Rudeniškai vėjuotą ir lietingą praėjusio šeštadienio vakarą Devynduonių bendruomenės centro salėje kaip niekada buvo šilta ir jauku. Nedidelėje, pačių bendruomenės narių rankomis sutvarkytoje salėje buvo minimas neeilinis jubiliejus – Devynduoniams sukako 430 metų. Prisiminta, kad 2019 metais kėdainiečiams renkant gražiausią vietovardį, tokiu buvo išrinktas Devynduonių kaimo pavadinimas.
Savo poezija, širdies eilėmis apie rudenį, meilę, gimtąjį kraštą dalinosi kraštietė, lietuvių kalbos mokytoja Vilma Sinickienė, kuri yra išleidusi keturias savo poezijos knygas. Priminta Devynduonių kaimo kilmės istorija, dabartinis bendruomenės gyvenimas, pagerbti ir pasveikinti jubiliatai bei aktyviausi bendruomenės nariai.
Šventės metu svajingomis dainomis džiugino svečiai – sutuoktinių pora Gitana ir Giedrius Morkiai iš Šaulių rajono, Ginkūnų kaimo, atlikę savo kūrybos, Vilmos Sinickienės bei kitų poetų žodžiais sukurtas dainas.
Iškepė devynias duonas
Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Devynduonių vardas paminėtas 1593 metais. Tada čia buvo 8 valakai dirbamos žemės. Užfiksuota, kad būtent čia gyveno laisvieji valstiečiai, karališkieji, nes kaimas neturėjo savo dvaro. Taigi, kaimas buvo didelis – apie 100 kiemų. Visi buvo stiprūs ūkininkai, turėjo nemažai žemės. Pasirodo, kad šio kaimelio pavadinimas – ne iš piršto laužtas.
Apie kaimo pavadinimo kilmę pasakojusi šeštos kartos Devynduonių gyventoja Regina pasakojo, kad susirinkę senoliai susinešė, kas kiek turėjo grūdų, juos sumalė, o iš gautų miltų iškepė devynias duonas. Specialiai iškeptais devyniais duonos kepalais apdalindavę užklydusius varguolius, kurie persižegnodavę, todėl ir atsiradęs Devynduonių pavadinimas.
Devynduonių apylinkėse ir šiandien paplitęs pasakojimas apie prie kryžiaus, važiuojant link Devynduonių, rastą gyvą suvystytą kūdikį, apie pamestinuko tėvus nieko nežinota. Berniukas buvo priglaustas šeimoje, kaimo sprendimu jam duotas Devynduonio vardas. Žmonės sakydavo, kad jis Kaune gyveno.
Gražūs prisiminimai
Išlikę gražūs vietovių pavadinimai. Vienas iš jų – Raudonkalnis. Kai vyrus veždavo į rekrūtus, išlydėdavo juos visi iki to kalno, raudodavo ir grįždavo atgal. Yra ir Barbušvankis, senesni žmonės žino, kur jis yra. Neva. vilkai sudraskė tokią moterytę Barbutę ir rado tik jos likučius, o tą vietą Barbušvankiu pavadino.
Devynduoniškiai, pasak Reginos – darbštūs žmonės, ir atrodo dar ilgai neužels tie takeliai, kuriais jie vaikšto ir čia žmonės dar ilgai gyvens.
Iš moters asmeninio archyvo surengtoje nuotraukų ekspozicijoje – jos senelių sodybos, senosios kartos giminių, daugiau nei šimto metų senumo nuotraukos. Visas jas Regina suklijavusi į albumą, kad liktų kitom kartom. Istorija išsaugota, nes ji turtinga ir vertinga.
O apie Devynduonių kaimo istoriją, yra surašyti ir šio kaimo vaikų Dominyko ir Ričardo surinkti žmonių pasakojimai.
Gimė garsus akademikas Lebedys
Devynduoniuose gimė ir buvo palaidotas žymus lituanistas, lietuvių literatūros istorikas, habilituotas daktaras Jurgis Lebedys. Jo garbei pavadinta pagrindinė Devynduoniuose esanti gatvė. Šiais metais yra minimos J. Lebedžio 110 – osios gimimo metinės.
