„Jos mano auksas. Girdžiu, kaip Rimutė jau prieš aštuonias duris atsirakina. Pagamina pusryčius, atneša juos į lovą, sugirdo vaistus, patvarko kambarį“, – sako kėdainietė Juzefa. Moteris ant patalo leidžia jau šeštus metus. Kasdienybės iššūkius įveikti jai padeda Kėdainių socialinio bendruomenės centro lankomosios priežiūros specialistė Rima, moterį nuolat lanko ir Slaugos pacientų namuose tarnybos koordinatorė Sandra Rimkuvienė.

Prieš šešerius metus Juzefą ištiko smegenų insultas, dėl to atsirado judėjimo negalia. Juzefa nuo pusės negali judėti, bet valdo rankas ir pavalgyti gali pati. Dar moteris serga cukriniu diabetu.

Juzefos dukra gyvena Paobelio kaime, kiekvieną dieną atveža mamai karštus pietus, vasarą su neįgaliojo vežimėliu išveža į lauką. Juzefa sako, jog visą gyvenimą dirbo Kėdainių odų gamykloje.

„Gal ir darbas sveikatą pagadino, ką gali žinoti. Sodą turėjau, viską, ką reikėjo, dirbau, netingėjau. Dabar jaučiuosi neblogai. Nors iš ryto kojos labai nutirpsta, bet man jas prižiūri, tepalais patepa“, – prisipažįsta moteris. Ir priduria, kad džiaugiasi, kai ją aplanko specialistės – ne tik dėl to, kad jai būtina pagalba, tačiau su jomis ir pasikalba.

Mes esame tarpininkai tarp gydytojo ir slaugomo paciento, nes mums tenka kontaktuoti ir su vienais, ir su kitais.

2008 metų rudenį Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centre įsikūrusi Slaugos paslaugų namuose tarnyba skaičiuoja keturioliktus gyvavimo metus. Pastaraisiais metais jos sudėtis padvigubėjo. Nuo tarnybos pradžios dirba bendrosios praktikos slaugytojos Sandra Rimkuvienė, kuri yra šios tarnybos koordinatorė, ir Birutė Grigienė. Praėjusių metų rudenį prie jų prisijungė dar viena bendrosios praktikos slaugytoja Svetlana Metiolkina ir daugiau nei prieš metus pradėjusi dirbti kineziterapeutė Kamilė Šablevičiūtė.

„Kėdainių mugės“ interviu su S. Rimkuviene, K. Šablevičiūte ir S. Metiolkina – apie jų darbo kasdienybę, lankomus pacientus ir pokalbius.

Kėdainių PSPC Slaugos paslaugų namuose tarnybos darbuotojos: kineziterapeutė K. Šablevičiūtė (iš kairės), bendrosios praktikos slaugytojos S. Metiolkina, Birutė Grigienė ir koordinatorė S. Rimkuvienė.

Kiek pacientų tenka vienai slaugytojai ir kiek paslaugų – vienam pacientui?

S. Rimkuvienė: Vienai slaugytojai tenka apie 60 pacientų, kurie yra nuolat lankomi ir pagal poreikį teikiamos paslaugos. Pagal sveikatos apsaugos ministro įsakymą, per metus vienam pacientui galime suteikti 104 paslaugas.

Ligonių amžius yra labai įvairus – nuo 24 metų iki senatvės, vidurkis būtų apie 60 metų. Didesnis procentas slaugomų ligonių yra moterys. Dažniausiai tai pacientai po patirto insulto, sergantys cerebriniu paralyžiumi, išsėtine skleroze, onkologinėmis ligomis, turintys protinę negalią, kaip gretutinė liga atsiradęs diabetas.

