Svarbiausia gyvenime – žmogaus ryšys su žmogumi

Asta Raicevičienė

Nesvarbu, kiek metų mums bebūtų, šalia motinos vardo išdidžiai tariame ir tėvo vardą. Vienodai svarbaus mūsų gyvenime žmogaus – galbūt griežto, rūpestingo, galbūt atlaidaus, atvėrusio mums kelią į platųjį pasaulį.

Laimingi tie, kurie birželio pirmąjį sekmadienį, minint Tėvo dieną, galės jį apkabinti, paspausti jam ranką, pabūti šalia, pasikalbėti. O tuos, kurių tėčiai jau amžinybėje, tegu užplūsta šviesūs prisiminimai apie juos…

Tėvo dienos išvakarėse mūsų pašnekovas – keturių vaikų tėtis, kietas žemaitis, bet jau įleidęs šaknis į Kėdainių žemę, brandaus amžiaus vyras, jau beveik dešimtį metų savo vaikams atstojantis mirusią mamą. Tai Arturas Saja, šiuo metu dirbantis Kėdainių kultūros centre. Mūsų pokalbis apie tėvystę, vaikus, gyvenimo prieskonius. Su pauzėmis, sudrėkus akims, kai prakalbame apie žmonos netektį…

Tėtis buvo ir mokytojas

– Kur prabėgo jūsų vaikystė?

– Kiek pamenu, gyvenome Gargžduose, abu tėvai buvo pedagogai. Tačiau ir tais laikais jie nebuvo tipiški mokytojai, mums su seserimi daug ką leisdavo ir tikrai nebuvo griežti. Pamenu, abu tėvai buvo išvažiavę į ekskursiją, o aš, tuomet gal aštuonerių, su dvejais metais vyresne seserimi nuėjome prie upės, pasistatėme palapinę ir ten pernakvojome. Tai buvo visai natūralu ir mums, ir tėvams.

– Kokį tėčio paveikslą nešiojatės atmintyje?

– Tėčio netekau prieš porą metų. Jis buvo labai šiltas, bet santūrus, daug keliaujantis, viskuo besidomintis. Jis buvo rusų, vėliau vokiečių kalbų mokytojas. Nepasakyčiau, kad buvo griežtas. Tėvų požiūris buvo toks, kad jie gyvena ne dėl savęs, ne dėl vaikų, bet kartu su vaikais. Mes visi daug keliaudavom, buvom kaip viena kompanija – ne kaip tėvai ir vaikai, bet kaip draugai.

– Gal tėtis buvo ir jūsų mokytojas?

– Taip, yra dėstęs rusų kalbą. Yra man ir dvejetą parašęs. Pamenu, per pamoką liepė atmintinai pasakyti eilėraštį. Bet kol aš susiruošiau, jis neištvėrė ir sako: ,,Ai, nemoki, tau du“. Grįžęs iš mokyklos pasiskundžiau mamai, kad tėtis dvejetą parašė. Paklausė, ar tikrai mokėjau eilėraštį. Atsakiau, kad tikrai taip. Nors aš dėl to labai į galvą neėmiau. Bet šiaip tėtis objektyviai vertino mano žinias ir pažymių parašydavo visokių. Nuolaidų man nedarė, ir tikrai nesijaučiau išskirtinis. Tėtis mane ,,užvedė“ domėtis turizmu, fotografija.

Pasirinko pedagogo specialybę

– Ar pasirinkti pedagogo kelią jus pastūmėjo tėvai?

– Dar besimokydamas Gargždų vidurinėje mokykloje su vienu klasioku aš vos neišplaukiau į jūrą, bet tėvai neišleido. Teko pabaigti vidurinę ir savo noru stoti į tuometinį Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą. Pasirinkau technines disciplinas ir darbus. Buvau tarsi inžinierius su pedagoginiu išsilavinimu – tai tiko ir tėvams, ir man. Pirmoji darbovietė buvo Katyčių kaime, Šilutės rajone, kur dešimt metų išdirbau mokytoju. Ten gimė visi keturi vaikai. Su žmona Jūrate, kuri buvo kėdainietė, susipažinome institute, per turizmą, keliaudami.

– Ar planavote tokią didelę šeimą?

– Žmona – iš penkių vaikų šeimos, o Šilutėje – jei trys vaikai, tai šeima dar ne daugiavaikė. Tame krašte po 10 ir daugiau vaikų augindavo. Buvau girdėjęs, kad daug vaikų turinti šeima paprastai yra asociali. Mums labai norėjosi paneigti tą mitą. Atsikraustę į Kėdainius pamatėme, kad tos daugiavaikės šeimos labai padorios, netgi daugiavaikių šeimų bendrijai priklausėme, tarp jų užsimezgė pažintys ir bendravimas.

