Kai žmogaus rankose gimsta ne tik daiktai, bet ir istorijos, tradicijos bei tylus ryšys su praeitimi, amatas tampa daugiau nei darbu. Jis virsta gyvenimo būdu, padedančiu išsaugoti tai, kas perduodama iš kartos į kartą.
Praėjusiais metais Loretai Steponavičienei buvo įteikta Kėdainių krašto kultūros premija už aktyvią kūrybinę ir meninę veiklą bei etninės kultūros puoselėjimą ir sklaidą.
Vilainiškė Loreta Steponavičienė – viena iš tų žmonių, kurių kasdienybė persipynusi su tautinio paveldo siūlais, juostų raštais ir meile lietuviškoms šaknims, ji – Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centro Arnetų name tautinio paveldo produktų amatininkė, tradicinių amatų meistrė ir tautodailininkė. Jos medžiaginiai žaislai bei vytinės ir pintinės juostos yra sertifikuoti.
Pokalbis su krašto kultūros premijos laureate – jau peržengus 2026-ųjų Naujųjų metų slenkstį – apie jos kelią į amatų pasaulį, gyvenimo pamokas, patriotiškumą, vertybių perdavimą, sukauptą patirtį, ateities planus bei rūpestį, kaip šiandien išlaikyti gyvas tradicijas.
– Ką jums asmeniškai reiškia Kėdainių krašto kultūros premija – ar tai labiau įvertinimas, ar paskata eiti toliau?
– Šiek tiek nustebau. Aišku, tai buvo netikėta. Buvo ir ašarų, nes iš pradžių net nepatikėjau – galvojau, kaip aš galiu gauti tokią premiją? Tačiau supratau, kad žmonės mato, stebi ir vertina mano darbą.
Atrodo, tiesiog dirbu tai, kas man pačiai labai miela širdžiai. Tačiau ši premija tapo ir paskata eiti toliau – nesustoti. Tai įrodymas, kad mūsų žmonėms to reikia: reikalingos edukacijos, parodos, gyvas prisilietimas prie senųjų amatų. Vadinasi, meistrų ir amatininkų veikla žmones domina ir yra prasminga.
(Nuotr. A. Barzdžiaus).
Labai džiaugiuosi, kad pernai mano austos juostos buvo naudojamos ir Lietuvos šaulių sąjungos renginiuose. Pirmą kartą, minint Šaulių sąjungos įkūrimo 106-ąsias metines, žygyje – likus maždaug 2–3 kilometrams iki galutinio sustojimo taško – buvo ištiesta vytinė juosta, nuausta dar 2018 metais, Lietuvos Nepriklausomybės 100-mečiui, prie kurios audimo prisidėjo 460 žmonių.
Juostą nešė ne tik šauliai ir jaunieji šauliai, bet ir Lietuvos šaulių sąjungos vadas pulkininkas Linas Idzelis, Seimo nariai. Tąkart daugelis atvirai sakė: „Nešu Lietuvą, nešu dalelę savęs“. Visi, dalyvavusieji, buvo be galo sujaudinti ir laimingi.
Antrą kartą su Šaulių sąjunga teko dalyvauti liepos mėnesį, vykstant į Grunvaldą – Žalgirio mūšio vietą. Ten vyko parodomasis mūšis, o jaunųjų šaulių vadai paprašė, kad pravesčiau edukaciją, jog kiekvienas galėtų nusipinti tautinę juostelę.
Buvo be galo džiugu, kad dalyvavo daugiau nei šimtas jaunųjų šaulių ir apie penkiasdešimt senjorinio amžiaus šaulių. Ir jaunas, ir vyresnis pynė juosteles – ne po vieną. Visi liko labai patenkinti.
– Kas buvo pirmasis įvairių amatų mokytojas?
– Mano pirmoji mokytoja buvo močiutė. Mama, kaip ir daugelio mūsų tėvai, daug dirbo, tad būtent močiutė mane ir mokė. Ji buvo tėčio mama, kilusi iš Pasvalio krašto.
