Sveiko gyvenimo pamokos – mažiems ir dideliems

Kaip maitintis, kad būtume sveiki ir stiprūs? Šis klausimas aktualus daugeliui mūsų. Tačiau kaip tokioje gausybėje informacijos, kuri mus kone kasdien atakuoja, nepasimesti? 

Sveikos mitybos specialistas Ž. Užkuraitis rekomenduoja: „Išbandykite įvairias mitybos teorijas ir sekite, kas Jūsų organizmui yra geriausia“.

Sveikos gyvensenos specialistas Žilvinas Užkuraitis rekomenduoja ne tik iš savo raciono išbraukti mėsą, bet ir atsigręžti į senuosius mūsų tautos filosofus. „Skaitykime Vydūno raštus – juose sukaupta tiek daug išminties“, – siūlo sveiką gyvenimo būdą ne vienerius metus propaguojantis sveikuolis.
Ateina šaltasis metų laikas – lėtesnis, pasyvesnis metų laikas, kai dažniau būname namuose, tampame ne tokie judrūs. Tad kokį maistą derėtų rinktis? Kokius prieskonius naudoti, kad sušiltume?
Kai ateina drėgnas ir šaltas oras, reikia valgyti „šiltesnių“ produktų, pavyzdžiui, prieskonių. Jie yra natūralūs, gamtiniai polivitaminai, antiseptikai, antibiotikai, neturintys šalutinio poveikio. Idealus variantas (daugeliu atveju netgi geriau nei imbieras) yra juodieji pipirai. Žiupsnelį juodųjų pipirų užsiplikykite verdančiu vandeniu, galima pagardinti medumi. Ir žmogus nuo to tiesiog sušyla.
Kai kas mano, kad šildo čili pipirai, mat yra aštrūs ir neva „užkaitina“. Tačiau jie turi priešingą savybę – jie organizmą vėsina. Pavyzdžiui, kuo piečiau gyvena žmonės, tuo aštriau jie valgo, mat vėsinantis pipirų poveikis padeda žmonėms iškęsti karštį. Vietiniai Indijos gyventojai jau įpratę valgyti aštriai: pusryčiams suvalgo porą čili anksčių, vėliau pora jų – pietums. O šiauriečiams labiau tinka imbieras, juodasis pipiras.
O ką patartumėte vartoti iš tradicinių, Lietuvoje auginamų augalų?
Galima gerti svarainių sirupą, tačiau yra problema – mes dažnai padauginame cukraus, tuščių angliavandenių. O visa tai nukeliauja į riebalinį audinį. Puikus, gydymo tikslams naudojamas augalas yra juodasis ridikas. Reikia išskobti jo vidų, o vėliau įdėti medaus. Vartoti nuo peršalimo. Peršalimo ligų profilaktikai reiktų susidraugauti su krienu, tai – lietuviškasis imbieras. Įdomu pastebėti, kad ajurvedinis krieno ir imbiero pavadinimas yra tas pats. Išvertus iš sanskrito kalbos, tai reiškia „raguota šaknis“.
O kokias daržoves, vaisius patartumėte rinktis ir vartoti? Ar verta pirkti atvežtinius, gausiai nupurkštus įvairiais chemikalais?
Taip, vaisiai ir daržovės yra užteršti chemikalais, trąšomis. Tačiau jų valgymas padeda žmogui adaptuotis prie užterštų aplinkos sąlygų. Jei bus viskas užteršta taip, kad net daržovės neaugs, va tada jau – blogai.
Manau, mums reiktų paisyti metų sezoniškumo, mat mes pasiekiame harmoniją su savo kūnu, valgydami vaisius, daržoves, grūdus pagal savo metų sezoną. Dažnai žmonės prekybos centruose perka vaisius, daržoves, užaugintus šiltuose kraštuose, ir maitinasi. Mūsų organizmas kiek susipainioja, tada didesnė tikimybė ir gripą pasigauti. Tačiau, pavyzdžiui, mūsų vietinių obuolių ląstelės, pakąstos šalnų, gauna informacijos, kad jau ruduo, jau prasidėjo šalnos, tad pasikeičia paties obuolio struktūra. Tad valgydami mūsų vietinius vaisius, padedame adaptuotis organizmui. Bet kai valgome vaisius, atvežtus iš „amžinos vasaros“, organizmas galvoja, kad dar vasara ir išsibalansuoja.
