„Šventybrasčio Barboros legendos ir šio krašto mitologinių sakmių pėdsakais“ – taip vadinosi patyriminė ekskursija, į kurią priešpaskutinę gegužės dieną pakvietė Kėdainių rajono savivaldybės Mikalojaus Daukšos viešoji biblioteka.
Kelionę vedė tikra mitų, legendų, padavimų ir vietos istorijų žinovė – etnografė, kraštotyrininkė, Kėdainių krašto muziejaus Tradicinio amatų centro Arnetų name vadovė Regina Lukminienė.
Česlovo Milošo gimtinėje
Ekskursija, kurioje dalyvavo įvairaus amžiaus žmonės – jaunimas, juos lydintys suaugusieji ir vyresnio amžiaus dalyviai – prasidėjo ypatingoje Šetenių žemėje, garsiojo rašytojo, Nobelio premijos laureato Česlovo Milošo gimtinėje. Prisiminimais sugrįžta į jo romaną Isos slėnis, kuriame kiekvienas puslapis alsuoja gamtos grožiu ir mitais.
Legendomis apipintas pasakojimas prasidėjo prie skulptūros, vaizduojančios Šventybrasčio Barborą – mitinę šio krašto asmenybę. Medinę skulptūrą sukūrė žymus lietuvių tautodailininkas ir medžio skulptorius Algimantas Sakalauskas.
Šventybrasčio Barbora – legenda, įkvėpusi rašytoją
Šetenių kaime, Kėdainių rajone, stovinti skulptūra įamžina vietinę legendą apie Barborą Rabačiauskaitę, žinomą kaip Šventybrasčio Barbora.
Pasakojama, kad XX a. pradžioje ji įsimylėjo vietos kunigą, tačiau šiai meilei nebuvo lemta išsipildyti – Barbora patyrė tragišką likimą.
Ši istorija įkvėpė ir Nobelio premijos laureatą Česlovą Milošą – jo romane ,,Isos slėnis“ Barbora tapo Magdalenos personažo prototipu.
Visos ekskursijos metu dalyvius lydėjo pasakojimai ir padavimai – ne tik apie Barborą, bet ir apie velnius, laumes, kitas mitines būtybes. Juos etnografė Regina Lukminienė surinko iš vietinių gyventojų.
„Daugiau kaip prieš 20 metų vaikštinėjau po tas apylinkes, rinkau sakmes ir padavimus apie velnius, laumes, ir, žinoma, apie Šventybrasčio Barborą“, – pasakojo R. Lukminienė.
1995 m. ji užrašė ir vieną iš autentiškiausių šios legendos variantų – pasakojimą, kurį pateikė Šventybrasčio kaimo gyventoja Anelė Ramanauskienė (gim. 1921 m.)
,,Negalima, sakydavo, miegot dieną, o jei sekmadienis, mišios, pamaldos einu, velnis pasirodys.O nuo devynių valandų vakare, sakydavo, kad dūšios vaikšto. Ir buvo tikrė, taip buva.Pas mus čia buva mūsų kapinyse palaidoti.
Barbora tokia, gal girdėjot, gal pasakojo. Nu tai va jin kai vaikščiodava, tikrė vaikščiodava. Vieną kartą jau su kunigo leidimu leido jau atkast, mukirst galvą, kad jinai nevaikščiotų, neberado jau jos. Paskui jau jos kitą kartą su kunigu jau atėja, irgi apsivertusi jau.
Matot, buvo klebono šeimininkė panu, su kunigu gyveno, tai pasakodava. Prieš eidamas į mišias pasakė, kad viskas baigta, nebemylės jis jos. Tai jinai, kai jis išėjo į mišias, jinai nusižudė. Tai va, dabar jinai daba vaidinasi, ypač jam. Eidavo žmonės dabot, prašydavo, kad kas iš senų žmonių ateitų į kleboniją pernakvot, tai man tai pasakoja. Saka, būna nieko nėra. O tiek, saka, vaidinasi, kad Jėzau Marija.