Vėliau, vykstant melioracijai, jų kaimas buvo iškeldintas, todėl teko ieškoti naujos vietos gyventi – ten, kur sąlygos atrodė geresnės. Pirmieji į Kėdainius atvažiavo du jos sūnūs – mano dėdės. Tuo metu apie 1960 – uosius metus vyko intensyvi Pramonės rajono statyba: kūrėsi biochemijos, chemijos, grūdų perdirbimo, cukraus pramonės įmonės. Netrukus į Kėdainius atvyko ir paskutinis sūnus – mano tėtis – kartu su močiute. Taip mes visi: trys jos sūnūs ir močiutė, iš Pasvalio krašto persikėlėme gyventi į Kėdainius.
– Tai matyti, kad darbštumą ir nagingumą paveldėjote iš močiutės?
– Taip, močiutė buvo be galo naginga. Nors jos vaikystė buvo sunki, kartu ji buvo ir labai turtinga patirtimis. Jauna mergina ji buvo išleista uždarbiauti pas ponus Pasvalio rajone. Dėl silpnesnės sveikatos ponia ją pasiliko dirbti prie namų ūkio.
Vienu metu toje šeimoje buvo pasamdyta vokiečių siuvėja, turėjusi pasiūti visai šeimai sukneles ir kitus drabužius. Močiutė jai talkino kaip pagalbininkė, todėl būtent tada išmoko siūti, megzti ir įvairių kruopščių darbelių.
Močiutė anksti liko našlė su būriu mažų vaikų, tad viską teko daryti pačiai. Ji mokėjo viską – mezgė, audė, siuvinėjo, karpė karpinius. Bet kokį amatą atlikdavo itin kruopščiai ir iki galo.
– O ko išmokė mama?
– Iš mamos paveldėjau pagrindinius mezgimo įgūdžius ir siuvinėjimą. Visa kita – iš močiutės. Mama nemokėjo nerti, todėl šio amato teko mokytis pas močiutę.
Močiutė dažnai neturėdavo daug laiko megzti – reikėdavo ir pagalves siūti, ir siuvinėti, ir visus ūkio darbus nudirbti. Kai nuvažiuodavau pas ją, vis kažko išmokdavau: megzti liemenes, kepures, kojines. Toks buvo savotiškas darbų pasiskirstymas.
Taip buvo ir visoje giminėje – vienas mokėjo vieną amatą, kitas – kitą. Labai originaliai švęsdavome ir tradicines šventes. Iki šiol ryškiai prisimenu Užgavėnes: staiga dingdavo močiutė su dėdina, o netrukus pasirodydavo ragana su didžiule karpa ant nosies. Aš jos labai bijodavau – ji visada bandydavo mane pagauti ir pabučiuoti. Ateidavo ir piktas velnias, kurio taip pat visi baimindavomės.
Šventėme ir Velykas, ir Kūčias – pagal senąsias lietuviškas tradicijas. Mūsų šeimoje ir giminėje visada buvo paprotys per šventes susirinkti pas močiutę. Tai tapo ne tik tradicija, bet ir savotišku gyvenimo būdu.
– Kaip jūsų veikla Tradicinių amatų centre padeda išlaikyti tradicijas gyvas?
– Mes labai stengiamės, nes kiekvienas Tradicinių amatų centro meistras kuruoja tam tikrą sritį, kurioje jaučiasi stipriausias ir labiausiai patyręs. Mano sritis – juostų pynimas, medžiaginių žaisliukų siuvimas, o ateityje, jei pavyks, norėčiau daugiau dėmesio skirti ir pynimui iš šiaudų.
Man tai nėra naujiena, nes su tokiomis tradicijomis gyvenu nuo vaikystės. Mano namuose Kalėdų eglutė iki šiol puošiama arba senaisiais stikliniais žaisliukais, arba žaisliukais iš šiaudų. To mane mokė močiutė. Būtent pas ją ant eglutės kabėdavo šiaudiniai žaisliukai, o pas jos vaikus ir anūkus jau atsirado stikliniai.
Tuo ir skirdavosi šventės pas močiutę – jos visada būdavo ypatingos. Ji viską darydavo taip, kaip buvo daroma jos tėvų namuose. Taip karta iš kartos buvo perduodami senieji papročiai ir tradicijos.
Šiandien visa tai stengiuosi perduoti ir savo vaikams – kad tradicijos liktų gyvos ne tik muziejuje, bet ir kasdienybėje.
– Koks amatas ar užsiėmimas jums arčiausiai širdies?