– O kaip patekote į Kėdainius?

– Prasidėjus dideliems pokyčiams Lietuvoje, susiklostė galimybė atvykti į Kėdainius, šalia uošvių nusipirkome nuosavą namuką. Kai atvažiavome į Kėdainius, išgirdau, kaip jie čia visi keistai šneka, žmona sakydavo: ,,Taisyklingai.“ Ir tuomet, ir net dabar ne visi supranta, kai aš pajuokauju. Klausia: ,,Tu tikrai taip galvoji?“ Sakau: ,,Ne, čia žemaitiškas humoras.“

Auklėjo savo pavyzdžiu

– Vieni vaikus auklėja žodžiu, kiti – savo pavyzdžiu. Kaip jūs auklėjote?

– Gimus pirmai dukrai, atrodė, net nesupratai, kas čia atsirado ir iš kur atsirado (juokiasi). Buvom jauni, nepatyrę, o paskui, ar trys vaikai, ar keturi – jau buvo tas pats. Nieko tokio sunkaus lyg ir nebuvo. Visi buvome labai draugiška kompanija, visą laiką kartu. Net nereikėdavo sakyti, ką jiems daryti – ką mes darydavome, tą ir jie. Specialiai mokyti vaikų nieko nereikėjo. Ir dabar visi kartu palaikome labai artimą ryšį.

– Kokias jūsų savybes yra paveldėję vaikai?

– Kaip mes, būdami laisvų pažiūrų, bendravome su vaikais, taip ir jie bendrauja su savo vaikais. Vyriausioji dukra Eglė fotografijos gyslelę paveldėjo iš manęs. Kartu eidavome į laboratoriją, ryškindavom dar tuomet juodai baltas nuotraukas. Savo trims vaikams ji labai nenuolaidžiauja, jie turi patys savimi pasirūpinti, būti savarankiški. Jei kažkas nutiko, vadinasi, pats kaltas. Kai augo Šarūnas, mokiau, kad vyras turi išmokti kristi, jei neparkrisdavo, aš jį pastumdavau (juokiasi). Tai jis užaugo toks ,,kūlverstukas“. Pamenu, dar mažas būdamas, iškrito iš traktoriaus priekabos. Kai atsistojo, pirmiausia paklausė: „Kas čia buvo?“ Net neverkė, nors gana aukštai buvo.

Vaikai patys rinkosi savo kelią

– Pristatykite savo keturis vaikus.

– Eglė nusprendė studijuoti anglų kalbą. Bet, metus pasimokiusi, pamatė, kad iš to jokios perspektyvos, mat nenorėjo sėdėti biure ir vertėjauti. Taip susiklostė, jog ji išvyko dirbti į Angliją, manydama, jog vėliau nuspręs, ko imsis. Ten padirbėjo, susipažino su škotu ir už jo ištekėjo. Šiandien ji turi tris vaikus, daug keliauja, bet nuolatinio darbo net neieško. Ji užsiima fotografija, savanoriauja. Turi aistrą gaminti maistą ir fotografuoti patiekalus. Kol kas tai daro dėl savęs, nors pagal savo lygį tikrai galėtų išeiti į viešumą.

Šarūnas nuo mažų dienų kalbėdavo, kad nori skraidyti. Atsikėlus į Kėdainius, lankė tuometinę Broniaus Oškinio vaikų aviacijos mokyklą. Tada jis buvo jauniausias pilotas. Kadangi labai lengvas, tai į sklandytuvą dėl svorio jam įdėdavo smėlio maišelių. Skraidyti sugundė ir seserį Neringą, ji irgi lankė tą pačią mokyklą. Paskui sūnus įstojo į A. Gustaičio aviacijos institutą. Baigė su pagyrimu, buvo ,,kiečiausias“ grupėje. Jam siūlė pasilikti dėstytoju, bet jis atsisakė, kadangi norėjo skraidyti. Baigęs studijas, niekur negavo darbo. Nusprendė išvykti į Angliją. Dabar sėkmingai skraido tarp Škotijos salų vietiniais maršrutais, nedideliais dvimotoriais lėktuvais, tai daro labiau savo malonumui. Jo žmona lietuvė, augina šešerių dukrelę. Kadangi Šarūnas yra dirbęs su manimi prie statybų, jis moka bet kokius darbus. Nusipirkęs namą, pats savo rankomis jį renovavo. Auklėdamas savo dukrą jis irgi išlaiko „tą pačią kryptį“ – vaikui duoda laisvę, moko savarankiškumo.

