Ne vienas kėdainietis turbūt pažįsta Zitą Kaunietienę ir yra matęs ar net turi įsigijęs jos rankomis kurtą kalėdinę eglutę. Šios eglutės ypatingos tuo, kad kiekviena iš jų labai skirtinga ir net turi savo vardus. Tokia eglutė šventiniu laikotarpiu gali papuošti kiekvieno namus, darbo ar biuro kabinetą.
Artimesnė pažintis su Zita įvyko Kėdainių Mikalojaus Daukšos viešojoje bibliotekoje, kur gruodžio 5-osios pavakarę ji pristatė savo kurtų kalėdinių dekoratyvinių eglučių parodą, kuri veiks iki Trijų Karalių.
Papasakojusi, kaip kuriamos eglutės, Zita, tarsi geroji Kalėdų elfė, surengė edukacines dirbtuvėles, kur iš anksto užsiregistravusioms kėdainietėms padėjo susikurti savo eglutę.
Kūrybiškumą paveldėjo iš tėvų
Šiltą ir jaukų Z. Kaunietienės kalėdinių eglučių pristatymo vakarą artėjančių švenčių nuotaiką dar labiau sustiprino autorės sūnaus Kajaus atliekamos dainos, pritariant gitaros skambesiui. Parodos autorę sujaudino ir nustebino Kajaus ir jo muzikos mokytojos Neringos Markevičienės atliekama daina.
Susirinkusiesiems į parodą Zita pasakojo, kaip pradėjusi kurti tokias eglutes.
Pasirodo, kad mintis kilusi visiškai atsitiktinai – rankose laikant pagalvių gobeleno likučius.
Prieš tai ji darydavo dekoratyvinius inkilėlius pakabinti ant eglutės ar ant velykinių šakelių. „Tas gobelenas netiko inkilėliams kurti ir daryti. Nežinau net kaip – tiesiog atėjo mintis iš jų padaryti eglutę“, – prisipažino eglučių kūrėja.
Kūrybiškumo bei kruopštumo gyslelę ji turbūt paveldėjo iš tėvų. Tėvelis turėjo medienos apdirbimo specialybę. Jis buvo dailidė. Tikra ta žodžio prasme – viską darė labai dailiai. Tais laikais parduotuvėse nebūdavo pirkti virtuvinių, balkonui tinkamų spintelių, todėl Zitos tėtis jas padarydavo – ir kaimynams, ir giminaičiams. Ir rūsyje buvo dailiai tėčio sukaltų lentynų, jų netrūko ir namuose.
Pasak Zitos, jos tėvų namai Kaune stebino tvarkingumu. Mama dirbo nemažiau kūrybinį darbą – ji atliko apdailos darbus. Ir pati Zita daug žinojo apie sienų glaistymą, dažymo subtilybes, nes mamai padėdavo dirbti būdama dar 14-kos metų.
Atvyko gyventi iš Kauno
Kėdainiuose Zita gyvena 38-erius metus. Brolio pakviesti su vyru atvyko į Kėdainius dar labai jauni. Manė, kad trumpam, bet Kėdainiuose liko ilgam ir, kaip sakė Zita, nesinorėjo grįžti atgal gyventi į Kauną, nors ten ir gimtinė.
Kalbant apie dekoratyvines eglutes, įdomu, kokios tos pagrindinės medžiagos, iš kurių gimsta eglutės?
Eglutėms gaminti reikalingas kietesnis popierius, tinka braižybos, bet jų kūrėja daugiausia naudoja nereikalingus žurnalus, nes baltas popierius daugiau tinkamas piešimui, o ne klijavimui – jį tiesiog gaila naudoti ne pagal paskirtį. Iš popieriaus padarius kūgio formą ir ją suklijavus dėl stabilumo į vidų būtina prigrūsti paglamžytų, kaip sniego gniūžtės, ir klijais nebuvo pastiprintų“ popierių. O jau po to eglutė dekoruojama taip, kaip norisi.
