Kūrėjas geriausiai jaučiasi savo tarmėje

Poezijos skaitymai „Apkabinant tarmes“ Kėdainių Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje

Graži yra Poezijos pavasarių tradicija mūsų krašte. Nors ir kuklia, bet nuolatine šios bangos dalimi būdavo ir Kėdainių literatų klubo „Varsna“ dalyvavimas įvairiuose Lietuvos renginiuose. Varsniškiams teko malonumas pasiklausyti kitų Lietuvos poezijos kūrėjų bei patiems dalintis savo bei klubo narių kūryba ir pabūti tokiose vietose, kaip Kražių gimnazija, Poezijos parkas ant Šešupės kranto Marijampolėje, Maironio tėviškė Bernotų kaime Raseinių rajone ar Botanikos sodas Kaune.

Besidžiaugiant tokiais susibūrimais, jau senokai jautėme, kad esame skolingi savo plunksnos sesėms ir broliams iš kitų regionų. Norėjosi leisti svečiams ne tik pasidalinti savo kūryba, bet ir betarpiškai bei gyvai susipažinti su mūsų miestu ir jo istorine aura.

Prie šio ketinimo pridėjus dar tai, kad Kėdainių krašte, Nevėžio slėnyje, natūraliai susitinka dvi tarmės, kilo mintis surengti tokį poetinių patirčių susitikimą, kuriame gautų žodį ne tiktai aukštaičiai ir žemaičiai, bet būtų išgirsti ir dzūkai, ir gryniausi suvalkiečiai, ir kitų tarmių ir patarmių bei mūsų bendrinės kalbos atstovai. Jeigu sakome, kad turime branginti ir saugoti lietuvių kalbą dėl jos savitumo ir lobių, glūdinčių joje, tai reiškia, kad besąlygiškai ir su dideliu rūpesčiu turime saugoti ir visą mūsų kalbos autentiškumo spalvų ir atspalvių spektrą. Jeigu manome, kad poetinio žodžio kūrėjas geriausiai ir laisviausiai jaučiasi panardintas savo tarmėje – savo įgimtoje plačios lietuvių kalbos gamos dalyje, tai ir gerbkime tokias kūrybines pastangas kaip apskritai gerbiame žmogaus teisę būti savimi.

Vedinas tokių siekiamybių ir padedamas J. Monkutės-Marks muziejaus-galerijos vadovybės ir darbuotojų, ,,Varsnos” klubas ir surengė 2024 metų poetinius skaitymus, dalyvaujant autoriams iš visų regionų, įskaitant ir mums artimą Kauną.

Jonas STANKEVIČIUS, ,,Varsnos” literatų klubo pirmininkas

.

Svečių atsiliepimai

Trys potyriai

1. Praėjus kelioms dienoms po pakilios poetinės šventės Kėdainiuose – pavasariniai poezijos skaitymai APKABINANT TARMES – grįžtu prie vieno iš organizatoriaus Jono (Stankevičiaus) pastebėjimo, kad tarmės – kaip vaivorykštės spalvos, išėmus kurią nors, sugriūva spalvų gama ir spalvų skambėjimas. Pirmiausia susirinkusiems į Didžiosios Rinkos aikštę kūrėjams – pasakiška, bajoriškai pateikta ekskursija, pilna Kėdainių pažinimo ir atpažinimo potyrių. Pritrenkė ekskursijos vedėjos (Jūratės Nekrašienės) nuoširdumas ir profesionalumas.

2. Renkantis prie Janinos Monkutės-Marks muziejaus-galerijos, kur vyko skaitymai, poetus pasitiko griežiantis muzikantas (Darius Šulcas), viduje muziejaus vadovė (Asta Fedaravičiūtė-Jasiūnė) pristatė retos, įdomios istorijos muziejų, o kita vakaro organizatorė – krištolinio balso savininkė, puiki gitaros instrumentalistė – Laima (Žilytė) savo sveikinimais ir dainomis pradėjo poetinių skaitymų popietę. O kokia tarmių įvairovė, koks skambesys ir koks tarmių ir patarmių spalvingumas, kiek poetinių klubų, draugijų, sambūrių nuo Klaipėdos ir Skuodo iki Kupiškio, koks žmonių ir poezijos grožis, koks vienų saikingumas ir kuklumas, kitų – išskirtiniai, nors ir ilgoki poetiniai pasakojimai. Vakaro dalyviai iš Jono rankų gavo specialiai šiai šventei pagamintą ženkliuką. Neliko poetai alkani ir ištroškę. Pavydėtina ir šilta. 