Būdavo kunigas Vaškelis, tai jis bijodava vakarais būti, tiek beldžiasi ant tų lubų, kai saka, koks triukšmas, gal pacų, kai gal katės sulįsdava. Jis būdavo, net bėga į svečius.Pas jį kada atvažiuoja, pas jį i nakvoja. Saka, ir per langą išbėga, kai pradėja pas jį belstis.
Dabar jau ta Barbora užmiršta, a pirma, kai sužinojo, kad galva nukirsta jai, baisiai ieškojo tų kaltininkų, bu dave į teismą, kad galva kirsta. Tiek visi pribijoja tos Barboros“.
Šventvietės vietoje – bažnyčia
Pasak etnografės Reginos Lukminienės, pasakojama, jog ant kalnelio, kur dabar stovi Šventybrasčio Kristaus Atsimainymo bažnyčia, seniau buvo pagonių šventvietė. Čia vaidilutės saugojo šventąją ugnį, o vietovė buvo tankiai apaugusi ąžuolais. Atėjus krikščionybei, tokios šventvietės buvo naikinamos – dažnai jose statytos bažnyčios, kaip ir šiuo atveju, nes vieta buvo ypatinga savo dvasine galia ir kraštovaizdžiu.
Medinę bažnyčią 1774 metais pastatė tuometinis šio krašto savininkas Zaviša. 1911 metais joje buvo pakrikštytas būsimasis rašytojas, Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas. Šventoriuje amžino poilsio atgulė jo senelis ir prosenelis.
Šiandien bažnyčioje vis dar išlikęs dubenėtasis akmuo – retas archeologinis ir mitologinis reliktas, dažniausiai randamas senosiose šventvietėse. Manoma, kad tokiuose akmenyse pagonys įrengdavo aukurus, o įdubose susirinkęs vanduo laikytas turinčiu gydomųjų savybių.
Daugiausia dubenėtųjų akmenų aptinkama Aukštaitijoje, tačiau jų esama ir Kėdainių krašte. Kai kuriose bažnyčiose jie iki šiol naudojami šventam vandeniui laikyti.
Brasta – gyva atminties vieta
Nukeliavus prie Brastos upelio, ekskursijos dalyvius pasitiko ypatinga tyla ir gamtos ramybė. Čia etnografė Regina Lukminienė citavo Česlovą Milošą, kuris yra pasakęs:
,,Pavadinimas Šventybrastis susideda iš žodžio ,,šventas“ ir ,,brasta“. Atsimenu, netoli yra brasta per Nevėžį ir aš visada susimąstydavau, kodėl kai važiuodavome per upę vežimu, tai arkliai sustodavo jos viduryje ir mėgdavo gerti vandenį. Šventybrastis – išskirtinai graži vieta, net metraštininkai mini šią nuostabią vietovę. Šių apylinkių grožis, be abejonės, ir mane pakerėjo, Veikė ir tai, kas buvo pasakojama ir pasakota čia nutikusius įspūdingus dalykus. Kad ir apie kunigo šeimininkę, kuri nusižudė ir paskui vaidenosi. Aš tuo šventai tikiu. Ten būtent buvo atliekamos atitinkamos apeigos: reikėjo atkasti tos nelaimėlės kūną, jos vardas buvo Barborytė. Taigi, kūnas visai nesugedęs, o tai liudija tiesą apie vampyrus“.
(Iš Cz. Miloszo interviu filme ,,Sapnavau, kad sugrįžtu“)
Brasta – ne tik geografinis taškas, bet ir dvasinė erdvė, kur susilieja gamta, atmintis ir poezija. Pasak R. Lukminienės, Brasta – tai neatsiejama Isos slėnio kraštovaizdžio dalis, įkvėpusi rašytojo kūrybą ir mintis apie žmogaus ryšį su pasauliu.
1995 metais Regina Lukminienė pati vaikščiojo po Šventybrastį, tyrinėdama vietos istoriją. Tąkart jai pasisekė sutikti porą pateikėjų – vietos gyventojų, kurie pasidalijo legendomis apie šventą brastą.
