Kėdainių rajono Šėtos gimnazijos patirtis rodo, kad telefonų ribojimas gali pakeisti mokyklos kasdienybę. Tačiau ar šie pokyčiai taps ilgalaikiai, priklausys nuo visos bendruomenės susitarimo ir pasiryžimo jo laikytis.
Dar iki praėjusio pavasario per pertraukas mokyklos koridoriuose buvo galima išvysti į telefonų ekranus įnikusius mokinius.
Šiandien čia vėl girdėti vaikų juokas, šurmulys, pokalbiai, matyti žaidžiantys ir bendraujantys jaunuoliai.
Tokius pokyčius pastebėjo Šėtos gimnazijos svečiai, pedagogai bei direktorius, kai praėjusių mokslo metų paskutinį mėnesį (2026 m. gegužę) buvo nuspręsta riboti mobiliųjų telefonų naudojimą mokykloje.
Tačiau kelias iki jų nebuvo lengvas – teko įveikti ir mokinių pasipriešinimą, ir dalies tėvų nepasitenkinimą.
Anksčiau manė, kad drausti telefonus nereikia
Gimnazijos direktorius Mindaugas Danilevičius neslepia, kad dar prieš porą metų būtų buvęs mobiliųjų telefonų draudimo priešininkas.
Jo įsitikinimu, mokykla turėtų ugdyti savarankiškus, atsakingus žmones, gebančius patys priimti sprendimus, o ne vien paklusti draudimams.
Tačiau ilgainiui šį požiūrį teko keisti.
Vis dažniau pastebimi vaikų emociniai sunkumai, perdėtas prisirišimas prie išmaniųjų įrenginių, besikeičiantis mokinių elgesys ir gebėjimas susikaupti privertė iš naujo įvertinti telefonų vietą mokykloje.
Vadovas pasakoja, kad pastaraisiais metais į gimnaziją ateinantys penktokai pastebimai skiriasi nuo ankstesnių kartų. Keičiasi jų elgesys, bendravimo įpročiai, santykis su mokytojais.
Nors vienareikšmiškai visų pokyčių susieti su išmaniaisiais įrenginiais negalima, pašnekovas neabejoja, kad ekranai tam turi nemažai įtakos.
Dar viena problema – telefonais filmuojamos pamokos, įrašų viešinimas ir komentavimas.
Visa tai paskatino ieškoti sprendimo.
Sprendimą priėmė ne per vieną dieną
Apie galimybę riboti mobiliųjų telefonų naudojimą gimnazijoje pradėta kalbėti dar praėjusiais mokslo metais, spalio mėnesį.
Vyko diskusijos mokytojų taryboje, gimnazijos taryboje, su mokinių atstovais ir tėvų komitetu.
Pasak vadovo, ypač aiški buvo tėvų komiteto pozicija – jo nariai pritarė siūlomai tvarkai ir nematė būtinybės dar kartą apklausti visus tėvus.
Vis dėlto diskusijų netrūko. Daugiausia abejonių kilo dėl vyresniųjų, pirmų ir antrų gimnazijos klasių, mokinių.
Galiausiai sutarta ieškoti kompromiso: naująją tvarką įgyvendinti, stebėti jos rezultatus, rinkti atsiliepimus ir prireikus koreguoti.
Mokykla taip pat pasirūpino, kad apie būsimus pokyčius iš anksto sužinotų visi mokiniai ir jų tėvai.
Buvo parengtos instrukcijos, informaciniai pranešimai, organizuoti mokinių instruktažai. Kai kurioms klasėms naująją tvarką teko aiškinti ne vieną kartą.
Vietoj asmeninių spintelių – telefonų dėžutės
Iš pradžių gimnazija buvo sumaniusi kiekvienam mokiniui įrengti individualią, užrakinamą telefono spintelę.
Tokį sprendimą tikėtasi įgyvendinti pasitelkus tėvų paramą. Spintelių ieškota internetinėje prekybos platformoje „Amazon“, tačiau iškart jų įsigyti nepavyko.
Pasak gimnazijos direktoriaus, paieškos ir laukimas užtruko kelis mėnesius. Galiausiai nuspręsta nebedelsti ir pasirinkti paprastesnį variantą – telefonų dėžutes.
Dabar kiekviena klasė turi savo dėžutę, kurioje mokiniai palieka telefonus. Vyresniųjų klasių mokiniams numatyta galimybė juos laikyti tam skirtose vietose.
Bet gimnazija rankų nenuleido ir jau gavo individualias spinteles. Pasak gimnazijos direktoriaus, palaipsniui bus pereita prie individualių užrakinamų asmeninių spintelių moksleiviams.
Svarbiausia taisyklė – mokymosi dieną telefonai neturi blaškyti mokinių dėmesio.
Išimtys taikomos tais atvejais, kai telefonas reikalingas ugdymo procesui ir jo naudojimą leidžia mokytojas, taip pat dėl individualių sveikatos poreikių.
Pirmąją savaitę būta ir aštrių reakcijų
Gimnazijos vadovas neslepia, kad naujosios tvarkos pradžia nebuvo visiškai sklandi.
Dalis mokinių naujovę priėmė ramiai, kiti bandė ginčytis, reikšti nepasitenkinimą ar ieškoti būdų taisykles apeiti.