Jūs esate vegetaras ar veganas?
Esu vegetaras, nevalgau mėsos, tačiau vartoju pieno produktus. Mityboje remiuosiu Ajurvedos mokymu. Kai tenka palyginti, ką apie mitybą sako Vakarų medicinos mokslas, tenka nustebti, kaip labai sutampa ši informacija su Ajurvedos mitybos taisyklėmis. Nėra jokių prieštaravimų, netgi – papildymai.
Ar Ajurvedos mitybos taisyklės, plačiai paplitusios Indijoje, mums, šiauriečiams, yra pritaikomos? Ar jos tinka? Juk mes dažnai mėgstame pabrėžti, kad esame šiauriečiai, mums reikia mėsos, šilumos, riebalų?
Ajurvedos mokymas atsirado tada, kai Indijos, kaip valstybės, dar net nebuvo. Kita vertus, Kašmyre, kur formavosi Ajurveda, nėra jau taip šilta. Žiemos ten atšiaurios – temperatūra kartais siekia iki minus 30 laipsnių šalčio.
Mes suskaičiavome, kad Lietuvoje auga apie 64 daržovių rūšys, 40 rūšių vaisių ir uogų. Grūdų auga apie 16 rūšių. O kur dar riešutai, pieno produktai, medus. Tad koks čia šiaurės kraštas?
O kaip vaikų mityba? Ar visi vaikai, paaugliai gali valgyti vegetarinį maistą?
Stipriai išsivysčiusi mėsos pramonė savo klientus nori turėti kuo anksčiau.
Augalai yra gamintojai, jie gamina įvairias medžiagas, vitaminus, baltymus. Pastarieji yra pagrindinė maisto medžiaga, kuri reikalinga mūsų organizmo statybai. Vaikai auga, vystosi, tad jiems reikia pačių pirminių baltymų. O visa tai galima gauti iš ankštinių kultūrų – tai lęšiai, pupelės, daug baltymų turi javai.
Kai sakoma, kad vaikams reikia valgyti mėsos, neva dėl baltymų, nereiktų pamiršti, kad vienam kilogramui mėsos užauginti, gyvuliui sušerti reikėjo 10 kilogramų, o gal net ir daugiau, grūdų. Tai labai neekonomiška, o juk mėsoje yra ir daug toksinų, hormonų, kurių augančiam vaikui nereikia.
Svarbu įsidėmėti: visa mėsa, kurią žmogus įsigyja, yra dviejų lyčių: vyriška ir moteriška. Vaiko, pavyzdžiui, berniuko kūnas auga kaip būsimo vyro. Jo skydliaukė gamina hormonus, veikiančius daugelį organizmo funkcijų. Tėveliai, seneliai gausiai maitindami berniuką mėsa (kuri daugiausiai yra moteriškos lyties – vištiena, karviena), taip pat kiaušiniais, nesupranta, kad berniukui gali sutrikti jo paties skydliaukė. Tada vaikas vystosi per greitai, nei jam derėtų – jis ištįsta, pradeda tinti sąnariai. Dėl problemų kreipiamasi į gydytojus, kurie išrašo vaistų…
Tad vaikų mityba turi būti šviežia, švari nuo hormonų, kurių gausiai randama mėsoje, kiaušiniuose.
Bet juk žmonės ir prieš šimtą metų maitinosi ir kiaušiniais, ir mėsa. Ar čia šiuolaikinės maisto pramonės, gausiai joje naudojamos chemijos, įtaka?
Taip, seniau tie produktai buvo kitokie. Aš pats pamenu, kai vaikystėje, pas senelę, skilandis būdavo prapjaunamas tik labai retomis progomis, pavyzdžiui, per šienapjūtę, kai reikėdavo daug ir sunkiai dirbti. Mėsos būdavo valgoma per šventes vos 2-3 kartus per metus, o ne 2-3 kartus per savaitę, ar net kasdien, kaip yra dabar. Mokyklos valgyklose mėsa yra patiekiama kone kasdien, tad kuo vaikų mityba skiriasi nuo smuklininko mitybos – kepsniai, liežuviai grietinėlėje… Tad ką mes darome su savo vaikų genetiniu fondu? Juk nuo to priklauso, kokia bus mūsų ateities valstybė.
