Socialinis darbuotojas Vilmantas Benesevičius – kėdainietis. Jis baigė Kėdainių ,,Atžalyno“ gimnaziją, o tada pasirinko ir pernai Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete baigė socialinio darbo bakalauro studijas, įgijo socialinio darbuotojo kvalifikaciją.
Šiuo metu Vilmantas yra Visų Šventųjų šeimos paramos centro (VŠŠPC) socialinis darbuotojas. Tai dienos centras, o V. Benesevičius jame dirba su dviem grupėmis – paaugliukų (vaikai nuo 11 iki 14 metų) ir paauglių (jaunuoliai nuo 14 iki 18 metų).
Jis nesureikšmina, jog studijuodamas buvo vienintelis vaikinas kurse, o nuo pirmojo kurso savanoriavimas įvairiose įstaigose bei organizacijose jam davė neįkainojamos patirties. Negana to, praėjusiais metais jis tapo socialinio darbuotojo veidu socialinėje reklamoje, kurią kiekvienas galėjo išvysti Vilniaus autobusų stotelėse.
„Kėdainių mugės“ pokalbis su V. Benesevičiumi – apie pasirinktą profesiją ir pašaukimą, neatsiejamą nuo atjautos, empatijos bei noro padėti už save silpnesniems.
Socialinis darbas yra darbas su žmonėmis. Nuo pat vaikystės jaučiausi gana atviras, tolerantiškas skirtingų socialinių sluoksnių žmonėms, patiko bendrauti su žmonėmis bei juos išklausyti.
– Ar dažnas svečias esate Kėdainiuose?
– Gimiau ir užaugau Kėdainių rajone, Paobelio kaime. Baigiau Kėdainių „Atžalyno“ gimnaziją, po jos įstojau studijuoti į Vilniaus universitetą. Dabar Kėdainiuose lankausi maždaug kartą per mėnesį. Grįžtu aplankyti savo mamos bei draugus.
– Kuo Jus patraukė, paviliojo pasirinkta profesija?
– Socialinis darbas yra darbas su žmonėmis. Nuo pat vaikystės jaučiausi gana atviras, tolerantiškas skirtingų socialinių sluoksnių žmonėms, patiko bendrauti su žmonėmis bei juos išklausyti. Baigęs gimnaziją ir svarstydamas, kur stoti, pamaniau, jog norėčiau įprasminti save išklausydamas ir padėdamas kitiems. Todėl socialinio darbo studijos puikiai tam tiko. Stojau ten su ta mintimi, kad, jeigu nepatiks ar nematysiu perspektyvų, visuomet turėsiu kitą pasirinkimą ir galėsiu pakeisti studijų programą.
Buvo vienintelis vaikinas kurse
– Paprastai mes įpratę matyti socialinį darbą dirbančias moteris. Jos neva jautresnės, empatiškesnės, atsakingesnės. Ar Jūs laužote stereotipus? Ar savo, nors ir nedidelėje praktikoje, teko sutikti daug tokį darbą dirbančių vyrų, vaikinų? Koks santykis merginų ir vaikinų buvo bestudijuojant?
Mes vis dar gyvename apsupti lyčių stereotipų. Rinkdamasis socialinio darbo studijas net negalvojau, su kuria lytimi labiau pozicionuojama ši profesija. Tačiau atėjęs į studijas ir pamatęs, kad esu vienintelis vaikinas kurse – tikrai nustebau. Aišku, tai netrukdė, kadangi su kursiokėmis sutarėme puikiai ir didžiąja dalimi buvome bendruomeniški. Laikui bėgant, kai buvau vyresnių kursų studentas ar jau pradėjęs dirbti, pamačiau pokytį, jog šią studijų programą pradėjo rinktis vis daugiau vaikinų. Taip pat vyrų, šios profesijos atstovų, sutinku ir dirbdamas VŠŠPC. Tad negalėčiau paneigti, kad tai yra tarsi stereotipų laužymas, tačiau dirbdamas šį darbą apie tai negalvoju. Juk empatija nepriklauso nuo lyties, tai priklauso nuo žmogaus turimų savybių.
– Empatija, atjauta, svetimo skausmo supratimas ar bendravimas su kitokiais, nepatogiais žmonėmis, kaip daugelis įpratę, atsiranda per patirtį, per brandą, per savo asmeninius išgyvenimus. Jūs – jaunas, bet jau pajutote, kad Jūsų vieta – būti tarp tokių žmonių ir jiems padėti?