3. Išskirčiau šioje popietėje dvi iškiliausias, mano vertinimu, poetes, kurių viena Celestina (Rimavičienė) pateikė tikros žemaitiškos tarmės perlais išdabintus eilėraščius, kurie pilni šmaikštumo, gyvenimo brandos ir patirtinės filosofijos, eilės persmelktos žemaitiškos mąstysenos savitumo. Kita kūrėja iš Klaipėdos Gerda (Jankevičiūtė) užbūrė ne tik estetiniu skaitymu, bet ir reto grožio kupiškėnų tarme beriamais poezijos brangakmeniais, kurie skaitymo pabaigoje virto poetiniu giedojimu. Jei ne VARSNA, jei ne Jonas ir Laima, kažin, ar būtų buvusi tokia šventė. O gal tai taps nauja tradicija taip pasitikti vasarą.

.

Povilas Venta KUPRYS (Kaunas)

.

Nostalgiškai prisiminėme…

Skuodo literatų klubo ,,Nojus” delegacija labai dėkinga šeimininkams už šiltą priėmimą, už ekskursiją ir, aišku, už unikalią galimybę pasiklausyti kūrybos įvairiomis Lietuvos tarmėmis. Šia proga nostalgiškai prisiminėme anksčiau vykusius respublikinius tarmiškos kūrybos konkursus Raudondvaryje, kur skuodiškiai ne kartą tapo ir laureatais, ir absoliučiais nugalėtojais…

.

Augenijus ZABITIS (Skuodas)

.

Renginio dalyvių kūryba

.

RITA MOCKELIŪNIENĖ

* * *

Nyra
Iš tamsoj
Slūgsančios miglos
Geltoni lapų koriai.
Tviska
Saulėtekio saldymečio
Latakai.
Sodo obelplytėje
Rimsta
Skonių orkestruotė.
Už ano ąžuolo
Eidavota bičių pamaitinti.
Šičia sukdavota medų.
Šičia dar kvepia grindys
Vašku ir duonele.
Šičia širdies
Šventgirių proskynos.
Rimties uostai
Ir iškilumai.
Šičia gerumo slinkčių
Ringės.

.

(Radviliškis)

.

KITA JŪRA IŠ RADVILIŠKIO

Kosmėjos

Ar kosmėjos
iš kosmoso,
o piliarožės
ramsto pilis?
Kas daigina
rugius?
Kas svajotojo
norus išpildo?
Kaip suskyla
Dangus?..
Ir kas sudeda
meilę į širdį?

.

(Radviliškis)

.

ALINA JONAITIENĖ


* * *

 
Pabūkim paukščiais,

Žadinančiais rytą,

Daina užklojančiais

Melsvąsias vakarų gelmes.

Pabūkim vėju,

Neramiu, švelniu,

Mintis sužadinančiu,

Svajones

Iki dangaus aukštybių pakylėjančiu.

Pabūkim saule,

Žemę Motiną gaivinančia,

Gyvybės žadintoja,

Ateities lėmėja.

Pabūkim vandeniu skaidriu,

Tai ašara, tai liūtimi nualmančiu,

Marias užpildančiu

Ir nenuilstamai

Srovenančiu kiekvieno kūnu…

Pabūkim,

Kol dar esam čia,

Kol dar kvėpuojam, mąstom, kuriam.

.

(Joniškio ,,Audruvės” literatų klubas)

.

KILNUTĖ RIŠKUVIENĖ

Labas gyvenimui

Mane pradžiugino susprogęs kaštonas lietingą rudens dieną. Buvo taip juokinga. Ir ne man vienai. Vaikai lakstė po didžiuliu medžiu ir rinko rudus kamuoliukus. Pagalvojau, koks mielas tas medis, privertęs tiek burnų nusišypsoti.

Tada nusprendžiau, kad ir aš turiu kažką pradžiuginti. Štai eina susirūpinusi moteriškė. Imsiu ir padovanosiu jai besišypsantį labas. Ir tikrai, akys nustebusios, ji man irgi padovanojo vos girdimą švelnų labas.

Pradžiuginkim vieni kitus. Reikia tiek nedaug. Sušalusiai zylei užteks lašinukų riekelės. Skraidys aplink langą braižydama sparnais laimingus ratus. Kvies kitas zyles į tą vietą, kur lašiniais vaišina. Išėjusiam į amžinybę puiki dovana mūsų atminties virptelėjimai ir žvakės šviesa. Šlakelis vandens kaitrią dieną nudžiugins augalą, žemę ir žmogų.