Tad kaip nepasiklysti toje gausoje informacijos apie sveiką mitybą, kuo vadovautis, kaip nepamesti proto?
Yra du keliai – arba pasikliauti visuomenės autoritetais, kuriais mes sekame, arba išbandyti pačiam. Gaila, kad mūsų visuomenė pamiršo Vydūną – genialų mūsų tautos filosofą, pasaulinio lygio mąstytoją. Savo veikaluose, rašytuose prieš šimtą metų, atsispindi saikas, sveika nuovoka. O jo patarimai apie sveiką mitybą mums, lietuviams, tinka tobulai.
Išbandykite ir kitų pateikiamas mitybos teorijas: tai Ksavera Vaištarienė, Dainius Kepenis, dainininkas Edgaras Lubys. Tačiau jei jais netikime, tai eksperimentuokime patys, sekime, kas mūsų organizmui yra geriausia. O jei nei to, nei to nenorime, tai sėdėkime prieš televizorių ir skųskimės sveikata…
O kada organizmas jau pasakys, kad viskas, jau blogai? Kiek toli derėtų eksperimentuoti?
Mūsų organizme yra protas, ir yra kūnas. Dažnai žmonės galvoja, kad jo organizmui yra viskas gerai, o iš tiesų jis tiesiog patenkina savo emocijas, troškimus. Reikia atskirti, kur kūnas, o kur tik emocijos.
Kai kas sako: „aš be lašinių negaliu, be mėsos negaliu“, nors kūnas jau signalizuoja apie problemas: aukštas kraujospūdis, cholesterolis.
Dabar šiuolaikinis žmogus kūno nejaučia, tik vadovaujasi emocijomis. Bet reikia mokytis pajusti savo kūną, reikia būti atviram, domėtis savo sveikata. Ir, žinoma, mylėti save.

Balandėliai
Vidutinio dydžio kopūstas,
0,5 kg ryžių,
3-4 morkos,
cukinija (apie 30 cm),
pusė šaukštelio ciberžolės,
1 šaukštelis kumino,
pusė stiklinės ghi arba aliejaus.
Kopūsto gūžę įdedame į puodą su verdančiu vandeniu ir verdame, kol suminkštėja lapai (apie 10 min). Atvėsiname. Atskiriame lapus. Puode, kuriame virs ryžiai, įkaitiname riebalus ir maišydami pakepiname prieskonius (kuminą, ciberžolę) kartu su sausais ryžiais apie 5 min. Atsargiai (kad neapsitaškytume) supilame 1 litrą verdančio vandens. Uždengiame ir verdame apie 15 min., kol susigers visas vanduo ir ryžiai taps birūs.
Mažais kubeliais supjaustome morkas ir cukiniją, apkepiname, kad suminkštėtų. Sudedame į ryžius.
Paruoštus ryžius dedame į kopūstlapį ir užlankstome (apvyniojame siūlais, kad neišbyrėtų).
Padažui reikės:
Pomidorai (apie 2 kg),
pusė šaukštelio prieskonio asafetidos,
pusė šaukštelio maltų juodųjų pipirų,
vienas šaukštelis juodųjų garstyčių,
1 – 2 šaukštai ghi ar aliejaus,
pusė šaukštelio druskos.
Blanširuojame pomidorus, nulupame, pertriname per sietelį. Pakepiname prieskonius su riebalais ir sudedame į pomidorų pastą, įberiame druskos. Į keptuvę įpilame padažą, sudedame balandėlius ir apkepame iš abiejų pusių.
Žirnių miltų saldainiai
200 g sviesto,
250 g žirnių miltų,
100 g cukraus pudros,
1 šaukštelis malto cinamono,
2 šaukštai kokoso drožlių.
Keptuvėje ištirpiname sviestą. Maišydami mediniu šaukštu suberiame žirnių miltus.Kepiname apie 15 min., kol pasklinda riešutų kvapas. Suberiame kokosų drožles ir cinamoną. Išmaišome ir pakepame dar apie 2 min. Nukeliame keptuvę nuo ugnies, suberiame cukraus pudrą ir šakute ištriname, kad neliktų gumulėlių ir visi komponentai pasiskirstytų tolygiai. Sudedame į formeles ar paskleidžiame skardoje ir atvėsiname.