Vienos Zitos eglutės sukurtos iš gamtinių, natūralių medžiagų, riešutų kevalų, kankorėžių, gilių, drobės atraižų, medžio, dar panaudojus dirbtines uogas, kaspinėlius. Kitos – itin puošnios, ryškiaspalvės eglutės, aprengtos pūstais „sijonėliais“, prabangiai atrodančiu veliūru, puoštos žėrinčiais žaisliukais, karoliais.
„Kai vyras išeina genėti sodo, aš bėgu ieškoti kuo tiesesnių pagaliukų. Šakeles sekatoriumi susikarpau tam tikro ilgio gabalėliais ir pirmiausia išdžiovinu – su drėgnomis medžiagomis niekada nedirbu. Tai natūralus pagaliukas, kuris atstoja eglutei kamieną ir kuris būna tvirtai įtvirtintas vazonėlyje ar kitame inde yra matomas, nors ne visose eglutėse“, – aiškino moteris.
Naudoja nenaujas medžiagas
Iš žurnalo susuktas ir tvirtai suklijuotas kūgis pirmiausia turi apdžiūti, drėgno negalima naudoti, po to tas kūgis palaipsniui dekoruojamas. Dekoravimo technika labai įvairi. Kūgis aptraukiamas medžiaga, užlenkiama eglutės apačia, Zitos palyginimu, kaip moters sijonas ar suknelė.
Medžiaga gali būti pati įvairiausia, dažnai naudojama dėvėta ar medžiagų atraižos. Štai vienai eglutei Zita panaudojo dalį kalėdinio takelio – būtent jį norėjusi sukarpyti. Tinka skaros dalis, „karbatkos“ likučiai. Jeigu siuvėjas siuva užuolaidas, ji visada paprašo likučių.
Kai kurių dekoracijų, kurių rankomis nepagaminsi, nusiperka. Tai įvairūs paukšteliai, gėlytės, karoliukai, juostelės. Kai ką, žinodami jos pomėgį, padovanoja kiti. Ypač gausiai medžiagomis aprūpina jos draugė ir dukterėčia.
Įdomios medžiagos – iš Druskininkų
Zita Kaunietienė papasakojo įdomią istoriją, kaip ji, viešėdama Druskininkuose, vaikščiodama po parką netikėtai užtikusi ir prisirinkusi eglučių dekoravimui originalių, niekur iki šiol nematytų riešuto kevalų.
„Tai buvo Mandžiūrijos graikinio riešuto kevalai. Jie primena graikinį riešutą, bet šio, mano atrasto riešuto, vidinė dalis dar įdomesnė. Man net akys nušvito, kai aš juos pamačiau. Mes su vyru prisigrūdom pilnas kišenes, kai nebetilpo, bėgau į viešbučio kambarį atsinešti maišelio, kad tik niekas kitas be mūsų tų nukritusių riešutų kevalų nesurinktų. Išrinkau iš tos pievelės visus, jie buvo ir su samanomis, ir su žemėmis, bet jie man buvo vis tiek vertingas grobis“, – vaizdžiai pasakojo apie savo atradimą Zita.
Eglutės turi vardus
Visos Zitos pagamintos eglutės turi originalius vardus. Parodos atidarymo metu, eidama nuo vienos eglutė prie kitos, jų autorė komentavo, kodėl tai eglutei „suteiktas“ būtent toks vardas.
Eglutei, pagamintai iš vintažinio šaliko, kuris ilgokai gulėjo lentynoje nepanaudotas, ji suteikė vardą „Visaip graži“, mat ši eglutė iš visų pusių vienodai, visaip graži.
Eglutei su varpeliais, kuriuos prilietus jie suskamba, ji davusi paslaptingą vardą „Šacherezados Kalėdos“.
Kitai eglutei, kuriai dekoruoti panaudota kaukė, pavadinimas gimė tarsi savaime – tai „Kalėdos Venecijoje“.
Žėrinti ir įvairiomis spalvomis spindinti eglutė pavadinta „Kalėdos Kuboje“.
