Saulius Sinickis, Kėdainių rajono savivaldybės tarybos narys

Lietuvoje teisingumas pačioje paprasčiausioje byloje triumfuoja po 17 mėnesių. Tai daug ar mažai? Ar tokiu atveju apskritai galima tai pavadinti teisingumu? Nuo kada jis turėtų prasidėti, o nuo kada prasideda mūsų teisinėje sistemoje?

Man tai buvo ir daug, ir mažai. Daug, nes tai išties labai ilgas laiko tarpas matyti kartu nepelnytai kenčiančius ir laukiančius košmaro pabaigos pačius artimiausius: kenčiančius įvairius nepelnytus bendramokslių, bendraamžių, bendradarbių užgauliojimus, spaudimą, šlykščius komentarus socialiniuose tinkluose, neob­jektyvius straipsnius vietinės žiniasklaidos leidiniuose ir netgi sau reitingus tarp neišprususių žiūrovų renkančiose, neteisingus duomenis skleidžiančiose televizijos laidose. Mažai, nes norėjosi atskirti, kas su tavimi iki tol elgėsi, bendravo nuoširdžiai, o kas laikė akmenį už nugaros. Labai džiaugiuosi, kad palaikančių ir tikinčių manimi buvo absoliuti dauguma. Net nepažįstami žmonės gatvėje, parduotuvėje išreikšdavo tikėjimą manimi. Dauguma manęs nepalaikiusių ir smerkusių nuo pat pirmų dienų – tai buvę mano „klientai“, kurių bylas vedžiau dar dirbdamas policijoje. Gaila, kad kai kurie gerai žinomi rajono politikai nelaukė istorijos pabaigos, viešai nuteisė mane ir netgi bandė kaltinti mano kolegas politikus, kai buvau paskirtas Etikos komisijos pirmininku. Kai kurie iš šių politikų netolimoje praeityje patys ragino visuomenę neteisti anksčiau laiko įtariamo nusikaltimų padarymu jų partijos vadovo.

Skaudu, kad Valentinas Tamulis, užimdamas aukščiausias pareigas rajone ir turėdamas būti pavyzdžiu visiems rajono gyventojams, duodamas interviu vienai televizijos laidai, pažeisdamas nekaltumo prezumpciją pareiškė, kad aš melavau teismui, ir duoda mums visiems žinią, jog rajone galime neteisėtu būdu smerkiant tyčiotis iš dar teismo nenuteisto asmens (neįsiteisėjus nuosprendžiui), t.y. galime ir netgi privalome elgtis kitaip, nei numato įstatymas. Įdomu, ar meras išdrįs tokiu pat būdu – viešai pripažinti, jog klydo, ir galbūt atsiprašys bent jau mano šeimos?

Žinia apie pradėtą baudžiamąjį persekiojimą mane pasiekė praeitų metų gegužės mėnesį, kuomet buvau iškviestas į Kauno imuniteto tarnybą apklausai. Tą dieną man buvo pareikštas įtarimas, kad neva aš daviau melagingus parodymus dviejų teismo posėdžių metu, ir tą pačią dieną buvo paskelbta, kad tyrimas yra baigtas. Jau tada man buvo neaiškūs du dalykai: kodėl tyrimą atlieka imuniteto tarnyba, nes ji tiria tik policijos pareigūnų, o ne buvusių pareigūnų bylas, ir kodėl tyrimas taip greit pabaigiamas. Bet susipažinęs su bylos medžiaga aš pamačiau dar įdomesnių faktų: kad tyrimą pradėjo Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Ričardas Gailevičius ir kad jis buvo pradėtas dar vasario mėnesį. Per šį laikotarpį buvo atliktas tik vienintelis tyrimo veiksmas. Natūralu, kad parašiau prokurorui R. Gailevičiui prašymą papildyti ikiteisminį tyrimą tam, kad būtų surinkta papildomų duomenų nustatant tiesą byloje. Jei byla būtų ištirta tinkamai, ji nebūtų pasiekusi teismo, kadangi apie tuos trūkumus galutiniame teismo sprendime pasisakė trijų teisėjų kolegija. Daugeliui žmonių atrodo, kad, jei esi nuteistas pirmos instancijos teisme ir išteisintas aukštesniojo teismo, tai bet kokiu atveju esi kaltas, ir manau, kad galimai to šia byla buvo siekiama. Deja, prokuroras mano prašymą, taip pat ir prašymą ištirti mane melo detektoriumi, atmetė ir bylą perdavė teismui. Tuomet man kilo pagrįstų spėjimų, kad ši byla galimai yra sukurpta dirbtinai, siekiant susidoroti su manimi pašalinant mane tiek iš Etikos komisijos pirmininko pareigų, tiek iš tarybos, nes nuolatiniai, neobjektyvūs straipsniai viename iš rajoninių laikraščių apie mane, kaip apie Etikos komisijos pirmininką, vaisių nedavė, kadangi aš ir toliau, nepaisydamas skleidžiamos neteisybės apie mane, principingai žiūrėjau į savo pareigas Etikos komisijoje ir taryboje.