Neringa irgi buvo išvykusi į Angliją. Padirbėjusi Londone, grįžo į Lietuvą, paskui vėl išvyko. Ten ištekėjo už kėdainiečio, su kuriuo buvo pažįstami nuo mokyklos. Šiuo metu gyvena Kėdainiuose, augina du vaikus, dirba su transporto prekyba susijusioje įmonėje, tuo pačiu mokosi verslo vadybos.

Jauniausioji Anelė, iš pradžių studijavusi dizainą ir nusprendusi nebetęsti studijų, išvyko pas sesę į Angliją, ten pradėjo dirbti, susirado draugą lietuvį, ištekėjo, turi du berniukus.

Senelis pramogoms

– Koks esate senelis anūkams?

– Šiandien mano turtas – 4 anūkės ir 4 anūkai. Su anūkais smagiau – su jais gali pažaisti, paišdykauti, palepinti, o paskui tėvams atiduoti (juokiasi). Ypač Eglės vaikai labai savarankiški. Nuėję į parduotuvę, jie pasiima atskirus vežimukus, įsideda ko jiems reikia, tik paskui kasoje už juos sumokėk. ,,Nesąmonių“ tikrai neprisikrauna. Pasiima daržovių, vaisių, jogurto. Lietuviškai sunkiai šneka, bet viską supranta.

– Skaudi netektis palietė jūsų šeimą, kai netekote žmonos…

– Tai atsitiko beveik prieš dešimtį metų (graudinasi). Jauniausioji dukra Anelė tuomet ruošėsi mokyklos išleistuvėms, po to ji išvyko į Kauną, namuose likau vienas. Namai ištuštėjo. Vaikams turėjau atstoti ir mamą. Sako, kad laikas gydo žaizdas. Tai netiesa. Viskas pasilieka atmintyje ir širdyje…

Kai trys vaikai atsidūrė Anglijoje, lengviau man būdavo pačiam juos aplankyti. Per metus po porą kartų pas vaikus nuskrisdavau. Palaikome su vaikais labai glaudų ryšį, kaip ir jie visi keturi tarpusavyje nuolat bendrauja. Turime bendrą tiesioginių pokalbių internete grupę, kurią pavadinome ,,Šeimynos receptai“. Iš pradžių būdavo pokalbiai tik apie maistą, o paskui atsirado ir kitokių reikalų. Po šimtą žinučių prirašome kasdieną. Mes visi žinome, kas kuo gyvena, ką gamina, ką veikia ir t. t. Mano vaikai irgi domisi, kaip aš gyvenu.

– Minėjote, kad su sese sieja artimas ryšys?

– Su sese Renata mus sieja labai artimas ryšys, nors ji vyresnė porą metų, bet mes bendraujame ir jaučiamės tarsi būtume dvyniai. Bent kartą per mėnesį nuvažiuoju į Gargždus aplankyti mamos ir sesers, kuri gyvena su ja kartu. Prieš man atvažiuojant mama pajuokauja: „Reikės vaistukų išgerti, sūnus atvažiuoja.“ Ji jau žino, kad mes kažką organizuosime. Kartais su sese apvažiuojame pamario kraštą, iš Rusnės atsivežame žuvies, mama labai mėgsta žuvį, paskui ją valgo visą savaitę. Visa mūsų šeima nemėgsta vienoje vietoje sėdėti, mums nuolat reikia judesio.

Mėgsta keliones ir išvykas

– Ar galima teigti, kad šiandien savo darbą tapatinate su hobiu?

– Šiandien esu Kėdainių kultūros centro informacijos specialistas. Nuo praėjusių metų vasaros, Kultūros centrui laikinai persikrausčius į naujas patalpas, kadangi mėgstu fotografuoti, direktorė man pasiūlė fotografuoti bei filmuoti Kultūros centro renginius, tvarkyti archyvus. Kultūros centro direktorė Ona Mikalauskienė, kadangi Kėdainių krašto televizijoje pati yra kūrusi autorines laidas, mus konsultuoja, moko, kaip montuoti filmuotą medžiagą. Labai daug padėjo ir Oldinaras Vainauskas iš ,,Balticum“ TV.

Kadangi mėgstu aktyvų gyvenimo būdą, vandenį, paplaukioti baidarėmis, žiemą į kokią eketę įlendu profilaktiškai pasimaudyti, man pasiūlė kartu su laivadirbiu Dariumi Petkevičiumi rengti edukacinius plaukiojimus vytine ,,Vėtra“, būti tarsi gidu. Kadangi ir Darius yra žemaitis, tai plaukiant būnu jo vertėjas iš žemaičių kalbos į lietuvių. Pirmieji metai, ,,Vėtrai“ pradėjus plaukioti Nevėžiu, buvo labiau eksperimentiniai, apžiūrinėjom maršrutą, stebėjome, ko žmonės norėtų. Vasarą šiuos plaukiojimus vėl atgaivinsime. Tiesiog plaukiant vytine galima švęsti ir šeimos šventes, paminėti kitas progas, geriau plaukti grupėmis, iš anksto užsiregistravus. Plaukiant vytine žmonėms surengiu edukaciją ,,su jūriniais mazgais“, papasakoju Kėdainių istoriją bei apie vytines, Nevėžį. Daug kas nežino, kokio ilgio yra Nevėžio upė. Jei plauksite ,,Vėtra“, tikrai sužinosite.