– Suprasti, pajausti yra labai skambūs žodžiai. Manau, šioje profesijoje svarbiausia yra noras padėti už tave silpnesniems ir, aišku, praktika. Visų pirma, aš norėjau išmėginti save šioje profesijoje. Kaip sakoma, „pasimatuoti“ profesiją. Ir tai pradėjau daryti nuo pat pirmo kurso, kai, paskatintas dėstytojų, ėmiau savanoriauti įvairiose organizacijose bei įstaigose. Bėgant laikui bei kaupiantis patirčiai suvokiau, kad man patinka tai, ką darau, o man gyvenime ir yra svarbu daryti tai, kas man patinka.
Savanorystė – nuo pirmojo kurso
– Papasakokite plačiau apie savanorystės patirtį. Kur ir kokios jos įgijote? Ką ši patirtis Jums davė?
– Kaip ir minėjau, pradėjau savanoriauti nuo pat pirmojo kurso. Savanorystės vienas iš tikslų buvo išmėginti darbą: kad būtų kuo daugiau skirtingų atvejų bei socialinių grupių. Savo savanorystės kelią pradėjau Vilniaus psichikos sveikatos centre. Organizavau užimtumą asmenims, kurie turi psichikos sveikatos sutrikimų bei yra hospitalizuoti.
Suprasti, pajausti yra labai skambūs žodžiai. Manau, šioje profesijoje svarbiausia yra noras padėti už tave silpnesniems ir, aišku, praktika.
Po to atradau bendrijos „Viltis“ rengiamas stovyklas, skirtas negalią turinčių asmenų šeimoms. Šiose stovyklose yra teikiamos laikino (vadinamojo atokvėpio) paslaugos šeimoms. Praėjusi vasara buvo jau ketvirtoji, kai ten savanoriavau.
Antrame kurse atradau vaikų stovyklą „Atgaja“, kur išmėginau darbą su vaikais bei jaunuoliais. Dar po metų atlikau praktiką Priklausomybių centre. Čia susidūriau su asmenimis, sergančiais priklausomybėmis nuo narkotikų ar alkoholio. Pamačiau, kaip atrodo Minesotos programa.
Vėliau prasidėjo pandemija ir viena iš paskutiniųjų patirčių, susijusių su savanoryste, buvo pagalba senjorams „Karštojoje linijoje“. Taigi, prieš pradėdamas darbinį kelią, nuėjau nemažą savanorystės etapą, kuris man suteikė daug patirties bei paskatino tobulėti profesinėje srityje.
– Tik baigęs universitetą darbą pradėjote Visų Šventųjų šeimos paramos centre. Pristatykite šį centrą ir savo darbą jame.
– VŠŠPC pradėjau dirbti dar prieš bakalauro diplomo gynimą. Įsidarbinau gana netikėtai, pamatęs jų skelbimą internete. Šis paramos centras orientuojasi į darbą su šeimomis. Padedame vaikams atlikti namų darbus, kuriame saugią atmosferą jiems reikšti savo nuomonę, juos edukuojame. Mūsų pagrindinis tikslas yra įgalinti šeimas, o ypač vaikus, atpažinti emocijas bei nepasimesti gyvenimo rutinoje.
Visgi socialinis darbas apima labai platų spektrą sričių, kur yra teikiama pagalba: nuo buitinių įgūdžių lavinimo iki emocinio intelekto kėlimo. Tad mums yra svarbu su šeimomis sukurti saugų santykį, kuris grindžiamas pasitikėjimu ir abipuse pagarba.
– Apibūdinkite žmones, su kuriais dirbate ir kuriems dirbate?
– Centre dirba keturi socialiniai darbuotojai, viena psichologė bei nemažai savanorių, kurie mums labai padeda. Taip pat mes esame glaudžiai susiję su arkivyskupijos „Caritas“ padaliniais. Kadangi mūsų kolektyvas nėra didelis, esame labai bendruomeniški, jaučiame gana stiprų tarpusavio ryšį.
O kalbant apie žmones, dirbame su labai skirtingais vaikais. Vieni iš jų patiria atskirtį dėl tėvų socialinio statuso, kiti neturi socialinių įgūdžių ar yra imigrantai iš kitų valstybių. Tad mūsų dienos centras nėra tik vaikams, kuriais nesirūpina tėvai, jis skirtas visiems, turintiems poreikį išmokti ko nors naujo, susirasti draugų bei tobulinti save.
Svarbiausia – nenuleisti rankų
– Dirbant tokį darbą ką svarbiausia žinoti, mokėti, suprasti?