Vakaro vedėja Devynduoniuose gyvenanti Virginija Vilkiuvienė pasakojo, kad pasak prof. Viktorijos Daujotytės, Jurgis Lebedys buvo pamatinis žmogus. Lyg akmuo, tinkamas pamatams. Šeimos, tautos, kultūros, valstybės. Ką darė, darė, kad būtų padaryta gerai ir ilgam. Dar, kad ir gražiai, kad būtų dailu, tvarkinga, gražu. Mėgdavo rašyti ant gero, švaraus, nesulamdyto popieriaus, gera plunksna. Prie viso to buvo pedantiškas ir tikslus. O laisvalaikiu gražiai tvarkydavo ir grybus, ir savo sugautas žuvis. Ir visa tai, iš prigimties, iš ilgaamžės žemdirbių patirties.
Jurgis gimė 1913 metų sausio 25-tą dieną. Tėvai Anastazas ir Salomėja Gustaitė Lebedžiai, vietiniai, devynduoniškiai, valdę 14 ha geros žemės ūkį. Gausi šeima – sesuo ir penki broliai. Jurgis mokėsi kaimo pradžios mokykloje, vėliau Krekenavos progimnazijoje, Panevėžio mokytojų seminarijoje. Baigė Vytauto Didžiojo universitetą, studijavo kalbas – lietuvių, vokiečių, prancūzų ir lietuvių literatūrą. O mirė vos įpusėjęs 58-uosius savo gyvenimo metus.
Pasveikino jubiliatus
Renginio metu buvo pasveikinti ir Devynduonių kaimo žmonės, šiais metais švenčiantys jubiliejinius gimtadienius – tai Vaclovas Macijauskas, Audronė Cekanauskienė, Zita Kraselnikova, Rasa Stelmokienė, Remigijus Stelmokas, Martynas Kačerauskas, Saimonas Stelmokas, Gintaras Konderauskas, Vytautas Butkus, Edmundas Zapkus bei Karolina Šemežytė.
Devynduonių bendruomenės pirmininkė Audronė Konderauskienė teigė kalbėsianti ne apie bendruomenę, bet apie kaimą.
,,O kas yra kaimas, kas yra ši vieta? Tai – žmonės. Galiu pasakyti drąsiai – Devynduonių kaimo žmonės yra darbštūs, kultūringi, tvarkingi. Tik įvažiavę į kaimą jūs pamatysite, jog gatvės tvarkingos, bendruomenės namai tvarkingi, sodybos prižiūrėtos, išpuoselėtos – tai darbščių žmonių darbas.
Labai gaila, kad kaime turime labai mažai jaunų žmonių. Kaip ir visi kaimai sensta, taip ir mūsų. Vieni žmonės išvažiuoja, kita miršta. Yra žmonių, kurie tebegyvena Devynduoniuose nuo gimimo. Jie čia užaugo, čia giliai įleistos jų šaknys.
Didžiuojuosi jaunimu, kurio turime nedaug, bet jie sugrįžta, susiburia į grupelę ir štai turime neblogą krepšinio komandą, kuri vyksta į turnyrus, parsiveža taures, apdovanojimus, kurių dalis eksponuojama bendruomenės namuose, kita dalis – jų pačių namuose,“ – šiltai apie devynduoniškius atsiliepė Audronė.
Garsina kaimą
Bendruomenės pirmininkė A. Konderauskienė paminėjo tuos, kurie garsina Devynduonių kaimą. Šiame kaime yra įsikūrę trys ūkininkai, kurie dirba aplink kaimą esančias žemes. Tai yra jų žemės, kurias jie prižiūri, myli ir rūpinasi.
,,Prieš keletą metų vietinis gyventojas Linas Rutkauskas įkūrė ūkį. Čia jo seneliai, tėvai, čia gyvena, šaknis įleidęs ir jis pats. Sąžiningai dirba ir garsina mūsų kaimą.