– Be abejonės, juostos. Tačiau kai kur nors važiuoju, visuomet kartu keliauja mezgimas ar nėrimas. Aš iš namų neišeinu neturėdama rankinėje mezginio. Jei tik būtų galima, stovėdama eilėje prie kasos prekybos centre, mielai megzčiau. Na, jei eilė būtų ilgesnė – tikrai pradėčiau (juokiasi). Būti be darbo man tiesiog neįdomu.
Šiandien, laukdama eilėje pas gydytoją, kartais išbandau ir modernesnį būdą laikui išnaudoti – kaip vaikai sako, „įlendu į telefoną“. Tuomet skaitau informaciją apie papročius, domiuosi, kas vyksta pasaulyje. Su juostų pynėjomis bendraujame iš įvairių šalių – dalijamės patirtimi, siunčiame viena kitai nuotraukas, diskutuojame, stebime, kas ką kuria.
Daugelis mano, kad lietuviams, išvykusiems gyventi į užsienį, neberūpi nei papročiai, nei tradicijos. Tačiau rūpi – ir dar kaip. Nuostabu bendrauti su išeivijos amatininkais ir tautodailininkais, dalintis mintimis ir idėjomis.
Kartą, vėlų vakarą naršydama socialiniuose tinkluose, pamačiau iki tol nematytą Antano Tamošaičio knygą apie juostas. Parašiau moteriai, kuri buvo pasidalijusi tos knygos nuotrauka, ir paklausiau, ar būtų galimybė tas juostas pamatyti iš arčiau. Ji atrašė, kad būtų labai malonu susitikti, tik ji gyvena Čikagoje. Buvo labai įdomu – bendrauji su žmogumi, nežinodamas, kur jis gyvena, bet matai jo nuoširdų domėjimąsi amatais. Ir visai nesvarbu, kad tas žmogus už tūkstančių kilometrų. Vis tiek dalijamės informacija, patarimais, siunčiame tai, ko užsienyje neįmanoma įsigyti. Džiugu, kad šiandien galime taip laisvai dalintis visa šia kultūrine patirtimi.
– Ar prisimenate savo pirmąją nuaustą juostą?
– Augau tarp pusbrolių. Kai jie visi tuo pačiu metu atvažiuodavo pas močiutę, dažniausiai šėldavome ir žaisdavome. Tačiau kai likdavau viena, tada jau darydavau tai, ką darė močiutė.
Ar kiaušinius margindavome, ar juosteles pindavome, ar siuvinėdavome – visada buvau šalia. Man duodavo paskirstyti siūlus pagal atspalvius, padėti siuvant skiautinius. Būdavo pasakyta: ,,Prisijunk, padėk, mokykis, stebėk, žiūrėk“. Taip viskas ir prasidėjo.
– Kaip supratote, kad juostų audimas jus taip įtrauks ir taps tarsi gija, einančia per visą gyvenimą?
– Iš tiesų to visiškai nesitikėjau. Žinojau tik tiek, kad moku ir galiu parodyti kitiems. Tuo metu dalyvavau Kėdainių krašto tautodailininkų veikloje ir audžiau gobelenus – tai jau modernesnis, šiuolaikiškesnis menas.
Juostos man visada primindavo senesnius laikus. Anksčiau į jas žmonės mažai kreipdavo dėmesį, atrodė, kad tai tiesiog senovė. Pagalvojau: kiek gi tuos gobelenus galiu austi ir vežti į parodas – norėjosi pabandyti kažką kita.
Nuaudžiau keletą juostų, sudariau nedidelę kolekciją, ir pristačiau parodoje. Tuo metu mane pastebėjo dabartinė šio centro vadovė Regina Lukminienė, kuri rinko medžiagą apie krašto amatininkus. Taip ir buvau atrasta. Parodžiau daugiau savo darbų, bet tuomet viskas lyg ir nurimo.
Vėliau, pradėjus kurtis Tradicinių amatų centrui, mūsų vadovė atkreipė dėmesį, kad juostos yra labai svarbi Aukštaitijos reprezentacijos dalis, ir pakvietė mane dirbti centre, kad pamokyčiau juostų pynimo tiek jauną, tiek vyresnį. Iki tol dirbau Vaikų centre socialine pedagoge. Taip juostos natūraliai tapo mano gyvenimo dalimi.
– Kaip apibūdintumėte juostų audimo procesą – tai labiau technika, meditacija ar kūryba?