Pradžiuginkim ką nors, kai liūdna, kai vėjai draikosi, kai sunkūs žingsniai sutrypia paskutinę viltį. Pradžiuginkim ką nors, ir mums patiems pasidarys lengviau kvėpuoti. Ir šypsenos šešėlis nudažys lūpas nuostabiu grožiu. Gražiau už bet kokį prabangų lūpų dažą.

(Joniškio ,,Audruvės” literatų klubas)

.

DONATAS BAREIKA

Buvo

Tėvo valia tvirta

ir žodis santūrus –

čia mus, vaikus, tuomet

gyvenimo keliu lydėjo,

bet laikas vis bandys

gijas prisiminimų išardyt,

kuždės, kam gi dabar

nostalgijos reikėjo?..

.

Saldus prisiminimas

tų sunkių laikų,

nors buvo įtempta

gyvenimo styga,

kaip kerinčiai gegutė

beržynėlyje kukavo,

atrodė, saulės buvo

lyg per daug

ir šienas per kvapnus,

šiltajam vėjyje rugiai

derėjo, vasaroj lingavo.

.

Krūtinėje sunkumas teišnyks,

sutikime triukšmingą

šių dienų realiją.

Norėtųsi ištrint,

kas buvo mumyse ne taip,

vaikams perduot tik

sunkią gėrio naštą –

teneša per gyvenimą…

.

(Joniškio ,,Audruvės” literatų klubas)

.

VARNELĖ BALTOJI

* * *

Inlėkė špokas į mano stubą

toks nepadabnas, toksai drabnukas,

toks apkoliečytas, toks nabagiukas,

kap tarp sląstukų mažas pelukas.

.

Aš tą špokiuką šast į tarbukę

ir per dirvonus pas daktariuką,

kol gaspadorius da neužtiko

ir andaroką ma nenulupo.

.

Te tik prilėkus, žiūriu: ant grūšios

kybo uzbonas, kap koks balvonas.

Aš iš to strioko kap užsimojau,

tvojau per šoną tąjam balvonui.

.

O, pasirodo, buvo ne čėsas:

pas daktariuką bobų priviso.

Baisaus durnumo, baisaus vriednumo

ir kap paškustvos tokio britkumo.

.

Tas daktariukas, neapsikentęs,

ėmė čiudniausiai jąsias baidyti:

tai su uzbonais, tai su štakietais

tai palei svirną sląstus statyti.

.

Girdžiu po medžiu, po tuo grabštainiu,

sėdi ir žvengia kvackas kriaučiukas.

  • Durne tu, durne, ko čia mosuoji,

bėki į stubą pas gaspadorių.

.

Ba kap atbirzgins tau anas spiečius

bobų piktumo ir jų vriednumo,

liks andarokas ir kojom plikom

lėksi per kaimą kap koks tilvikas.

.

O daktarėlis šitas, žinoki,

kad ir nešpietnas, bet cvekavotas,

būk tu kytresnis – jo nepristoki.

Eik su krepšiuku ir tuo špokiuku.

.

Tep ir parėjom, du nabagėliai:

špokas tarbukėj ir aš, durniukė.

.

(Kaunas-Suvalkija)

.

PRANIS ŽVINKLYS

Padiekavuonė

Rauduona kvietka po longās nurausio –

Kėtēp diekavuotė aš nemuoko:

Juk par vėsa omžio mon zīzē i ausi,

Ka gavā manerki ė laiduoka.

Vakarās stuoviejē pri truobuos ėlguosės,

Ka parvėrsdavau nu Stasės a nu Zuosės.

Pierė moni vīrā, draskė kaima šōnis.

To nevierėjē – mīliejē, laukē monės…

Ni vėina pliuotkerka nebėšmanė,

Kāp rēk mon užtročītė samanė,

Kuokius čerus užtaisīt a pinklės,

Ka atverst i pruota, Prani Žvinkli!

Neklausē ni oušvienės, ni buobu –

Kluojē patalieli mon ė šėldē truoba.

Parsvīroudams vakarās – nu kelė

Jau regiejau tava stuovīlelė…

Biega vasaras. Nuplėka mon pakaušis.

Soroka Zuosė, nusėšierė Stasė.

Ėr aš pats – kāp vėštas kliunkis kiaušis…

Bet žėnuojau – nomėi tavi rasio.