– Kiekvienas, pradėdamas dirbti, ateina su tam tikrais lūkesčiais. Pavyzdžiui, mano lūkestis buvo užmegzti pasitikėjimu grįstą ryšį su vaikais ir jaunuoliais. Todėl man buvo svarbu suprasti, jog viskam reikia laiko, kad dirbant šį darbą bus ir nesėkmingų, ir geresnių dienų. Dėl to nereikia kaltinti savęs ar kitų. Tai natūralu. Svarbiausia yra nenuleisti rankų, bet stengtis tobulinti save bei mokytis iš klaidų.
– Socialinis darbas – ne tik padėti kitam atlikti buitinius darbus, bet tai darbas su žmogumi, jo jausmais ir poreikiais, mokėjimas pastebėti kiekvieno žmogaus galias ir gebėjimus, juos ugdyti, įgalinti patį žmogų veikti.
– Taip, kaip ir minėjau – socialinis darbas yra įvairiapusė pagalba žmogui, pagrįsta asmens įgalinimu.
– O jums šis darbas – profesija ar pašaukimas?
– Greičiausiai pašaukimas, ateinantis iš profesijos. Juk visą gyvenimą vien pašaukimu motyvuotas nebūsi, o jei neįdėsi į šį darbą pakankamai savęs – nebūsi geras specialistas. Tad manau, kad nėra vieno teisingo atsakymo.
Keičia vieni kitų gyvenimus
– Esu skaičiusi labai gražią mintį, jog socialiniai darbuotojai keičia kitų žmonių gyvenimus. Tačiau galbūt keičiasi ir jūsų gyvenimas?
– Taip, aš dažnai mėgstu sakyti, kad dirbant su žmonėmis vyksta abipusis mokymasis. Tiek aš iš jų daug ko išmokstu, tiek jie iš manęs.
O kalbant apie žmones, dirbame su labai skirtingais vaikais. Vieni iš jų patiria atskirtį dėl tėvų socialinio statuso, kiti neturi socialinių įgūdžių ar yra imigrantai iš kitų valstybių.
– Praėjusių metų rudenį mačiau jūsų nuotrauką Vilniaus autobusų stotelėse. Buvo ir šūkis: ,,Socialiniai darbuotojai keičia gyvenimus“. Papasakokite apie šią akciją, kurioje dalyvavote.
– Tai buvo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos socialinė reklama, skirta populiarinti socialinį darbą. Kad kuo daugiau žmonių, visuomenės pamatytų, kokių skirtingų socialinių darbuotojų būna. Tas kitas žmogus nuotraukoje yra aktorius, kuris vaizduoja benamį.
– Ar dažnai savo darbe susiduriate su skurdu, atskirtimi, nelygybe?
– Taip, darbe susiduriame su įvairiomis socialinėmis problemomis. Kiekvienas žmogus, ateinantis pas mus, atsineša savo įstoriją. Kiekviena ji – unikali. Teko susidurti su labai skirtingomis žmonių patirtimis bei istorijomis: su skurdu, atskirtimi, nelygybe, skirtingais poreikiais.
Teisės tos pačios, galimybės kitos
– Ar šiandieninėje visuomenėje žmonės, su kuriais dirbate, turi visiškai tas pačias teises kaip ir Jūs, kaip ir aš? Kuo apribotas jų gyvenimas?
– Teises turi tas pačias, tačiau galimybės nėra vienodos. Daugeliui mūsų klientų trūksta tam tikrų įgūdžių, jog galėtų be pagalbos lygiaverčiai konkuruoti darbo rinkoje ar šiaip funkcionuoti visuomenėje.
– Viename interviu Jūs teigėte, kad socialinio darbo studijos ne tik išugdo šios srities specialistus, bet ir augina asmenybes. Gal galite pagrįsti šį teiginį?
– Kaip ir minėjau, dirbdamas šį darbą išmokstu labai daug naujo, susipažįstu su labai skirtingais asmenimis, kurie mane patį išmoko naujų dalykų. Tad visos šios patirtys mane tobulina ne tik kaip specialistą, bet ir kaip žmogų.
– Kokia žmonių socialinė grupė, Jūsų nuomone, šiandien labiausiai stokoja valstybės dėmesio ir paramos?
– Kiekvieno asmens būsena ir funkcionalumas visuomenėje dažniausiai priklauso nuo jo savybių. Negalėčiau išskirti kurios nors vienos grupės, kadangi žmonėms dažnai trūksta bendro švietimo naikinant stereotipus bei supažindinant juos su socialinėmis paslaugomis, kurias jie gali gauti. Nepaisant to, kokio amžiaus grupėje bei kokio socialinio sluoksnio jie šiuo metu yra.
