„Fotomanipuliacijos“, – taip trumpus, vos pusantros minutės vaizdo klipus youtube.com platformoje vadina jų autorius, kėdainietis visuomenininkas Laurynas Preikša.
Vyras turi ambicingą tikslą – sugretinus šių laikų bei sovietmetį menančias fotografijas pristatyti kraštiečiams, kaip pasikeitė mūsų miestas per pastaruosius dešimtmečius.
Tam autorius panaudojo savo dėdės, Valdemaro Preikšos darytas Kėdainių nuotraukas, kuriose sugretino pastatus, vietas, peizažus su šiandieniniais tuo pačiu rakursu užfiksuotais vaizdais. Istorinių vaizdo klipų pasakojimo pradžia siekia daugiau nei penkiasdešimtmetį!
Klipus galima rasti youtube.com paskyroje Sis apis. Šiuo metu jau yra sukurta apie 60 tokių video, kuriuose specialiai sugretintose nuotraukose galima palyginti, kaip buvo seniau, ir kaip ta pati miesto vieta atrodo jau šiais laikais.
– „Kaip kilo mintis tokius video kurti? Kokią mintį norite perteikti kraštiečiams?” – „Kėdainių mugė“ pasiteiravo L. Preikšos.
– Nelengva dabar viską atsiminti, tačiau mintis kilo karantino metu. Dabar tai atrodo taip seniai.
Karantino metu su tėčiu skaitmeninome jo brolio, mano dėdės a.a. Valdo foto archyvą.
Pradžioje, man įdomesnėmis nuotraukomis tiesiog pasidalinau Facebook grupėje „Laiškai kėdainiečiams”. Nuotraukos sulaukė siauro, tačiau aktyvaus žmonių rato susidomėjimo, kažkas kažką atpažino, parašė.
Idėja sugretinti miesto nuotraukas, principu buvo-yra, nėra pasaulyje nauja.
Netgi Lietuvoje, alytiškiams gerai žinomas fotografas Zenonas Bulgakovas, socialiniuose tinkluose publikuodavo savo paties sovietmečiu darytas nuotraukas, lygindamas jas su dabartinėmis.
Taigi, man kilo mintis pakartoti tai, ką jau kiti darė, tik video pagalba. Kuriant video iš nuotraukų, reikalingas tikslumas.
Atrodo, jau lyg ir atsistojai į reikiamą vietą, o žiūrėk, perspektyva visai „nuvažiavus”. Tenka grįžti „jaukintis” iš naujo vietą ir kartoti rakursą iš naujo.
Visa tai dariau tiesiog sau, pramogai. Laikui bėgant atsiranda nauji įgūdžiai.
Tuomet visada lieka dilema: ką daryti su senomis foto manipuliacijomis – trinti ir daryti iš naujo ar palikti.
Esu jau kažkada sakęs, todėl dovanokite, jei pasikartosiu – betvarkydamas savo dėdės archyvą iš tiesų pamilau Kėdainius.
Fotografavimas man yra vienas iš miesto pažinimo būdų, kuomet pastebi tokias detales, kurių prabėgdamas gatve net nepastebėtum.
Kėdainiuose man atsirado įprotis vaikščiojant žvilgtelėti ir į stogus. Negalėčiau pasakyti, kad manęs neliūdina tam tikri pokyčiai ant stogų.
Pastebėjau, kad kai kurios nuotraukos vyresnės kartos kėdainiečiams nostalgišką graudulį kelia. Kitos – išprovokuoja aistringas batalijas. O kėdainiečiai – nepriklausomai nuo mano kuriamų video – nėra abejingi savam miestui.
– Jūsų giminės – dėdė Valdemaras Preikša bei tėvelis, Kazimieras Preikša, įdėjo daug pastangų, kad užfiksuotų to meto Kėdainius. Kaip manote, ar šie vaizdai yra vertingi šios kartoms žmonėms, kokios informacijos šios nuotraukos mums suteikia?
– Vargiai ar jiedu pasakytų, jog tai jiems reikalavo didelių pastangų.
