonu Grigaičiu gyveno Svilių kaime, netoli Josvainių.

Ūkininkai gerai pažinojo malūnininko Gelo šeimą, kurie karo pradžioje atsidūrė Kauno gete.

1944 m. sausio mėnesį Chaja Gėlienė slapta išėjo iš geto ir paprašė juos ir keletą draugų paslėpti.

Devynis mėnesius Jeronimas ir Adelė Žiužniai, Adelės sūnus Zenonas Grigaitis rūpinosi 14 suaugusių žydų ir 2 vaikų maitinimu ir saugumu.

1946 metais, prieš išvykdami iš Lietuvos, visi išgelbėtieji pasirašė padėką, liudijančią Jeronimo ir Adelės Žiužnių bei Zenono Grigaičio žygdarbį.

1994 m. J. ir A. Žiužniams bei Zenonui Grigaičiui buvo suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai.

Gydytoja Aleksandra Ragaišienė-Bieliūnienė ir operos solistas Juozas Bieliūnas

1944-ųjų birželį, kai frontas nenumaldomai artėjo prie Kauno, Aleksandra Ragaišienė-Bieliūnienė ir Juozas Bieliūnas suteikė prieglobstį gydytojos Frumos Gurvičienės dukrai Belai Gurvičiūtei, kurią prieš tai savo vasarnamyje Kačerginėje slapstė architekto Landsbergio-Žemkalnio šeima. 

A. Ragaišienė-Bieliūnienė buvo nepaprastai gera ir jautri Belai.

Juozo ir Aleksandros bei jos sūnaus, Stasio Ragaišio, globojama, Bela Gurvičiūtė po dviejų mėnesių sulaukė dienos, kai vokiečiai okupantai buvo priversti pasitraukti iš Kėdainių apylinkių.

Gyd. A. Ragaišienė-Bieliūnienė pripažinta Pasaulio tautų teisuole 1998 m. už Belos Gurvičiūtės gelbėjimą.

Juozas ir Ona Augustinavičiai

Pora išgelbėjo Chają Kėdanskytę (Lisonienę) ir Chaimą Ronderį, Pėdžių km. Kėdainių r. Pasaulio tautų teisuoliais pripažinti 1998 m.

Piotr Truskovski ir Anela Truskovska-Vitkovska

Pora iš Gelnų kaimo išgelbėjo Chaną ir Joną Rochman, Šošaną Ekerling-Simon. Pasaulio tautų teisuoliais pripažinti 2001 m.

Vladas Antanavičius ir jo išgelbėta Rachilė Elkovienė, kuri vėliau tapo jo žmona

Kėdainiuose Vladas Povilas Antanavičius turėjo didelį namą. Gyveno iš sodo ir daržo, kuris buvo šalia.

Rachilė Kac su savo vyru ėjo į priverstinius darbus, tačiau V. Antanavičius padėjo jiems pabėgti ir priglaudė pas save sodyboje.

Pavykus susisiekti su partizanais, Kacai išėjo į miškus. Po karo grįžo į Kauną. Rachilės vyras, sunkiai sužeistas viename mūšyje, netrukus mirė. Su Antanavičiumi ryšys nenutrūko.

Gavusi žinią apie savo gelbėtojo pablogėjusią sveikatą, Rachilė atskubėjo į Kėdainius jam padėti.

Po dvejų metų juodu susituokė. Kartu gyvendami jiedu atšventė 70, 75 ir 80 metų jubiliejus. Po vyro mirties Rachilė išvyko į Izraelį.

Ona Leonavičienė, Eduardas Leonavičius

Pora su dviem mažais vaikais gyveno Kampų kaime. Kai nacistinė Vokietija okupavo Lietuvą, kaunietis Vaclovas Višnevskis paprašė Oną ir Eduardą Leonavičius paslėpti savo žmoną žydę Frumą Višnevskają, kurią jie gerai pažinojo.

Leonavičiai sutiko ir paruošė Frumai slėptuvę savo namo mansardoje, kurioje Fruma ir slėpėsi beveik du metus. 

Nepaisydami pavojaus, Leonavičiai priglaudė dar ir Rivą Kaganienę su dviem jos berniukais – Jokūbu ir Genochu (apie 12 ir 15 metų), bei Rivos Kaganienės seserį Reznikienę.

Stanislava Mižutavičienė, Dominykas Mižutavičius

Šeima slėpė ir globojo dvi žydaites, taip pat slapstė pabėgusius iš nelaisvės rusų karius ir 2 žydus pabėgėlius iš Lenkijos.

Iš lenko Mejerio Rotholco liudijimo: „Po kelių sunkių išmėginimų ir išgyvenimų, kovodami dėl gyvybės, mes pavargę ir alkani atsidūrėme Jonaičių kaime netoli Kėdainių.

Šiame kaime mus priglaudė ir slėpė valstietis Dominykas Mižutavičius. Jo ir jo žmonos Stasės dėka mes išlikome gyvi ir pradėjome naują gyvenimą.

Norėčiau pabrėžti, kad ir tais žiauriausiais laikais atsirado žmonių, kurių poelgiai – kilnumo ir didvyriškumo pavyzdys.“