Legenda apie Šventą Brastą
,,Per tiltą, kuris yra prie špitolės, važiavo kunigas, o buvo tada potvynis, pasibaidė arkliai ir kunigas įkrito į upelį ir paskendo, o jis turėjo švenčiausią komuniją, tai nuo to ir Šventa Brasta“.
(Papasakojo Antanina Šatienė, g. 1905 m. Šventybrasčio kaime)
,,Ant Brastos upelio pasirodė šventa Marija, nuo to ir pavadinimas Šventa Brasta, po to ir kaimą pavadino Šventybrasčiu“.
(Papasakojo Antanas Gineita g. 1910 m. Šateinių kaime).
Šventybrasčio ąžuolai – gyvosios legendos liudininkai
Šventybrasčio ąžuolai, augantys Nevėžio pakrantėje, prie Brastos upelio, šiandien jau gerokai praretėję – išlikę tik keturi. Jų aukštis siekia 21–24 metrus, kamienų skersmuo – 1,2–1,8 metro. Šie medžiai – ne tik gamtos didybę liudijantys milžinai, bet ir istorinės atminties saugotojai. Dar 1960 m. jie paskelbti gamtos paminklais, nuo 1987 m. pripažinti respublikinės reikšmės objektais, o nuo 2002 m. gruodžio 20 d. – įtraukti į valstybės saugomų gamtos paveldo objektų sąrašą.
Šie ąžuolai mena ir tragiškus istorinius įvykius – 1863 metų spalį čia vyko kunigo Antano Mackevičiaus vadovaujamų sukilėlių kautynės su caro kariuomene. Žuvę kovotojai palaidoti Šventybrastyje.
Norintys galėjo ąžuolus apkabinti – pajusti jų šilumą, tarsi gyvą ryšį su praeitimi. Kaip priminė etnografė Regina Lukminienė, mūsų tautos papročiuose ąžuolas nuo seno buvo gerbiamas ir garbinamas medis, dažnai laikytas šventu. Tad susėdę jų pavėsyje, tarsi po senolių sparnu, klausėmės kitų šiurpokų istorijų, padavimų, sakmių ir net gydymo receptų iš R. Lukminienės sudarytos knygos ,,Kėdainių krašto tautosaka: kraštotyros užrašai“.
Tarsi duoklė praeičiai, nuskambėjo daina „Oi tu, ąžuol, ąžuolėli“ – ir visi pajutome, jog tai vieta, kur mitai tebėra gyvi, o istorija alsuoja kiekviename žingsnyje.
Paslaptinga klebonija
Praeidami pro buvusią kleboniją, ekskursijos dalyviai sulaukė ne tik istorinio komentaro, bet ir šiurpokos pastabos. Etnografė Regina Lukminienė šyptelėjusi, bet visai rimtai perspėjo:
„Jei tai būtų naktis ir eitume pro šią kleboniją, vertėtų suklusti – galbūt išgirstumėte kažką baladojantis ar keistus garsus… O jei kada vėl čia užsuksite, eikite labai atidžiai – ypač jei bijote būti išgąsdinti“.
Elenos Dryžienės, g. 1924 Užmiškio kaime, 1995 m. užrašytas pasakojimas:
„Buvo Šventybrastyje kunigas, kuris paėmė Barborą Rabačiauskaitę iš Laivelių kaimo pas save už šeimininkę. Ji susidraugavo su kunigu ir tapo nėščia. Dabar tas kunigas suruošė ją važiuoti į Ameriką, vadino ją Baliūne. Išpirko šipkartę. Po penkių šešių mėnesių parvažiavo pas motiną.Kalbėjo, kad „dėl akių” atvažiavo atgal, bet jau ne nėščia. Paskiau tas kunigas išvažiavo į Bukonis su ja.