Už tou kėtēp diekavuot nemuoko:

Rauduona kvietka po longās nurausio,

Nunešio tau, atkėšio ė paklausio:

„A mīli moni dā, manerki ė laiduoka?“

.

(Skuodo literatų klubas ,,Nojus”)

.

DANGUOLĖ PAULIUVIENĖ

Žemės prašīms

Žmuogelē, dėdėlē nuorio paprašītė,

Vo gal net maldautė,

Kervuokėt muni, nebtročīkėt, nebkrēkėt,

Aš jug ne paplavu viedralis ė ne sopliorusi žekė.

Dailē prašau, nebstavuojo vuomautė,

Nebrušiuokėt mėškū, senē čiesos sustuotė.

.

Poikē, kap gintarā mėršt medē,

Krimt kap nošautė paukštē – tep skaudē.

Kriuok draskuoma jautri žemės dūšelė,

Nebtelp ašaras mėglā i koskelė.

Kap kumpars nīkst mėškelē, gīvūnu nomelē,

Žalėjē gamtuos plautelē.

Žmuogau, ėsi tik laikėns svetīs gīvūs mona pakajūs,

Kap mažos vabalielis paskėndės sintetėniūs strajūs.

Būk gers, keravuok moni, duovėnuok geroma ė meilė.

Neskūsk šėrdėis šėlomuos ni vasara, ni žėima.

Pondėivalis žėna kuožna tava nudesiuota kelieli,

Api kuožna nunagažiuota žemės šmuotieli,

Padėigta kvietka, palesinta paukštieli,

Mintiems nogluostīta a ronkuom sotraiškīta drugieli.

Ne tik diel savės keravuok moni,

Vo ė diel tū, katrėj i mona gaspada da neatējė.

Keravuok, kap vėinintėli, tīra givībės šaltėni,

Pri katruo tonkē atēn ė mona gluobiejė – Švėntuoji Mergelė.

.

(Skuodo literatų klubas ,,Nojus“)

.

ADELĖ ZUBIENĖ

Tievėškė

Kas pakors ognelė,

Pečio kas pašėldīs

Ė bielizna lėna

Ont saulės padžiaus?

Jau nutrūka pontē,

Kor prirėšė laikė,

Ruoduos, vėsa omžio

Pri truobuos senuos.

.

Ė par vėsa dongo

Šėrdperša dėdliausė

Padalėjė dongo i dalės kelės.

Ruoduos, ka so dėcėno

Pjuovė ė nupjuovė

Vėrkštelė tou, kor laikė

Tievėškė sena…

.

Kāp parēt, parliektė,

Ka sparnā neblaika

Tuo svaigībie aukštė,

Kor tuolėj regietė?

Lėka tėn tik kliavā

Ė trīs dėdlė kūlē,

Kor tievalis parvelka,

Gėmos mums kuožnam…

.

Tėn marmalės vuobėlės

So baltuom koskeliem

Brend par vasaruojo,

I kalnieli lėp…

Varv rožončios tėn

Pri Kristaus mūkelės,

Kor kapeliūs ėlsas

Plati gėmėnie.

.

Aš tėn dā parēsio

Omžėnībės tuoliūs.

Dā gėiduosem gėismės ož dūšės vėsas.

Toravuos mums medē,

Toravuos paukštelē –

Ė galiesem pruovītė

Džiaugsma omžėnā.

.

(Skuodo literatų klubas ,,Nojus”)

.

ROBERTAS RAMONAS

Ech, tautieti

Ech, tautieti!..

Beribis tavo miegas –

Patrankos šūvis neprikels.

Negali iššokt aukščiau savęs,

Nes liūnas toks sunkus –

Lyg maišas bulvių rudeninių.

Akyse tamsa

Keliu nueina į pat skrandį.

Lyg aklas kurmis

Gyvenimo sau ieškai po žeme.

Ištieski nugarą –

Viršun pažvelk.

Nuplauki nevilties

Ir abejonių naštą,

Neapykantos pančius nusiimk

Ir pamatyk save –

Silpną bei mažytį.

O tikėjimas vaikščiot mokins –

Trauks į viršų

Kartu su gamta.

Prigimtis ne žemėn,

Bet į dangų kels.

.

(Skuodo literatų klubas ,,Nojus“)

.

REGINA RASIMIENĖ

Vokaras

Kvietkėlių kvopas vokarų liepos

Kutana nosį, prisąstų kviečia

Unt zuslanėlio palei gryčialį

Ti tik pakojų runda kojalas

.