– Man tai labiau meditacija. Tuo metu viskas aplinkui tarsi dingsta – liekame tik aš ir siūlai.
– Ar audžiant juostas svarbiau laikytis tradicijos, ar leidžiate sau improvizuoti, ieškoti naujų spalvų derinių?
– Spalvų deriniai ir seniau būdavo labai įvairūs. Tiesiog šiandien daugiau dėmesio skiriama aukštaitiškoms spalvoms. Pagrindą dažniausiai sudaro raudona ir žalia, o visa kita – juoda, balta, geltona, violetinė ar mėlyna – tampa tarsi pagalbinėmis spalvomis, kurios pagyvina juostą.
Tačiau pažvelgus į Nacionalinio muziejaus fondus matyti, kad juostos būdavo ir rožinių, ir oranžinių atspalvių. Vadinasi, improvizacija egzistavo visais laikais – tik ji turėjo savas ribas ir logiką.
– O kam anksčiau būdavo naudojamos juostos?
– Seniau juosta nebuvo suvokiama kaip vien papuošalas ar reprezentacinis ženklas, kaip dažnai galvojame šiandien. Pirmiausia ji buvo skirta kasdieniam gyvenimui, buitiniam naudojimui.
Juostomis sujuosdavo ir puošdavo drabužius bei aksesuarus – sijonus, prijuostes, pasijonius, kojines, marškinius, galvos dangas, net apavą. Jomis rišdavo lauknešius, krepšius, vystyklus. Vestuvių metu aukštaitė nuotaka juostomis apdovanodavo jaunikio giminę, iš pagarbos jomis aprišdavo vartus, šulinį, padėdavo svarbiose namų vietose.
Šiandien atgimstant tautiniam kostiumui, juostos vėl grįžo į madą. Kaip seniau, taip ir dabar pynimo tradicija perduodama iš kartos į kartą. Juostas naudoja kaip diržus, rankinių detales, puošmenas. Ypač jas mėgsta vaikinai – kai kurie juostas segasi po kaklu kaip pakabuką, surišę mazgą ant krūtinės. Mes, kelios amatininkės, bandome juostas pritaikyti ir drabužiams – puošti sukneles pintinių juostų pakabukais.
– Kokias juostas jūs audžiate ar pinate?
– Šiuo metu veju vytines ir pinu pintines juostas, tačiau galiu pamokyti ir rištines, rinktines bei su skėteliu austas juostas. Mokėti moku, bet jų nedarau – tam paprasčiausiai trūksta laiko. Norisi susitelkti į pintines ir vytines juostas, nes jose dar labai daug galimybių atkurti ir pritaikyti senuosius raštus. Eksperimentavimą palieku tiems, kurie labiau užsiima kūrybiniais darbais.
Aš noriu būti savo srityje – mano veiklos laukas ir taip labai platus, todėl visko aprėpti nesinori. Galiu mokyti visais juostų audimo būdais, tačiau pati koncentruojuosi į kelių pagrindinių technikų tobulinimą. Svarbu ne viską padaryti, bet padaryti gerai.
Kėdainiečiai gal dar prisimena 2018 metais austą vytinę juostą, skirtą Lietuvos Nepriklausomybės 100-mečiui – prie jos audimo galėjo prisidėti visi norintieji. Šiais metais jų vėl laukia siurprizas, skirtas „Kėdainiai – kultūros sostinė 2026“ progai.
– Kaip šiandien vertinate jaunimo susidomėjimą tautodaile, senaisiais amatais – ar matote, kam perduoti savo patirtį?
– Galiu pasidžiaugti, kad jaunimas tikrai domisi. Dirbu pagal Neformaliojo vaikų švietimo programą – pas mane ateina mokiniai nuo 1 iki 12 klasės, iš viso 17 vaikų iš Kėdainių miesto ir rajono. Jie noriai mokosi pinti juostas, ir man labai smagu matyti, kad tai patinka ne tik mergaitėms, bet ir berniukams.
Kuo mažesni vaikai, tuo jiems įdomiau išmokti naujų dalykų. Visada sakau: „Turite pabandyti, išmokti ir atsirinkti, ko norėsite gyvenime.“ Vyresnių lieka mažiau, bet gal tai ir gerai – jie jau žino, ar jiems to reikia.