Dekoruota riešutais ir tarpuose su kaspinėliais primena močiutės krepšį, todėl buvo taip ir pavadinta – „Močiutės riešutinė“.
Raudonomis uogomis dekoruotai eglutei suteiktas vardas „Kukli spanguolytė“.
Riešutais dekoruota eglutė – tai tikroji „Voverių šventė“.
Vieną eglutę, tarsi „įmerktą“ į arbatinuką, autorė pavadino „Kalėdine arbata“.
Eglutę, dekoruotą slidėmis, rogutėmis, snaigėmis, pavadino „Vaikyste“.
Eglutė su tankiai viena šalia kitos suklijuotomis medžiagos juostelėmis primena knygą, todėl ji taip ir pavadinta – „Knyga“.
Eglutę gamina savaitę
Kiekvieną eglutę Zita išlydi kaip kokį kūdikį, jei žino, kad žmogus ją veš toli, ypač kruopščiai supakuoja ir net automobilyje nurodo, kur padėti.
O kur eglutės gyveną tą ilgąjį laikotarpį, kol ateina švenčių metas?
„Iš tiesų, net neturiu namuose vietos, kur jas sudėti. Laikau spintos apačioje, drabužinėje, kur tik turiu vietos, ten dedu ir namiškiams šaukiu, kad niekas ten nelįstų ir nieko nenulaužytų“, – šmaikštavo ji.
Eglutę pagaminti užtrunka savaitę. Pirmiausia turi susistovėti suklijuotas kūgis, taip pat visa atrama. Vieną eglutę teko perdaryti, nes ji labai skubėjo klijuoti, galvojo, gal sparčiau kažką padaryti, bet iš to nieko gero neišėjo – teko iš naujo gaminti.
„Ir plaktukų turiu, ir replių, nes reikia į kankorėžį įkalti ar įsriegti, kad laikytųsi kūgyje, kartais tenka vyriškai padirbėti. Dažniausiai gipso iš parduotuvės parveža vyras. Iš jo pasidarau košelę, kuri sustingta. Eglučių įtvirtinimui į vazonėlį ar kitą indą panaudoju ne tik gipsą, kartais ir cementą. O jeigu jau nieko neturiu, o eglutę reikia „įtupdyti“ į vazonėlį, tai iš alpinariumo akmenukų nešuosi ir pilu daug klijų. Bet kiekvieną akmenuką atskirai įvynioju į popierių, kad jie nebrazdėtų ir turėtų atramą“, – nematoma eglučių gamybos puse dalinasi Zita.
Reikia tylos ir susikaupimo
Koks tokios eglutės galiojimo laikas?
„Ilgas. Prieš septynerius metus žmonės, kuriems ją dovanojau, dar tebeturi. Dulkes reikia nupūsti su plaukų džiovintuvu. Pagaminusi aš ją įvelku į gėlėms vynioti skirtą celofaną ir surišu. Naudoju karštus klijus, bet eglėms „sijonėlius“ prisiuvu, ne visada pasitikiu klijais“, – sako ji.
Zita pasakoja, kad kuriant eglutes reikia tylos ir susikaupimo, kad neblaškytų net pašaliniai garsai. Juokavo, kad jų šunytė mėgsta bėgioti laiptais žemyn aukštyn ir labai girdisi jos caksintys nagiukai, tuomet ją moteris pakviečia eiti į guolį.
„Man būna, kad bežiūrint per televizorių kokį filmą ar žinias, aš pakylu ir manęs nėra – aš jau savo darbo kambaryje“, – įkvėpimo akimirkomis dalinosi kūrėja.
Padėjo susikurti savo eglutę
Po eglučių parodos pristatymo norintieji savo rankomis išbandyti šį kūrybinį procesą, iš anksto užsiregistravę, galėjo dalyvauti nemokamose kūrybinėse dirbtuvėse. Zita, tarsi geroji Kalėdų elfė, kiekvienai edukacijos dalyvei parodė ir padėjo susikurti savo eglutę.