Saulai užlindus už žemas krošto

Jau nebakoršta. Uodai tik loksto,

Kunda paskustvos par nažutkėlį,

Drumsčia ramybį, niežulį kėlia.

.

Visa po biškį tyliai nutyksta,

Kadu žiogėlių smuikai pragysta.

Čirpina smarkiai palei takėlį –

Skauda širdalį mon dėl bernėlio.

.

O… kad sugrįžtų su mėnesėliu –

Būčia maloni, ba debesėlių.

Čiobrėliais kvėpia mono klatalą,

Ir aš žibėsiu kėp toj žvaigždalą.

.

– Paraik zacirkos srąbtų, vaikėli,

Rytoj džiovinsma visų šienėlį!

Ne volgyt rūpia, kad meilą grįžtų,

O tas šalbierius kirkina kitų…

.

(Alytaus apskrities literatų klubas „Tėkmė“ – Kupiškis)

.

DALĖ BARANAUSKIENĖ

Ir tamsin možna rasc grybų

.

Šašta tuoj valanda, aš dar miški.

Nakcis jau juodų marškų an pušalių klosto.

Bet grybų ciek nedaug dar kašiki,

Tai rankom samanukį glostau…

.

Ir kų jūs mislinat? – cikrai randu!

Tai kas, kad gudros, slėpcis moka…

Ba tos zalionkos – šitep man gardu,

Kap su cibuliais skarvadon sušoka!

.

Tamsus pušynas cykiai žūro,

Kap kantrai zalionkas ranku.

Kap grybo po samanuki kepurį

Aš kap akla vištukė grūdų – vis randu.

.

Mašinos šviesos tamsų skrodzia,

Patenkyta su grybais aš namo grįžtu,

O samanukės dėkavoja, rodžias,

Kad liko gražos, neišknistos šarnų…

.

(Alytaus apskrities literatų klubas ,,Tėkmė“)

.

ROMALDAS ZABULIONIS

Baikų pasaka

Išėjau artu, keverzotu

Išariau adatų kuprotų.

Nešiau tų adatų kalvan – kalvaiten

Ir nukaliau kirvį – kirvaitį.

Su tuo kirviu – kirvaičiu ejau miškan miškaitin,

Kur nukirtau pušį – pušaitį.

Iš tas pušęs – pušaites padirbau laivų – laivaitį

Ir su tuo laivu – laivaičiu išplaukiau Švintosias upi žemyn.

Plaukiau pra panedielniką darbų laukų,

Vtarniką rugių kulimą klaimų,

Seredas žlūgtą brastų,

Četvergą turgų,

Didelį pėdnyčias kalnų –

Paki priplaukiau subatas ūlyčių.

Žiūriu tąs ilgas ūlyčias galui stovi bumbyzų bažnyčia.

Ana kitrai iš sūrių sumūryta,

Blynais uždingta, medum nudažyta,

A dūrys kelbasu užrakintąs.

Ašei prejau artyn ir tų kelbasų krimst – dūrys atsivėre.

Kai aš un vidų šast – kažkas mani kapt.

Nusgundis šokau un spriskų, a tas kažkas paskui mani vytis.

Užlakiau un viškų ir tas paskui mani kabarai…

Tik kai užšokau un stogą – tas kažkas jadai baltas,

Bebėgdamas užkliūva užu liesvų ir nusproga.

Palingva lipdamas žemyn – medų laižiau,

Blynų ragavau, sūria laužiau ir kišenėn dėjau.

Tik vėl kažkas mani kumšt – aš iš lovas šlumšt.

Nubudis apsgraibiau – nei kišenėj,

Nei burnoj nieko neturiu…

Raiks ait šepelan, gal rasiu jadas duonas ir šaltas mesąs…

(Pasaka girdėta iš senelių ir tėvų rytų aukštaičių tarme. Ko neprisiminiau, prikūriau pats.)

.

(Alytaus apskrities literatų klubas „Tėkmė“)

.

DANUTĖ KURKULIONIENĖ-RAISTINĖ

B Ū K Ł Ė S

Iñ pómecies laukùs ináugy bū́kłės

Ir̃ drábnas kvietkas žibancis pieskój,

Tèp sõpa slíedų põ rūgščiaĩs asiū̃kliais

Nat vė́jo ákes jõ nesusjieškój.

.

Ty plaũkė vir̃š rugių̃ tė́vo kepùrė,

Põ kójom – žýdzincis gėłėj dangùs,

Apglė́by laikom kõ mažai jau turim,

O tas głėbys dár šil̃tas ir brangùs.