Iš miesto, prieš keletą metų atsikėlė jauna šeima ir jiems čia labai patiko. Taip Rasa Stelmokienė įkūrė triušių ūkį. Jis nėra didelis, pradžioje tai buvo kaip hobis, vėliau moteris labai įsitraukė į šitą veiklą, dalyvauja įvairiose parodose. Jos triušiai turi aukštus įvertinimus.
Paminėsiu Arvydą Zubricką, kuris, išėjęs į pensiją, pradėjo drožti visų akį traukiančius medinukus. Jų vis daugėja ir turbūt vienodo nerasime. Dauguma jų stovi jo apties sodyboje. Kas pravažiuoja, visi sustoja, fotografuojasi ar prašo tokių padaryti. Jis mielai sutinka, yra geranoriškas ir tuo garsina mūsų kaimą.
Prieš kelerius metus iš Kauno atsikėlė gyventi meno mylėtoja ir kūrėja Leonora, kuri dalyvauja įvairiose parodose, mugėse, šiuose bendruomenės namuose yra eksponavusi savo darbų parodą, yra gabi menininkė. Ji jau laikoma vietine, kuri taip pat garsina mūsų kaimą. Turime kuo didžiuotis, turim ką pasakyti ir ką parodyti,“ – vardino Devynduonių kaimą garsinančius darbščius ir sumanius žmones A. Konderauskienė.
Gyventi kaime gera
,,Jei pereisim per kaimą ir paklausim paprasto žmogaus, kuris čia gyvena daugybę metų, ar jam čia gera gyventi, jis tikrai pasakys: ,,Aš turbūt nerasiu geresnio kampelio negu šitas kaimas. Man tikrai čia gera gyventi,“ – daugumos gyventojų nuomonę išsakė Audronė, toliau tęsdama, – nesvarbu, kad kaimas nutolęs daugiau nei 30 km nuo Kėdainių. Aišku, visi norėtų, kad šalia būtų vaistinė, gydytojas, paštas, prie ko žmonės yra pripratę, bet jie supranta, kad nebebus taip, kaip buvo anksčiau, nes pokyčiai yra natūralus dalykas. Ir jie nesikelia į miestą, jie čia gyvena toliau.
Aš, kaip bendruomenės pirmininkė, esu aplankiusi kiekvieną sodybą, pabeldusi į kiekvienas duris. Esi išklausiusi daugybę istorijų apie jų gyvenimą, apie pačius Devynduonius. Tik labai gaila, kad išėjusiųjų amžinybėn istorijos neišsaugotos. Gali jų vaikai, anūkai nebežinoti to, ką žinojo jų seneliai arba tėvai,“ – jautriais žodžiais apie devynduoniškius kalbėjo Devynduonių bendruomenės pirmininkė.
Įteikė padėkas to vertiems
Bendruomenės pirmininkė įteikė padėkas atsidavusiems ir darbštiems kaimo žmonėms, kurie negaili savo laiko, pastangų, kad tik jų kaimas būtų gražus, kad čia būtų visiems gera ir jauku.
Pasak A. Konderauskienės, šių metų tikslas buvo sutvarkyti Devynduonių maudymvietę – tai buvęs ne vienų metų darbas. Pradžia jau buvo padaryta, bet darbai sustojo, kadangi reikėjo lėšų. Tačiau po pertaukos darbai vėl buvo pratęsti ir užbaigti, kuo tikrai galima didžiuotis.
Už iniciatyvą, už sutelktą organizuotumą, vykdant Devynduonių kaimo maudymvietės sutvarkymo darbus, padėka įteikta Egidijui Kačerauskui, Edmundui Zapkui bei Ričardui Šemežiui.
Už bendradarbiavimą, už įvairiapusę pagalbą Devynduonių kaimui ir bendruomenei padėka įteikta ir Gudžiūnų seniūnijai.
