„Mauči, boba, tuoj gausi į snukį. Kaip aš liepsiu, taip tur būti“. „Jeigu pradeda vepėti, drožk su kumsčia į dantis, kad apsilaižytų“, – šiais herojų dialogais moters padėtį Lietuvos kaime kadaise aprašė Julija Žemaitė. Nuo šio tamsymečio praėjo išties daug laiko, tačiau jam būdingos problemos itin aktualios ir šiandien, su jomis kasdien susiduria Kėdainių rajono moterų krizių centro darbuotojos. Kokios šių bėdų priežastys bei ištakos? Apie tai papasakojo šio centro vadovė Rita Stakniūnienė.
Archajiškų stereotipų spąstuose
„Visuomenėje dar gajus patriarchalinis mąstymas bei savininkiškumo jausmas“, – teigia Kėdainių rajono moterų krizių centro vadovė Rita Stakniūnienė.
Jau devynerius metus veikiančios institucijos vadovė pripažįsta, svarbiausia įtikinti įvairios formos smurtą ar prievartą kenčiančią moterį, kad jai pagalbos iš tiesų reikia. Šis suvokimas, pasak R. Stakniūnienės, yra pagrindinis atskaitos taškas, nuo kurio prasideda pagalba.
Prieš kreipiantis pagalbos į Krizių centrą, moterims reikia ne tik susivokti, jog esama padėtis toliau tęstis nebegali, bet ir peržengti rimtus psichologinius barjerus. Vienas jų – archajiškas įsitikinimas, esą negražu bei nederama institucijoms pranešti apie šeimoje egzistuojančias problemas.
Anot Krizių centro vadovės, nuo minties ieškoti pagalbos moteris stabdo vis dar gajūs archajiški stereotipai. Vienas jų, kad vyras yra šeimos galva, vienvaldis lyderis, kurio vienasmeniai sprendimai privalomi visiems šeimos nariams. Tokioje terpėje veši ne tik despotizmas bei smurtas, bet ir nesuvokimas, jog viskas gali būti kitaip.
Tačiau prieš kreipiantis pagalbos į Krizių centrą, moterims reikia ne tik susivokti, jog esama padėtis toliau tęstis nebegali, bet ir peržengti rimtus psichologinius barjerus. Vienas jų – archajiškas įsitikinimas, esą negražu bei nederama institucijoms pranešti apie šeimoje egzistuojančias problemas.
„Palyginus su tuo, kas buvo pradėjus veiklą prieš 9 metus, šiuo metu situacija yra ženkliai pasikeitusi. Jaučiama visuomenės šviesėjimo, moterų sąmonėjimo tendencija. Tačiau moteris vis dar kausto baimė, jaučiama stipri tradicijų, kai kurių organizacijų įtaka klaidinant moteris bei formuojant klaidingą jų mąstymą.
Esą aš negaliu niekam savo problemų viešinti, negaliu niekur kreiptis, nes tai bus gėdingas poelgis, tarsi nešvarių marškinių išvertimas prieš visuomenę“, – konstatavo R. Stakniūnienė.
Smurtas – ne tik asocialių šeimų problema
Nors visuomenė šviesėja ir keičiasi į gerąją pusę, problemų vis dar gausu. Didžiausia problema, pasak Moterų krizių centro vadovės, kad pačios aukos suvoktų savo situacijos rimtumą ir kreiptųsi pagalbos.
„Dažniausiai esančias problemas pastebi draugai, kolektyvo nariai, kiti žmonės. Būna, skambina ir klausia, kaip padėti žmogui. Tada mūsų vienintelis atsakymas būna toks: pirmiausia kalbėkite su pačiu žmogumi ir įtikinkite jį, kad jam pagalbos iš tiesų reikia“, – sakė R. Stakniūnienė.
Pašnekovės vertinimu, nors smurtą artimoje aplinkoje patiriančios moterys suvokia esant problemą, tačiau ją bando neigti bijodamos apie tai kalbėti.
„Čia labai didelę įtaką turi stereotipiniai įsitikinimai, jog vyras – šeimos galva, kaip jis pasako, taip ir turi būti“, – pripažino Kėdainių rajono moterų krizių centro vadovė.
Kėdainių rajone moterų krizių centras buvo įkurtas sekant kitų savivaldybių pavyzdžiu, kad būtų galima padėti smurtą patiriančioms silpnosios lyties atstovėms.
Per veiklos metus pastebėta tendencija, kad ši problema aktuali ne tik asocialiai gyvenančioms, nuolatos girtaujančioms poroms.