Kasmet organizuoju edukacines dirbtuves, kuriose dalyvauja ne tik vaikai, bet ir senjorai, norintys prisiminti senąsias tradicijas. Smagu, kai jie sako: „O, žinau, kaip reikia pinti, nes vaikystėje mačiau, bet pati ar pats taip ir nebandžiau.“ Džiaugiuosi, kad žmonės gauna galimybę įgyvendinti seniai turėtą norą.
Man labai svarbu, kad vaikas suprastų, kas yra siūlas ir kaip jis jaučiasi rankose. Pirmasis prisilietimas visada ypatingas – vieniems reikia paaiškinti kelis kartus, kitiems užtenka tik parodyti ir jie greitai supranta. Tai labai individualus procesas. Vaikai turi prisiliesti, pajausti, patirti: švelnius siūlus, šiurkščius, kartais net nemalonius liesti. Tik per savo rankas viską išbandę, jie gali suprasti tikrąją amatų esmę.
– Ar jūsų pačios vaikai domisi senaisiais amatais, juostų pynimu, rišimu?
– Turiu dvi dukras – Gintarę ir Laurą – bei sūnų Mantą. Mantui – 33-eji, Gintarei – 30, Laurai – 19 metų. Laura studijuoja interjero dizainą Kauno kolegijos J. Vienožinskio meno fakultete. Kiti du vaikai amatus daugiau stebi – jiems tai patinka, tačiau jų pasirinkta veikla kitokia. O anūkai jau draugauja su siūlais: mėgsta žaisti, patampyti siūlą, pasukinėti kamuoliuką. Mažoji, pusantrų metų, kai močiutė mezga, sėdi šalia ir laiko siūlų kamuoliuką – tai jau pirmasis prisilietimas prie amato. Niekada nebuvo taip, kad sakyčiau: „Gimei – eisi pinti juostą“.
Pirmiesiems vaikams labiau rūpėjo kita veikla, o jaunėlę Laurą visur vežiodavausi kartu. Ji nuolat matė mane su siūlais, dalyvavo pirmojoje edukacijoje Josvainių kultūros namuose būdama vos šešerių metų. Tąkart aš vedžiau vytinių juostų edukaciją, o Laura, dar visai mažytė, pati ėmė rodyti pintinių juostų pynimą. Net pati nepatikėjau, kad jai pavyks. Prie jos stalo tądien nusidriekė eilė vaikų ir suaugusiųjų, o ji kantriai aiškino, kaip pinti juostas. Ji tiesiog savaime to išmoko.
Vėliau Laura lankė vasaros amatų kursus, rinkosi įvairius užsiėmimus – šokį, darbą su žalvariu, mokėsi gaminti žiedus, apyrankes. Ji galėjo laisvai rinktis, ką nori, ir viską atlikdavo nuo pradžios iki galo. Juostas Laura daugiausia pynė vaikystėje, o būdama dvyliktokė jų nupynė tik keletą. Šiandien ji didžiąją dalį dėmesio skiria studijoms, tačiau visada pasiklausia patarimo ir pasitiki tuo, ką galiu pasiūlyti. Man svarbiausia, kad vaikas moka, žino, sugeba – visa kita ateina su laiku.
Šiandien Laura yra nupynusi daugiau nei 20 juostų, kurios kartu su mano darbais eksponuojamos parodose. Paroda „Juostų pynimo tradicija: žmonės ir spalvos“ pristato 2020 metais į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo sąvadą įtrauktą vertybę – pintinių juostų pynimo tradiciją. Joje eksponuojamos seniausios aukštaitiškos juostos iš Lietuvos nacionalinio ir Panevėžio kraštotyros muziejų rinkinių bei šiuolaikiniai Aukštaitijos juostų pynėjų darbai – tarp jų ir mūsų su Laura kūriniai. Paroda po Lietuvą keliauja jau penkerius–šešerius metus. Tuo metu Laura buvo pati jauniausia ir viena gabiausių pintinių juostų pynėjų Lietuvoje.
– Esate aktyvi Lietuvos šaulių sąjungos narė. Kas jus paskatino tapti šaule?
– Į Lietuvos šaulių sąjungą mane labiausiai paskatino pirmoji dukra. Iš tiesų jaunuoju šauliu pirmasis tapo sūnus, būdamas 12–13 metų, vėliau prisijungė ir vyresnioji dukra. Nuo to laiko mes su ja visur dalyvaudavome – jaunųjų šaulių stovyklos miške, miegojimai palapinėse, apkasų kasimas. Stebėjome, domėjomės, padėdavome vaikams patarimais, suteikdavome psichologinę paramą.