Pagarsinta padėka, skirta Devynduonių kaimo moterims: Astrai Kuprienei, Editai Kačerauskienei, Reginai Grigaliūnienei, Virginijai Vilkiuvienei, Birutei Fiodorovienei, Vitalijai Bernotienei, Birutei Žurumskienei, Ramunei Šilinskaitei, Rasai Stelmokienei, Astai Gavrilčikienei. ,,Ačiū jums už idėjas, kruopštų darbą ir laiką, skirtą puoselėjant savo kraštą,“ – dėkojo Audronė Kačerauskienė.
Pasveikino svečiai
Į Devynduonius atvykęs pasveikinti Kėdainių rajono meras Valentinas Tamulis sakė negalėjęs neatvažiuoti, nes ,,Facebook‘e sužinojęs apie švenčiamą gražų jubiliejų.
Gudžiūnų seniūnas Vidmantas Cechanavičius taip pat pasveikino Devynduoniuose gyvenančius darbščius, gerus žmones, tikrą bendruomenę. Kaip pastebėjo seniūnas, jog Devynduoniai turbūt yra tvarkingiausia seniūnijos gyvenvietė.
Seniūnas pagarsino, kad vasarą vyko ,,Gražiausios sodybos konkursas“. Komisija važinėjo ir apžiūrėjo sodybas. Už gražiai tvarkomą, švarią ir tvarkingą aplinką jis apdovanojo Devynduonių kaimo bendruomenę bei Kačerauskų šeimą.
Šventės organizatoriai svečių neišleido be duonos, kurių buvo iškepti ir dailiai surišti devyni kepalėliai. O visi, susirinkę į kaimo gimtadienį, pavaišinti šventiniu tortu.
Kaimo žmonės dar neskubėjo skirstytis, dar bendravo, kalbėjosi, daug ką prisiminė prie arbatos puodelio.
Čia viskas sava
Pakalbintas 20-ties metų Gintaras Konderauskas sakė, kad dažnai sugrįžta į gimtuosius Devynduonius. Čia gimė, augo, 10 klasių baigė Miegėnuose, vėliau mokėsi Kaune, šiuo metu gyvena Žibertonyse. Gyventi čia buvo nenuobodu. Kai mažesnis buvo, rinkdavosi su vietos jaunimu sporto aikštelėse, mėgdavom žaisti krepšinį, kiek vėliau – tinklinį. Dabar dažnas svečias tėvų namuose, nes jiems reikia padėti žolę nupjauti.
Virginija Vilkiuvienė dirba bibliotekoje Miegėnuose ir kilusi iš Miegėnų, o gyvena Devynduoniuose. ,,Čia mano namai, čia mano kraštas, aš niekur nenutolau ir niekur neišvažiavau. Čia viskas sava. Kai atėjau čia gyventi, pamenu vieną močiutę, visada su balta skarele, tvarkingą, pasipuošusią. Ji taip kas rytą veždavo į pieninę pieną. Tai man paliko didžiausią įspūdį. Mano vyras Jonas jau galima sakyti devynduoniškis, nors yra atvažiavęs 1976 m. iš Tauragės,“ – teigė Virginija.
Medinukų meistras
66 metų Arvydas Zubrickas neseniai tapęs senjoru ėmė gaminti medinukus, kuriuos įkurdina savo sodyboje. Dabar jų visa kompanija. Jie puošia meistro sodybą ir neleidžia nei vienam pravažiuoti nestabtelėjus.
,,Tai mediniai žmogeliukai, vieni sako linksmi, kiti – liūdni. Yra ir karine tematika, ir muzikantai. Antri metai kaip juos darau iš drebulės, alksnio – minkšto medžio. Įrankių įmantrių nereikia – tereikia kalto, kirvio, pjūklo. Dirbtuvių neturiu, juos gaminu tiesiog kambaryje. O kaip jie atrodys – pats sugalvoju. Jie puošia mano sodybą, bet kai paprašo, padarau ir kaimynams. Vienus medinukus nudažau, kitus palieku natūralius. O šiaip visą gyvenimą buvau kalvis. Dirbau Vikaičių bendrovėje kalviu – arklius kaustydavau, plūgus remontuodavau, kitą ūkio inventorių. Dabar jau rankos nebetokios geriau gal su medžiu dirbti.