– Kokių dar netikėtumų esate patyręs bekeliaudamas?

– Kai dukros atvažiuoja iš Anglijos, negi sėdėsi, apvažiuojam piliakalnius, dvarus, kur dar nebuvę. Ko gero, tai iš tėvų paveldėta. Grupiokas parvažiuoja iš Norvegijos, tariamės, ką darysim ar prie stalo sėdėsim. Pasiūlau važiuoti dviračiais, taip iš Klaipėdos nuvažiuojame į Nidą, važiuodami pasikalbam, sustojam, kur norisi, pabūnam. Draugų turiu nedaug, šis likęs toks dūšios draugas. Kartą atvažiavęs jis man sako: ,,Kaip čia man pernakvoti kopose, tai mano vaikystės svajonė.“ Sakau: ,,Gerai, galim kartu.“ Jis klausia: ,,Ar tu nebijai?“ Taip Nidoje prieš 3–4 metus esame kartu nakvoję kopose, įlindome į miegmaišius ir taip praleidome naktį. Buvo labai įspūdinga, patyrėme tai, ko dar nebuvome patyrę. Draugas sako: ,,Galvojau, nerasiu tokio durniaus, kuris su manimi nakvos, pasirodo, yra“ (juokiasi).

Stengiasi išlaikyti gyvenimo pusiausvyrą

– Sakėte, kad esate arti gamtos, gal sveiką gyvenimo būdą propaguojat?

– Kažkada lankiau garsiąją Palangos sveikatos mokyklą, ten žiemą jūroje išmokau maudytis, pradėjau sveikiau maitintis bei atsirinkti, kas labiau mano organizmui tinka. Pasikeitė požiūris į daug ką, bet mėsos neatsisakiau. Kažkada vyriausioji dukra Eglė su visa šeima metams buvo atsisakiusi mėsos, o paskui pagalvojo, kad mėsa visai skani. Ir dabar ji, kaip ir aš, truputį prisižiūri, ką valgo, bet labai nesureikšmina, viskas proto ribose, stengiasi išlaikyti pusiausvyrą.

– Kokias vertybes esate įdiegęs savo vaikams, kurias jie toliau puoselėja?

– Išlaikyti sveiką protą. Ryšys su žmogumi yra svarbiausia gyvenime. Noriu, kad jie ir toliau išlaikytų tarpusavio bendravimą. Viena proga esu išleidęs knygelę ,,Laiškai dukrai“, bet ji tinka ir sūnui. Tai mano pamąstymai, mintys apie gyvenimą, ką aš jaučiu atsikėlęs anksti ryte, gerdamas kavą, stovėdamas parduotuvėje eilėje, tvarkydamas namus, stebėdamas gamtą. Tai mano gyvenimo išmintis, iliustruota mano darytomis nuotraukomis. Šie užrašai man labai padėjo sunkiomis gyvenimo akimirkomis, tai buvo tarsi terapija. Aš vyturys, anksti atsikeliu, galvoju, ką dabar nuveikus, taip kartais iš pasąmonės kokia mintis ir ateina, ją užrašau, paskui ,,pašlifuoju“. Sūnus, pavartęs knygelę, pasakė: ,,Gerai galvoji“, ir dukros teigiamai įvertino.

– Ar tikite, kad niekas gyvenime nenutinka atsitiktinai?

– Atsitiktinumų gyvenime nebūna. Nebūna nieko, kad būtų nei iš šio, nei iš to. Tas tinka ir skaudžioms patirtims. Žmogaus mintys materializuojasi. Iš bet kokios situacijos ar keblios padėties yra išeitis arba mažiausiai penki variantai, o jeigu nerandi nė vieno, vadinasi, blogai ieškojai. Kažkada domėjausi psichosomatika ir supratau, kad kai kurios ligos kur kas stipriau patiriamos dėl minčių turinio, emocinės būsenos.

Kartais girdžiu sakant: ,,Neturiu galimybių.“ Bet galimybę visada atrasi, svarbu, kad noro būtų. Reikia tik netingėti, būti kūrybingam ir darbščiam. „Prie gero noro nėra blogo oro“, – taip sako žemaičiai. O norvegai turi kitą posakį: „Blogo oro iš viso nėra, yra tik blogi drabužiai.“