Man atrodo, kad jie tiesiog degė susidomėjimu savo kraštu. Jau nekalbant apie tomosojerišką veiksnį to meto jaunuolių galvose ir širdyse.
Turiu omenyje visas tas istorijas su Radvilų požemių ieškojimu naktį, tėvams nežinant, išlipus pro langą, persirengus ir pan…
Vėliau jiedu užfiksavo išniekintus Radvilų kapus, kurios, šių dienų akimis žiūrint, yra vertingas dokumentas.
Vertę galima būtų vertinti pirmiausiai per dokumentacijos prizmę. Valdas skubėdavo fiksuoti tai, ko artimiausiu metu vėliau nebelikdavo.
Tačiau žiūrint į vėlesnes nuotraukas kompoziciniu aspektu, verta paminėti šeimos draugą Vytautą Vaitiekūną, kuris ir mokino juos fotografijos pagrindų, ir šeimos bičiulį Henriką Grinevičių. Pastarasis dažnai ateidavo pas mano senelį nešinas senomis nuotraukomis ir bandydavo nustatyti, kur yra tam tikra senose nuotraukose užfiksuota vieta.
Manyčiau, pažintis šių dviejų žmonių buvo lemtinga tam, kuo vėliau Valdas ir mano tėtis domėjosi.
– Užsiminėte apie planus išleisti šių nuotraukų knygą – kaip kilo tokia idėja?
– Iš tiesų brandinu šią idėją ir esu tikras, kad kažkada ji įvyks. Norisi, viena vertus, įprasminti Valdo gyvenimo darbą, kita vertus – pasidalinti tuo palikimu su kėdainiečiais labiau susisteminta forma.
Taip pat, tam tikslui norėčiau sutelkti kėdainiečių ar su Kėdainiais susijusių žmonių kūrybinę grupę.
Iš tikrųjų, šiuo metu su Krakių kultūros centru baigiame kitą gražų kūrybinį projektą, kuris pasaulio šviesą turėtų išvysti kažkada prieš Petrines. Jį inspiravo taip pat Valdo ir tėčio foto bei kino archyvas bei kėdainiečio E. J. Morkūno kraštotyriniai darbai. Kol kas tiek, toliau – žiūrėsime.
– Jūsų kūriami video trumpi ir informatyvūs. Bet ar visada pavyksta lengvai rasti tą patį žiūros kampą, poziciją šiuolaikiniams vaizdams?
Juk senieji vaizdai yra pagrindas, o jau prie jų reikia derinti šiuolaikinius vaizdus?
– Pirmiausiai, greta Valdo, o ir kitų kėdainiečių – fotografų Vaido Juškos, Vydo Bečelio – savo fotografijos gebėjimus vertinu kukliai. Dažniausiai trumpuose video, kuriuos kuriu iš nuotraukų, būna taip, kaip Jūs ir sakote – naujieji vaizdai atsidengia senuose. Tačiau būna ir atvirkščiai – atgal į praeitį.
Esu pastebėjęs, kad Valdas (o gal ten buvo ir tėtis) mėgo skirtingu metu pakartoti foto kadrą, jei vykdavo kokie nors pokyčiai urbanistikoje.
Paradoksaliausia – nuolat tekantis žemyn Nevėžis yra vienintelis beveik nepakitęs.
Minėjau apie specifiką ir apie tai, kad kartais tenka kelis kartus sugrįžti atgal. Galiu pasakyti, kad dėl įvykusių pokyčių Kėdainių senamiestyje, kai kurių rakursų jau nebepavyks išgauti, kadangi ten, kur su fotoaparatu turėčiau stovėti aš, jau stovi namas.
– Kokių metų seniausią nuotrauką pavyko sėkmingai atkurti ir sutapatinti su šiuolaikiniais vaizdais?
– Valdo fotografijų archyvuose buvo jo datuota nuotrauka 1958 m. – vaizdas į senamiestį nuo šv. Jurgio bažnyčios kalniuko. Vėliau jis pats atkartojo tą patį rakursą 1965 m.