.

Kàp sesuvà išáugo daũg ailùkių,

Momá išbaijno: sunešioc raiks táu,

Taĩ keturnýcį rãštų põ ailùtį

Vìs drikavoju, kàd nepamirštáu.

.

Paaiškinimai

Ł, ł – tariama kietai

Ľ ľ – tariama minkštai

bū́kłės – vieta, kur kadaise buvo gyventa: namas, sodyba, bet dabar jau ten nieko nėra

Iñ – į

pomecis – atmintis, atminimas

ináugy – įaugę

drabnas – smulkus

sliedas – pėdsakas

akes – akys

sesuva – sesuo

ailukė – suknelė

išbaijno – išsakė, išpasakojo, pasakė

raiks – reikės

ketrurnycis raštas – keturnyčiu raštu austas audeklas

ailutė – eilutė (pvz. Sakinį parašė iš naujos eilutės)

drikavoju – spausdinu arba rašau spausdintomis raidėmis

.

(Alytaus apskrities literatų klubas „Tėkmė“)

.

GERDA JANKEVIČIŪTĖ

* * *

Baugi tyla… Neprakalba,

Tik mintys valkiojas ratu.

Ir nuridena velnias akmenį,

Atrodo, tinkamu laiku.

Prazvimbia musė… Netgi žiogas

Sučirškia pievos pakrašty…

O tie garsai tokie malonūs,

Kad vėlei rytdiena tiki.

Ir tarsi nieko nenutiko,

Tik saulė dingo iš dangaus.

O mėnuo blaškėsi lig ryto

Ar šviest? Nešviest?.. Padėt bandau,

Jam uždegiau liktarnią seną –

Nušvito visas! Draugas mat.

Aš šitiek be šviesos gyvenus,

Gal balanėlę užsidegt?..

Mintis atėjo išganinga.

Uždainavau vidur nakties!

Į žemę žvaigždės pačios drimba!..

Man nereikėjo net pakviest.

GYVENIMAS, suplukęs visas,

Išdygo visiškai šalia.

Kur tu buvai, brolau matytas,

Kai aš liepsnojau pragare?

Visu kūnu nusikvatojo!

Visa širdim! Visu džiaugsmu…

Tu tikras vyras – pagalvojau

Ir vėl degu, nerusenu.

Bet… Vienąkart pasaulis baigsis.

Ragaišį pečiun kas pašaus?

Be žvangesio kris žemėn žvaigždės…

Tyla pasauly viešpataus.

.

(Klaipėda)

.

ZINAIDA DILYTĖ-JURĖNIENĖ

* * *

Nutiška už mišką nutiška 

Lietos sidabrinė lašė 

Sakyk negi jo visks 

Nedaug manės beprašė 

.

Atidavio visko atidavio 

I nieką atgal neprašio 

Tikėjo ka meila prasided 

U baiges kad nemačio 

.

Nubėga kip upes vando nubėga 

Vaikyste jaunyste staigė 

Pakonda žiedų balto sniego 

Unkstyv šaln neišsiblaivs da

.

Atidavio visko atidavio

I nieką atgal neprašio 

Kodė gi pasaul tam dideliam 

Laimes tiek mažė.

.

(Panevėžys) 

.

CELESTINA RIMAVIČIENĖ

Kuo sakē?

Ė kuo, sakyk, pri monės atejē?

Nuoriejē gaspadėnės, darbininkės.

Vėsėms draugams, ka monės nerēk, to sakē,

Vo mon veiziejē i akis ė melavā.

.

Sakē – pončeku plautė nereikies,

Bet jē neplausio – truoba mon smėrdies!

Sakē – myliesi moni tiktā vėina,

Bet tik pamatės kuokė, tėmpē anou ont šėina.

.

Kor tikta balius bova gėmėnie,

Blaksnuojē akiem, sosėtėkės preminie.

Nesvarbo bova – pėimenė arba senė.

Atruodė, ka nebūtumem mes ė gīvenė.

.

Tēp ė prabiega omžios: katras sau.

Nesupratau ni pati, kāp aš gyvenau.

Veizo pro longa, kāp žmuonės mīl vėns kėta,

Vo mon tiktā siedietė ont krieslālė lėka…

.

(Kėdainių ,,Varsnos“ literatų klubas)

Viršelio nuotr.: Iš visos Lietuvos regionų suvažiavę literatai prie Janinos Monkutės-Marks muziejaus-galerijos, kur ir vyko renginys. (Laimos ŽILYTĖS nuotr.)