Ne tik psichologai šiandien gali daug papasakoti apie padidėjusį visuomenės nerimą ir jautrumą, ypač – dėl kylančių kainų ir būsimos, kaip nuolat girdime, sunkios žiemos. Visas naujienas ir emocijas bene patys pirmieji „sugeria“ arčiausiai žmogaus esantys socialiniai darbuotojai, į kuriuos šiomis dienomis kreipiasi vis daugiau kraštiečių

„Žmonės padidinto jautrumo, nežinomybėje, nusivylę, todėl reikia kiekvienam individualiai rasti būdą, kaip nuraminti, padėti“, – sako Pelėdnagių seniūnijos socialinio darbo specialistė Vilma Paškevičienė, šias pareigas einanti jau 14 metų.

– Ar žinote, kaip nuraminti besikreipiančius žmones?

– Žinoma, nes nėra taip, kad viskas tik blogėtų. Dabar yra daug daugiau socialinių paslaugų, socialinė apsauga labiau išplėtota nei mano darbo pradžioje. Galimybių padėti yra, reikia tik kreiptis ir norėti pagalbą priimti.

Aišku, dabar visi su nerimu žiemos: kaip reikės išgyventi, iš kur paimti pinigų. Tačiau dabar kompensacijos už šildymą, karštą vandenį yra pasiekiamos didesniam skaičiui žmonių, taip pat didinamos valstybės remiamos pajamos. Tai reiškia, kad dėl pagalbos gali kreiptis daugiau šeimų ar vienišų žmonių, o mes suteiksime visą informaciją. Susidomėjimą jau pajutau, žmonės ateina išsiaiškinti, pasitarti. Mes tam ir esame, kad viską išaiškintume, nėra ko gėdytis kreiptis.

Mano darbas – informavimas apie savivaldybėje esančias socialines paslaugas, konsultavimas, tarpininkavimas įvairiais socialiniais klausimais.

V. Paškevičienė

– Kalbant apie socialinių darbuotojų kasdienybę, su kokiais žmonėmis susiduriate?

– Norėčiau akcentuoti, kad socialiniai darbuotojai dirba išimtinai su visais žmonėmis, tuo labiau –šiomis dienomis. Ateina žmonės su vidutinėmis pajamomis, kurie kreipiasi dėl kompensacijų šildymui, dėl socialinių išmokų, dėl mokyklinių priemonių vaikams.

Nebėra stereotipų, kad kreipiasi tik daugiavaikės šeimos, vieniši žmonės, ligoniai. Darbo spektras labai platus. Labai daug bendraujame su sunkiais ligoniais, nes vertiname socialinius poreikius – vykstame į namus ir pildome klausimyną. Tai vienas emociškai sunkiausių, jautriausiai paliečiančių darbų.

Kovą ir balandį turėjome daug ukrainiečių, apie 20 šeimų, kurios įsikūrė Pelėdnagių seniūnijoje. Visiems reikėjo padėti, sutvarkyti reikalingus dokumentus. Dabar pusė šių šeimų išvyko atgal į Ukrainą arba persikėlė į miestą, nes lengviau rasti darbo. Su likusiomis šeimomis bendradarbiaujame toliau.

– Minėjote, kad žmonės neretai jautrūs, piešia situaciją tik juodomis spalvomis, tad kokios savybės padeda neprarasti pusiausvyros bendraujant?

– Taktiškumas, ramybė, nereikia įsiaudrinti kartu. Ir organizuotumas. Tu žinai, kaip ir kas vyksta, kokia tvarka, kaip galima padėti.

– Ar būtent šios savybės lėmė, kad pasirinkote socialinės darbuotojos profesiją?

– Galbūt charakterio bruožai ir turėjo įtakos, nes jautriai reaguoju į iškilusias kitiems problemas, norėjosi padėti žmonėms, dėl to ir pasirinkau tokias studijas. Iki tol dirbau kavinėje – buvo sunku, pagalvojau, kad noriu kažko daugiau gyvenime siekti. Įstojau studijuoti socialinę pedagogiką Kėdainiuose, tuometiniame Jonušo Radvilos fakultete. Pelėdnagiuose atlikau praktiką ir pasilikau čia dirbti.

Žinoma, tobulėjimas vyksta visą laiką: kvalifikacijos kėlimas, seminarai, konferencijos. Taip dirbu jau 14 metų. Gyvenu Labūnavoje, o esu kilusi iš Elektrėnų.

Pasak V. Paškevičienės, socialiniame darbe svarbiausia – žmogiškumas, empatija,
žmogaus pajautimas ir įsijautimas į jo bėdas bei problemas.

– Ar turėjote išankstinį įsivaizdavimą, koks bus socialinio darbuotojo darbas?

– Žinote, studijos ir teorija yra viena, o kai pradedi dirbti – yra visai kitaip. Dėstytojai mus labai motyvavo, labai įsiminė Nerijaus Leikaus paskaitos, studijos man sekėsi gerai. Bet teorija labai skiriasi nuo realybės.

– Galite papasakoti, kuo?