Vienas iš vadų, šviesios atminties Kęstutis Šablevičius, pastebėjo, kaip man sekasi bendrauti su jaunimu, ir pasiūlė stoti į Šaulių sąjungą, kad jausčiausi dar tvirčiau. Taip prieš daug metų pasirašiau stojimo dokumentus.
Žinoma, paskatinimas kilo ir iš jaunystės laikų studijuojant Kaune. Buvau pirmame kurse, prasidėjo Atgimimas, ir pajutau, kaip keičiasi viskas – ne tik Lietuva atgimsta, bet ir tavo viduje atsiranda nauja energija. Dalyvavau roko maršuose, Baltijos kelyje, stebėjau Sausio 13-osios įvykius – visi šie momentai mane labai paveikė ir skatino prisidėti prie Lietuvos atgimimo ir jos gynimo.
O pernai prieš Naujuosius metus gavau naujas pareigas – esu Kėdainių P. Lukšio 205 kuopos I būrio trečio skyriaus vado pavaduotoja.
– Pamenate, kur buvote Sausio 13-osios įvykių verpete?
– Šie įvykiai mane labai paveikė. Mokiausi dabartinėje Kauno kolegijoje, tuometiniame Kauno technologijos technikume, todėl į Vilnių nuvažiuoti nepavyko. Sausio 13-osios naktį, kai okupantai užėmė Lietuvos radijo ir televizijos pastatus, transliacijos vyko iš Kauno. Kauno redakcijos pastatą tą naktį gyva grandine saugojo minia žmonių. Budėti teko ir man – buvo svarstoma, kad tankai gali pasirodyti prie stoties Sitkūnuose. Ilgą laiką budėjau Sitkūnuose – patriotizmas ir pilietiškumas žadino stiprias emocijas – buvau įsitraukusi visiškai ir namo negrįždavau. Tuo metu netgi kilo konfliktų su dėstytojais, kurie buvo rusakalbiai. Pavyzdžiui, po Sausio įvykių pirmadienį turėjome laikyti egzaminą, ir vienas dėstytojas liepė tai daryti rusų kalba, esą „Lietuva okupuota“. Mes atsisakėme. Dėstytojai parašė blogiausius pažymius, tačiau vėliau rektorius leido perlaikyti – atestatas negali būti su neigiamais pažymiais. Mano vienintelis trejetas – tai tarsi priminimas apie mūsų protestą prieš okupaciją ir rusų kalbos prievartą.
Tai natūraliai vedė prie tautiškumo, juostų pynimo ir tradicijų puoselėjimo. Džiaugiuosi visuomenės ir bendruomenės įvertinimu. Po 35 metų Lietuvos šaulių sąjunga mus pagerbė medaliais – jais apdovanoti tie, kurie dalyvavo Atgimimo sūkuryje, tapo savanoriais, šauliais, kariais. Tokį patį medalį gavo ir mano vyras Svajūnas Steponavičius, kuris taip pat priklauso Lietuvos šaulių sąjungai. Šiuo metu Lietuvoje tokių žmonių kaip aš yra tik 158, ir jų gretos mažėja, nes dauguma jau garbingo amžiaus.
– Kokių iššūkių teko patirti dalyvaujant šauliškoje veikloje?
– 2025 metų rudenį vyko tarptautinės pratybos su užsienyje gyvenančiais šauliais. Gavome signalą iš Kauno – per dvi valandas turėjome susiruošti ir vykti į Uteną. Mūsų Kėdainių kuopos misija buvo padėti gaminti maistą. Iš Kėdainių važiavome trise, nieko daugiau nežinodami, tik pasiėmę uniformas.
Spalio 24–26 d. Utenoje ir Anykščiuose vyko plačios Lietuvos šaulių sąjungos komendantinių šaulių pratybos „Juodas vanagas 2025“, subūrusios apie 1 200 šaulių iš visos Lietuvos. Paskutinę dieną atsakinga buvau už žalias daržoves – krapus, porus, papriką ir petražoles, kurių reikėjo supjaustyti po 10 kg. Buvo penki dideli maitinimai, o mūsų brigada turėjo pamaitinti visus dalyvius. Vienu metu troškinome 100 kg svogūnų, kuriuos vėliau dėjome į kareivišką košę, taip pat teko supjaustyti 120 kg žalios mėsos. Buvo ir vegetarų, kuriems ruošėme atskirą meniu. Aš pati vakarienę suvalgiau tik kitą rytą, nes nebuvo kada – tikrai buvo nelengvas iššūkis.