Grįžau iš Sibiro, iš Krasnojarsko krašto, kur tėvai buvo ištremti, būdamas 4 metų. Pradžioje tėvai atsikėlė į Žibartonis, paskui į Devynduonius, kur gyveno giminės. Visą gyvenimą čia ir pragyvenau, čia ir numirsiu,“ – apie save pasakojo medinukų meistras A. Zubrickas.
Yra visada laukiami
,,Ar nesijaučiat gyvenantys atokiai, juk esat beveik 35 kilometrus nuo Kėdainių ir 7 kilometrus į rytus nuo Gudžiūnų prie Liaudės upės įsikūrusiame kaime? – klausiu šventės šurmuliui pasibaigus bendruomenės pirmininkę.
,,Devynduoniai – mažas kaimas, jei žmonių būtų daugiau, būtume surengę didesnę šventę. Bet dabar nusprendėme, kad norime šilto, malonaus, tiesiog savito vakaro. Norėjome paminėti neeilinę kaimo sukaktį, kad susirinkę žmonės galėtų pakalbėti, pabendrauti šiltai, maloniai ir kad jie būtų visada laukiami šituose namuose,“ – sako Devynduonių bendruomenės pirmininkė Audronė Konderauskienė.
Šiuo metu Devynduoniuose gyvena apie 130 gyventojų. Visi kaimai sensta, jaunimas dažniausiai išvažiuoja į miestus arba išvyksta į užsienį. Ir pas mus kaime taip pat. Iš tiesų – tai senas kaimas.
Žmonių susibūrimo vieta, kur dar veikiama – yra bendruomenės centras. Tai yra žmonių trauka, kur gali pareikšti savo nuomonę, atsipalaiduoti, pateikti savo pasiūlymus kažką keisti kaime, gal kažką patobulinti. Šitie žmonės nori, kad kaimas išliktų, jie myli savo kaimą. Apie 80 žmonių priklauso bendruomenei, tai reiškia, kad žmonės nori, jog kaimas gyvuotų, neišnyktų.
Nori veiki kartu, bet kitaip
Pasak pirmininkės, bendruomenėje visad paminimos tradicinės šventės – tai ir Joninės, Liepos 6-oji, kuri minima vietoje arba važiuojant pas kaimynus – šiemet būta ant Bakainių piliakalnio, kaimo žmonės susirenka ir kalėdiniu laikotarpiu. Vasarį buvo švenčiama Tarptautinė cepelinų diena. Buvo labai visiems smagu, virė didelis katilas cepelinų, o kas iš namų jau virtų atsinešė. Iš viso buvo išvirta arti 100 cepelinų.
Kas atėjo, buvo visi pamaitinti ir dar namiškiams parnešė.
,,Iš tikrųjų, vyresnio amžiaus žmonės sunkiai įsitraukia į veiklą, juos reikia labai skatinti. Dainuojančių žmonių turėjome, bet jie išmirė. Iš tiesų, norisi turėti ar tai ansamblį, ar meno mėgėjų kolektyvą, bet tai sunku suburti. Kaime nebeliko nei mokyklos, nei bibliotekos.
Nors Devynduonių pradinė mokykla buvo šio pastato antrame aukšte tol, kol buvo vaikų, bet laikui bėgant viskas mažėjo, traukėsi. Norime kažką padaryti kartu, bet ir kitaip – savaip, netradiciškai, – nuoširdžiai prisipažino Audronė, pridūrusi, kad sumanymams įgyvendinti labai trūksta jaunesnio amžiaus žmonių.
Juk norint sukurti kažką, reikia aktyvo, aktyvaus branduolio, kuris būtų kaip varikliukas kaime, – džiaugiamės, kad ir nedidelį, bet tokį turime.“
A. Raicevičienės nuotraukos.