Netoliese esančiame Kaune veikia vyrų krizių centras, kuriame smurtininkai gali sulaukti kvalifikuotos pagalbos. Tačiau norint, kad ji būtų veiksminga, būtina viena sąlyga – vyras privalo suvokti, kad jis elgiasi netinkamai ir turėti norą pasikeisti.
„Patikėkite manimi, esama labai daug šeimų, kur smurto problema egzistuoja, nors žmonės užima pakankamai aukštas pareigas. Tačiau moteris nenori šios problemos kelti į viešumą, kreiptis pagalbos. Neretai įtakos turi ir tai, jog smurtaujantis vyras užima aukštas pareigas, kurių dėl netinkamo elgesio šeimoje netekus, nukentėtų ne tik jo reputacija, bet ir tos pačios šeimos biudžetas. Tokių variantų esama iš tiesų labai daug“, – apie mažiau matomą smurto artimoje aplinkoje problemos pusę sakė Krizių centro vadovė.
Smurtautojais negimstama, o tampama
Kodėl vyrai smurtauja prieš moteris ir kaip šį jų elgesį įmanoma pakeisti? Ar įmanoma išsaugant šeimą pakeisti vyro elgesį?
„Mano įsitikinimu, sunku vyrą tiesiog įtikinti, kad smurtas – nepriimtinas. Jis taip elgiasi ne šiaip sau, o todėl, kad jį kažkas „veda“. Gal vaikystėje, šeimoje matytos patirtys, žalingi įpročiai, kai žmogus atsipalaiduoja.
Smurtas nėra tai, jog aš sugalvojau ir mušuosi, smurtui įtakos turi labai gilios šaknys. Kodėl vieni žmonės būna smurtautojai, o kiti – ne? Todėl, kad jie iki to prieina ir tampa smurtautojai“, – sakė Kėdainių krizių centro vadovė.
Ji minėjo, kad giluminių smurto priežasčių reikėtų ieškoti ankstyvose patirtyse. Galbūt tėvo elgesyje, kai užėmęs galios poziciją jis terorizuodavo namiškius.
Kaip atpratinti smurtininką nuo tokio elgesio? Vienareikšmio atsakymo į šį klausimą, deja, nėra. Vienas būdų – padaryti taip, jog prabustų vyro sąmoningumas.
„Dažniausiai tai būna po kokio nors labai stipraus sukrėtimo, smurto apraiškos ar policijos įsikišimo. Tada atsiranda kritinis mąstymas ir vyras jau gali pats, suvokdamas visą situacijos rimtumą, kreiptis pagalbos“, – minėjo pašnekovė.
Netoliese esančiame Kaune veikia vyrų krizių centras, kuriame smurtininkai gali sulaukti kvalifikuotos pagalbos. Tačiau norint, kad ji būtų veiksminga, būtina viena sąlyga – vyras privalo suvokti, kad jis elgiasi netinkamai ir turėti norą pasikeisti.
Išeitis – ištraukti jaunimą iš pražūties liūno
„Smurto ištakų reikia ieškoti šeimoje, supančioje aplinkoje. Nes egzistuoja tęstinumas, modelio perdavimas iš vienos šeimos į kitą“, – įsitikinusi pašnekovė.
Jos teigimu, neretai jaunos merginos į rizikos grupę patenka menkai tesuvokdamos, kad egzistuoja ir kitoks gyvenimas, kur žmonių santykiai grindžiami tarpusavio pagarba, pasitikėjimu ir meile. Tad elgesio modelis, kurį jos matė šeimoje bei artimoje aplinkoje veikia tarsi stigma, o tai turi įtakos ir artimiausių draugų, ir gyvenimo partnerių pasirinkimui.
„Todėl, kalbant apie problemų sprendimo būdus, pirmiausia reikia dirbti su šeima, kad joje augantys vaikai matytų gerus pavyzdžius. Nes tik tada jie šiuos gerus pavyzdžius neš į savo šeimą“, – akcentuoja R. Stakniūnienė.
Viena didžiausių problemų, sukeliančių ilgalaikes pasekmes – ilgalaikė bedarbystė ir įpratimas gyventi iš pašalpų. Liūdniausia tai, kad užaugo karta, kuri matė tėvus nedirbančius bei prisiklausė jų samprotavimų, esą dirbti nereikia bei neapsimoka, o gyventi galima ir išlaikomam valstybės.
„Užsisukus tame pačiame rate neviltis ir nepriteklius skandinami alkoholyje, kyla muštynės, vaikai viską mato, tačiau slepia nuo socialinių darbuotojų, nes yra prigąsdinti. Tad viskas tokiame rate ir sukasi“, – sakė R. Stakniūnienė.