– Mūsų darbas apskritai neapčiuopiamas, aš to neįsivaizdavau. Galvojau, kad susidėlios viskas pagal tam tikras schemas, kad žinosiu, kaip ir ką daryti. Iš tikrųjų kiekviena diena gali atnešti naujų iššūkių, nes kiekviena situacija vis kitokia. Gal tai iš pradžių truputį išgąsdino, bet nepasidaviau, likau dirbti, po truputį mokiausi ir dabar manau, kad neblogai sekasi (šypsosi – aut. past.).

– Kada pajutote, kad įvyko „persilaužimas“? Kaip tai supratote?

– Sakyčiau, gal po kokių penkerių metų. Atėjo supratimas, kad turime vadovautis įstatymais ir tvarkomis, bet turbūt mūsų, visų socialinių darbuotojų, darbe svarbiausia – vadovautis žmogiškumo principu.

–  O jis nuo įstatymų skiriasi?

– Be abejo. Svarbiausia – žmogiškumas, empatija, žmogaus pajautimas ir įsijautimas į jo bėdas bei problemas. Reikėjo patirties, kad tai ateitų. Kad išmoktum žmogų išklausyti, įsiklausyti, suprasti jo problemą ir kaip jam reikia padėti.

Kai mokiausi, nesitikėjau, kad bus sunku psichologiškai. Maniau, kad pavyks atsiriboti, bet dabar suprantu, kad tai neįmanoma. Žinoma, visų problemų nesinešu į namus, kitaip būtų neįmanoma atkurti pusiausvyros.

Šį darbą dirbti gali ne bet kas. Man labai daug padeda būtent charakterio savybės, tolerantiškumas. Priimu žmogų tokį, koks jis yra. Nebejoju, kad tos charakterio savybės – iš mano šeimos, tėvų. Jie buvo labai geri, sakydavo, kad visi esame žmonės, vienodai vertingi. Savo šeimoje ugdau tokias pačias vertybes. Svarbiausia iš jų – pagarba tėvams ir vyresniam žmogui, ir bet kokiai gyvybei. Jei žmogus gerbs kitą, manau, jis visur bus geras.

–  Kokios situacijos būna sunkiausios, kai svyra rankos?

– Labiausiai nuvilia tai, kai suaugęs žmogus nenori priimti pagalbos. Kaimynams atrodo, kad labai reikia, nuvažiuojame – mums atrodo, kad irgi blogai, kad reikia padėti, o pačiam žmogui atrodo, kad nereikia. Sako – man taip gerai. Matai, kad žmogus socialiai pažeistas visais aspektais, kad jam reikia pagalbos, bet atsisako. Tai jo pasirinkimas, kuris liūdina. Mes per prievartą nieko negalime padaryti. Tada rankos ir nusvyra, bet tiesiog taip yra. Sunkiausias iššūkis – motyvuoti, kad žmogus norėtų keistis.

 –  O kas džiugina?

– Be abejo, per tiek metų buvo nemažai gerų pavyzdžių. Džiugina, kai tiesiog išgirsti „ačiū“, kai žmogaus akyse matai džiaugsmą. Kad nors kruopelytę jam padėjai.

Džiugina tai, kad seniūnijoje turiu puikią kolegų komandą: seniūną Edviną Pagirską, vyriausiąją specialistę Laimutę Lukoševičienę, Kėdainių pagalbos šeimai centro socialinę darbuotoją darbui su šeimomis Loretą Šaduikę… Esame kaip vienas kumštis, pasidalijame darbus. Taip pat bendradarbiaujame su labdaros įstaigomis, vaikų ugdymo įstaigomis, senelių namais. Dalyvauju ir Pelėdnagių bendruomenės centro, kultūros veiklose. Kaip ir minėjau, mūsų darbas labai platus…

–  Iš kur semiatės stiprybės, optimizmo?

– Turbūt iš naujai sutiktų žmonių, iš jų patirčių. Kad ir darbe – palygini įvairias gyvenimo istorijas, pamatai, kad žmonės gyvena ir blogiau, bet yra stiprūs, išgyvena, ir pagalvoji – o ko tada trūksta tau? Juk viską turi, ypač sveikatą. Supranti, kad reikia vertinti tai, ką turime. Sveikatą, gyvenimą. Reikia džiaugtis kiekviena diena ir padėti kitiems, kuo gali.

Be abejo, skaitau knygas. Mėgstu įvairias, daug skaitau psichologinių, saviugdos knygų. Su šeima mėgstame keliauti, lankyti gražias vietas, dvarus, ypač Lietuvoje. Mūsų šalis labai graži. Tai – atgaiva širdžiai.

–  Gal turite mėgstamą posakį?

– Vadovaujuosi posakiu „viskas praeina, ir tai praeis…“ Jeigu blogai, tai ne visą laiką bus blogai. Aišku, kaip ir geri dalykai – jie irgi kažkada baigiasi (šypsosi – aut. pastaba).

–  Rugsėjo 27 dieną minėsite profesinę šventę, Lietuvos socialinių darbuotojų dieną. Ko palinkėtumėte kolegoms?

– Palinkėčiau optimizmo, mėgautis savo darbu, matyti kuo daugiau džiaugsmu švytinčių akių.

Nuotr. iš asmeninio albumo

Titulinėje nuotraukoje: „Mūsų kolektyvas – kaip vienas kumštis“, – sako Pelėdnagių seniūnijos socialinio
darbo specialistė V. Paškevičienė.