Pirmąją savaitę itin audringai reagavo du mokiniai. Direktoriaus teigimu, dėl jų elgesio teko kalbėtis ir su tėvais. Šie palaikė mokyklos poziciją, o ilgainiui ir patys mokiniai susitaikė su naująja tvarka.
Vis dėlto Šetos gimnazijos direktorius nelinkęs tokios reakcijos iš karto vadinti priklausomybe.
Jo manymu, kai kurie vaikai tiesiog yra įsitikinę, kad privalo nuolat turėti telefoną, nes bet kurią akimirką gali sulaukti skambučio ar žinutės.
Mokyklos užduotis – parodyti, kad galima gyventi ir kitaip.
Gudruoliai atsineša net po du telefonus
Nors didžioji dauguma Šėtos gimnazistų naujųjų taisyklių laikosi, gimnazijoje pasitaiko ir gudraujančių.
Vieni atsineša du telefonus – vieną palieka nustatytoje vietoje, kitą pasilieka sau. Kiti telefonus slepia, palieka pas draugus ar net automobiliuose.
Netikėtai tokio elgesio pasekmės išryškėjo per mokykloje vykusias evakuacijos pratybas.
Po jų mokiniams buvo sudaryta galimybė susisiekti su tėvais, tačiau dalis vaikų to padaryti negalėjo.
Paaiškėjo, kad kai kurie telefonus buvo palikę ne tam skirtose vietose, todėl prireikus negalėjo jų pasiimti.
Gimnazija sulaukė ir tėvų priekaištų.
Šis atvejis, pasak vadovo, tik dar kartą parodė, kodėl svarbu laikytis bendrų susitarimų.
O jeigu tėvams skubiai reikia susisiekti su vaiku?
Vienas dažniausių tėvų argumentų prieš telefonų ribojimą – būtinybė bet kada susisiekti su savo atžala.
Gimnazija šiai problemai numatė sprendimą.
Įrengtas specialus telefonas, kuriuo tėvai gali susisiekti su vaikais. Jo numeris paskelbtas mokyklos interneto svetainėje ir išsiųstas tėvams.
Vadovo įsitikinimu, nuolatinis tėvų ir vaikų bendravimas telefonu pamokų ar pertraukų metu nėra būtinas.
Mokykloje vaikai turi mokytis, bendrauti su bendraamžiais, įsitraukti į bendras veiklas, o šeimos pokalbiams pakankamai laiko lieka namuose.
Žinoma, numatytos išimtys vaikams, kuriems telefonas būtinas dėl sveikatos ar kitų svarbių individualių aplinkybių.
Mokyklos koridoriai vėl atgijo
Bene didžiausią pasitenkinimą gimnazijos vadovui kelia ne tai, kad mokiniai paklūsta nustatytai tvarkai, o tai, kaip pasikeitė jų kasdienybė.
Anksčiau per pertraukas nemaža dalis vaikų būdavo panirę į telefonus. Dabar jie kalbasi, juda, žaidžia, juokiasi, triukšmauja.
Gimnazijos direktorius M. Danilevičius neslepia, kad tokie vaizdai jį džiugina.
Ir nors didesnis šurmulys mokyklos koridoriuose kai kam gali atrodyti kaip drausmės problema, pašnekovas įsitikinęs priešingai – vaikams būtina judėti, bendrauti, išlieti energiją.
Būtent taip jie mokosi socialinių įgūdžių, užmezga draugystes, sprendžia tarpusavio nesutarimus.
Pasak direktoriaus, dabar gimnazijos koridoriuose galima išvysti vaizdus, primenančius laikus, kai išmanieji telefonai dar nebuvo tapę neatsiejama kiekvieno mokinio kasdienybės dalimi.
Mokytojai telefonais naudotis gali. Ar tai teisinga?
Pokalbio su gimnazijos direktoriumi metu iškilo ir dar vienas klausimas: jeigu mokiniai privalo atsisakyti telefonų, kodėl jais gali naudotis mokytojai?
Gimnazijos vadovas čia problemos nemato.
Jo teigimu, suaugusieji ir vaikai turi skirtingas teises bei pareigas, o pedagogams telefonas yra ir darbo priemonė.
Mokytojas gali naudoti išmanųjį įrenginį ugdymo procesui organizuoti, informacijai perduoti ar kitoms profesinėms funkcijoms atlikti.
Todėl, pašnekovo įsitikinimu, vienodų taisyklių mokiniams ir mokytojams taikymas nebūtų pagrįstas.
Ar pavyks išsaugoti tai, kas pasiekta?
Nors pirmieji rezultatai džiugina, gimnazijos vadovas neslepia, kad pasiekta sėkmė gali būti trapi.
Naujosios tvarkos ateitis priklausys ne tik nuo mokytojų ir mokinių, bet ir nuo tėvų, vietos bendruomenės bei politikų palaikymo.
Pašnekovas neatmeta, kad ateityje gali atsirasti naujų nesutarimų, reikalavimų švelninti taisykles ar net bandymų jų atsisakyti.
Tačiau jo įsitikinimu, svarbiausia nepamiršti, dėl ko visa tai buvo pradėta.
Ne dėl noro drausti, bausti ar kontroliuoti.
O dėl galimybės sugrąžinti vaikams tai, ką ekranai pamažu ėmė iš jų atimti – gyvą bendravimą, draugystes, judėjimą ir gebėjimą būti kartu.