Gavusios jau iš anksto pagamintus kūgius, kūrybinių dirbtuvių dalyvės iš gausios medžiagų pasiūlos rinkosi, kokią geriausiai panaudoti savo eglutei aptraukti. Medžiaga ant kūgio, kaip nykštuko kepurė, buvo klijuojama karštais klijais, o ant popierinio kūgio – lipalo tipo klijais.
Kai kurios atsinešė savo medžiagų ar kitų puošybos elementų. Vienos kūrėjos rinkosi eglutes dekoruoti natūraliomis, gamtinėmis medžiagomis – kankorėžiais, gilėmis, kaštonais, riešutų kevalais, dekoratyvia medžio žieve, plaušu ar pan. Kitos rinkosi gaminti šventiškas, blizgias, su žėrinčiais karoliais, žaisliukais, juostelėmis eglutes.
Padengus eglutę medžiagą, ją reikėjo dekoruoti. Pradėti dekoruoti eglutę reikia nuo apačios, o jos viršūnė – paskutinis akcentas. Eglutės buvo gaminamos be stovelių, tiesiog paruoštos pastatyti ant stalo ar kur kitur. Norinčios stovelius pasigamins namuose.
Įspūdžiai patys geriausi
Eglučių kūrėja Z. Kaunietienė sakė, kad edukacija pavyko labai puikiai. Moterys įsisavino, kaip ir ką klijuoti, ką su kuo derinti iš pirmos pamokos. Netgi pačios mažiausios mokinės viską padarė puikiai. Pakalbintos ką tik po eglutę sau susikūrusios kėdainietės džiaugėsi galutiniu rezultatu ir dalinosi įspūdžiais.
Asta Tikniuvienė:
„Aš iš tikrųjų visą laiką galvojau, kad nesu gabi rankdarbiams, bet kai šalia yra menininkas ir prideda ranką, visai neblogai išėjo.
O labiausiai džiaugiuosi už savo merginas.
Edukacijoje dalyvavome kartu su Zitos sūnaus Kajaus keturiomis klasės draugėmis iš Kėdainių „Atžalyno“ gimnazijos 3D klasės – Paulina, Ema, Akvile ir Kamila.
Aišku, jų kurtos eglutės tikrai gražesnės už maniškę.
Tai buvo puiki edukacija, po jos, manau, turėsime idėjų ir savo klasės puošybai.“
Jūratė Skibiniauskienė:
„Edukacijoje, kuriant kalėdines puošmenas, dalyvauju ne pirmą kartą.
Esu pynusi Advento vainiką, bet tokią eglutę kurti tenka pirmą kartą.
Tai du visiškai skirtingi patyrimai.
Dariau eglutę iš gamtinių medžiagų, man patinka labiau „prigesintų“ spalvų.
Namuose noriu padaryti ir eglutei kotelį.
Mano eglutės spalva tokia vyriška, aš ja galvoju savo berniukų kambarį papuošti.“
Gražina Skorupskienė:
„Atsinešiau nertą servetėlę tik pabandyti, net negalvojau iš jos ką padaryti.
Ir visai gerai ji tiko.
Net karpyti jos nereikėjo, pavyko panaudoti visą.
Kūgį apsukau servetėle, ją priklijavau karštais klijais.
Dar saikingai dekoravau – štai ir eglutė.
Šios servetėlės pati nenėriau, tiesiog radau ją namuose.“
Sofija (11 metų):
„Sunkiausia buvo apklijuoti eglutę medžiaga. Paskui apklijavau karoliukais.
Tiks ir Advento laikotarpiui, ir Kalėdoms.
Namuose šitą eglutę pastatysiu prie savo eglės.“
Paulina, Ema, Akvilė, Kamila (klasės draugės):
„Pirmą kartą tokią eglutę kuriam, pakankamai daug darbo, namuose jau nebandysim.“
Zita Polikaitienė:
„Aš jau turiu vieną Zitos eglutę, kurią statau ant Kūčių stalo.
Vieną jos kurtą eglutę išvežiau dukros draugams į Vilnių.
O šita, mano pagaminta, bus pastatyta ant šventinio stalo.“