Iš vakaro jie susipyko. Ryte kunigas išėjo mišių laikyti, o tarnaitė ėjo ją pakelti, bet rado ją negyvą. Tėvai ją išvežė į Šventybrastį. Susirinko žmonės, atlaikė mišias. Po to ją palaidojo.
Vieną naktį Bukoniuose, kitą Šventybrastyje pasirodo Barbora. Žmonės šneka, buktai rado ką, kaip urvą.Pirmąjį kunigą su lova nešiojo, su kde, jis niekam nepasakojo, greit išsikėlė.Kita skunigas pradėjo pasakoti visiems, kad apsėdo bloga dvasia, prašė visų melstis, vyrų prašė nakvoti. Kai jie būna, nieko nesirodo. Dar pasakojo, kad šeimininkė po trijų dienų po mirties atidarė spintos duris ir rado didelę rupūžę ir išmetė ją pro langą. Žmonės sako, kad reikėjo ją sudeginti. Po to pasakojo, kad kartą susirinko seni vyrai ir atkasė duobę, nukirto galvą ir padėjo galvą šalia kojų. Po to ir nebesivaidena.
Sako, kad tai tikras atsitikimas, apie tūkstantis devyni šimtai dvidešimtus-dvidešimt ketvirtuosius metus“.
Šventybrasčio akmuo
Prie buvusios parduotuvės, dabar įsikūrusio Šventybrasčio bendruomenės centro yra Šventybrasčio akmuo. Kaip pasakojo Anelė Ramanauskienė, g.1921 m., kurios pasakojimą užrašė R. Lukminienė:
,,Velnis nešė akmenį, ten prie krautuvės,yra didelis akmuo, sako, velnis atnešė ir padėjo, kad taip vadinam. Buvo ant ganyklių toks didelis akmuo ir sakydavo, kad matydavo akmenis, didelis tenai tokios ganyklos, Dieve mano, visas kaimas, apylinkės. Saka, sėdi velnis ir batus kala ant akmens. Sakydavo, kad velnia akmuo ir velnia akmuo“.
Bendruomenės namuose
Jaukiuose Šventybrasčio bendruomenės namuose ekskursijos dalyvius svetingai priėmė Šventybrasčio seniūnaitė Rasa Kisielienė ir bendruomenės pirmininkė Jurgita Gilaitienė.
Jurgita pasidalijo savo mintimis:
„Norime puoselėti bendruomeniškumą. Kaime žmonių nėra daug, dauguma – vyresnio amžiaus. Jie labai draugiški, aktyviai prisideda ir padeda. Norisi tuos žmones įtraukti į šventes. Yra daug atsidavusių savo kraštui, o yra ir tokių, kuriems tik reikia paskatinimo. Aš pati nesu vietinė – gyvenu Šventybrastyje šešti metai. Prieš tai apie šį kraštą nieko nežinojau, kilusi esu iš Josvainių. Su vyru esame ūkiški, norėjome savo kiemo. Kai ieškojome namo kaime, radome gerą variantą ir taip atsikraustėme į Šventybrastį. Nors iki miesto – nemažas gabalas kelio, dažnai kas nors paklausia, ar nesigailiu. Turiu du vaikus, juos vežioju į Kėdainius, bet nei vienos dienos nesigailėjau, kad čia persikėliau. Čia yra ramybė, gamta, daug kur pasivaikščioti, vaikams smagu. Šalia – Nevėžis, bažnyčia… Jauti tą ramybę ir grožį, kurio neįmanoma perteikti žodžiais. Manau, ir jūs tai pajutote“.
Šventybrastyje registruoti 123 gyventojai, tačiau ne visi gyvena nuolat. Bendruomenė atvira naujoms idėjoms ir visuomet laukia svečių.
Atsisveikinant ypač tiko Reginos Lukminienės, Kėdainių kultūros centro folkloro ansamblio ,,Jorija“ vadovės užvestas liaudiškas palinkėjimas: „Gyvuok, gyvuok, ilgiausius metus“…
(A. Raicevičienės nuotr.)