Gaila, tačiau Vilniaus miesto teisėja I. Narbutaitė, remdamasi „kabinetiniu“ bylos tyrimu, priėmė apkaltinamąjį nuosprendį mano atžvilgiu. Sakau „kabinetiniu“, kadangi priimdama tokį svarbų sprendimą ir juo galėjusi pakeisti mano gyvenimą blogąja prasme, nesiėmė jokių priemonių apžiūrėti įvykio vietos ir patikrinti mano parodymus įvykio vietoje tam, kad įsitikintų, ar išties buvo taip, kaip sakau, ar vis tik aš melavau. Būtent tai buvo esmė mano byloje ir tai, kad šie svarbūs tyrimo veiksmai nebuvo padaryti, mano manymu, yra tiek prokuroro, tiek pirmos instancijos teismo nekompetencijos išraiška.

Būtent dėl to aš apskundžiau pirmos instancijos apkaltinamąjį nuosprendį aukštesniam teismui, kurį sudaro ne vienas, o net trys teisėjai. Taip iki galo tikėjausi teisingumo, kuris kiekvienam, o šiuo atveju – man ir mano šeimai, yra labai svarbus. Savo iniciatyva aukštesniam teismui pateikiau eismo įvykio vietos nuotraukas bei schemas, ko galimai tyčia nepadarė bylai vadovavęs prokuroras, o vėliau dėl nesuprantamų priežasčių ir teisėja.

Taigi, galiausiai, 2021 m. liepos 2 d. Vilniaus apygardos teismo trijų teisėjų kolegija priėmė nuosprendį panaikinti vienos teisėjos 2021 m. kovo 3 d. nuosprendį, kuriuo buvau neteisėtai apkaltintas melagingų parodymų davimu, ir mane visiškai išteisino, o prokuroras R. Gailevičius, pats supratęs, jog mano atžvilgiu pasielgė netinkamai ir nesąžiningai, neradęs šio nuosprendžio apskundimo argumentų, pakėlė rankas aukštyn ir nuosprendžio neapskundė Aukščiausiajam teismui.

Grįžtu prie to paties klausimo: nuo kada mūsų teisinėje sistemoje prasideda teisingumas ir nuo kada turėtų prasidėti? Visiems tikriausiai aišku, kad teisingumas turėtų prasidėti nuo mūsų pačių. Jei mes būsime teisingi, tuomet būsime ir teisūs. Manau, kad problema yra kita: ne visiems teisingumas ir tiesa yra priimtini. Jei teisingumas teisinėje sistemoje mano atveju būtų vykdomas nuo pat pradžių ir būtų atlikta viskas vardan teisingumo, ši byla nebūtų pasiekusi teismo, nebūtų nuo to psichologiškai nukentėjusi mano šeima ir artimieji. Žinau, kad ir toliau daliai visuomenės būsiu „nuteistas melagis“, nes jie to norėjo, nori ir norės man ir mano šeimai tik blogo. Nepaisant jokių įstatymiškų sprendimų, žinau, kad ir toliau būsiu apkalbamas nebūtais, niekuo nepagrįstais dalykais, tačiau žinau ir tai, kad šiandien aš ir mano šeima esame ramūs, laimingi ir toliau gyvename, aukštai pakėlę galvas, dorą gyvenimą.