– Kaip išvirti tikrai skanią kareivišką košę?
– Pagrindas – kokybiški grikiai ir gera mėsa. Jei nori pamaitinti žmogų tikrai gerai, reikia naudoti tik geros kokybės konservuotą kumpį, ne margariną, o sviestą, daug svogūnų ir morkų. Taip stengiamės išlaikyti savo prestižą ir užtikrinti, kad kareiviška košė būtų tikrai skani.
– Kaip jums pavyksta suderinti darbą, visuomeninę veiklą ir asmeninį gyvenimą?
– Dabar asmeninis gyvenimas palengvėjo – namuose liko tik vyras. Kol kas pavyksta viską suderinti. Juk viską galime, kai labai norime. Šauliška veikla vyksta savaitgaliais, darbas – darbo dienomis. Jei su vyru išvažiuojame trims paroms, niekam nereikia gaminti valgio ar tvarkyti kambarių. Kaip ir anksčiau, viską sprendžiame kartu: pagalba būna ir iš dukterų, ir iš vyro. Aišku, būna ir ginčų – kartais jis pasako: „Tu bent kartą sustok“, bet aš dar negaliu. Bėgu bėgu, o jis turi bėgti kartu.
Šiais metais, nors pradėjome jau pernai, dalyvaujame Lietuvos pilių ir dvarų pažinimo projekte, kurio tikslas – iki 2026 metų rudens aplankyti 31 dvarą ir pilį įvairiose Lietuvos vietose. Jau esame aplankę 11 dvarų. Tai darome ne dėl prizo, o dėl žinių, patyrimo ir smalsumo – tai paskatina neužsisėdėti namuose.
– Iš kur semiatės stiprybės ir įkvėpimo, kai darbų ir atsakomybių labai daug?
– Matyt, tėvai kalti – aš niekada nebūnu kalta (juokiasi). Tos kelionės, laiko sustygavimas, kad viską suspėtum, mus išmokė tėvai. Kai jie sakydavo, kad jei norim savaitgalį kažkur išvažiuoti, pabūti prie jūros, ežero ar upės pailsėti, reiškė, jog visą savaitę turime dirbti, kad darbai nebūtų nepadaryti. Reikėdavo ravėti daržus, prižiūrėti burokų laukus – viską padaryti laiku.
Tėvai įskiepijo darbštumą, atsakomybę, patriotizmą. Mano močiutė šeimoje buvo labai gerbiama – ką ji pasakė, buvo šventa. Tas pats ir mano vaikai. Aš sakau: „Esu vyresnė, esu mama, žinau daugiau, bet ar tu taip darysi, kaip aš sakau – tai jau tavo pasirinkimas“. Taip elgėsi mano tėvai, taip elgiuosi ir aš.
Tėtis nerėkdavo, nešaukdavo – savo žvilgsniu viską pasakydavo, nei diržo nereikėdavo. Mes iš karto suprasdavome, ką darome ne taip. Tik netekus tėvų pradedi prisiminti jų posakius, pamokymus, pastabas. Tada pasigendi jų buvimo, patarimų, kaip kokioje situacijoje pasielgti.
– Kokių svajonių ar planų dar turite – tiek kūryboje, tiek visuomeninėje veikloje?
– Šiais metais planuoju LR Žemės ūkio ministerijoje apsiginti sertifikatą šiaudiniams gaminiams. Jei viskas pavyks, sertifikuosiu penkis produktus iš šiaudų. Pirmiausia siekiu tapti sertifikuota amatininke, nes meistro vardą reikia įrodyti per daugelį metų – rengiant edukacijas, parodas, pristatymus visuomenei.
Be to, laukia ir siurprizas miesto gyventojams bei svečiams per Kėdainių miesto šventę – dar neskelbiu detalių, bet tikiu, kad bus įdomu ir įspūdinga.
(Nuotr. A. Barzdžiaus, A. Raicevičienės, L. Steponavičienės archyvo)