Slaugos tarnyba turi teisę išrašyti slaugos priemones – diagnostines juosteles, sauskelnes, kateterius ir kitas. Ne ilgiau kaip dviem mėnesiams galima išrašyti ir gydomąsias priemones. Naujai išrašyti vaistų negalime, bet galime toliau tęsti gydytojo paskirtus vaistus. Mes esame tarpininkai tarp gydytojo ir slaugomo paciento, nes mums tenka kontaktuoti ir su vienais, ir su kitais. Dažnai, pasibaigus vaistams, jie kreipiasi į mus, tuomet mes užregistruojame pas gydytoją arba vaistus išrašome patys.

Kokias paslaugas dažniausiai teikiate slaugomiems namuose pacientams?

S. Rimkuvienė: Pradedant nuo elementarių slaugos paslaugų, pragulų profilaktikos, odos priežiūros, injekcijų į raumenis bei veną, lašelinių, cistostomų statymo, trachestomų, stomų priežiūros, kateterių keitimo, kraujo mėginių paėmimo iki gydomųjų procedūrų.

S. Metiolkina: Pagal slaugos poreikį apmokome pacientą ir jo artimuosius. Jeigu yra pragulų, žaizdų, įvertinusios paciento būklę aptariame tolimesnį gydymą ir priežiūrą, taip pat informuojame šeimos gydytoją. Jeigu reikia tvarsliavos, silikoninių pleistrų, pirmą kartą juos išrašo gydytoja, paskui pakartotinai receptą šioms medicinos priemonėms išrašome mes. Lygiai taip pat galime išrašyti ir kitas slaugos priemones.

Skaudžiausia, kai sūnus gyvena iš slaugą gaunančios mamos pinigų, juos atima, prageria ir jos neprižiūri. Laimei, tokių atvejų nėra daug.

Jeigu reikia prižiūrėti paciento žaizdas, tenka pas jį apsilankyti ir tris kartus per savaitę. Yra ligonių, kuriuos lankau kartą per savaitę ar du kartus per mėnesį – tik dėl žaizdų kontrolės.

O kokių paslaugų labiausiai reikia jūsų slaugomiems pacientams?

S. Metiolkina: Pacientams labiausiai reikia dėmesio, bendravimo. Tie, kurie yra uždaro būdo, iš pradžių nenoriai bendrauja, o paskui labai nori išsipasakoti, viską parodyti.

Praėjusių metų lapkritį prie Slaugos paslaugų namuose tarnyboje dirbančių bendrosios praktikos slaugytojų komandos prisijungė ir S. Metiolkina.

K. Šablevičiūtė: Aš taip pat lankau pacientus namuose. O paslaugos – pagal poreikį. Kartu darome mankštas, atstatome kūną arba padedu iš naujo pradėti vaikščioti. Per dieną dažniausiai aplankau 6–7 pacientus.

Mankštų reikia, nes žmonės būna nusilpę, įsitempę, nuo ilgo gulėjimo pradeda nykti raumenys. Juos reikia atstatyti. Kuo ilgiau žmogus guli, tuo sunkiau jam ir ranką, ir koją pakelti, judinti kūną.

Reguliaroios mankštos duoda rezultatų?

K. Šablevičiūtė: Teigiami rezultatai priklauso nuo to, kas pacientui buvo nutikę. Jei liga įsisenėjusi ir pacientas vyresnio amžiaus, būna visaip. Kai tenka dirbti su pacientais po patirtų traumų, tada tikrai matome pažangą. Ypač, jei žmogus – jaunesnio amžiaus.

Lankau žmogų, kuriam tik kiek daugiau nei 30 metų. Jis galėjo tik gulėti, tačiau po mankštų pradėjo sėdėti. Pacientas turi daug gretutinių lėtinių ligų, jam atliekama dializė. Dabar jau jis pats savarankiškai sėdi, mina dviratį. Stotis dar sunkokai pavyksta. Su tokiais ligoniais užtrunkame ilgai.

Po patirtos traumos žmogus atsigauna gana greitai, tuo tarpu po ligos, insultų – ilgiau.

Kaip pandemija pakeitė jūsų pacientų požiūrį, nuotaiką?

S. Metiolkina: Jie klausia, kodėl sveikatos ministras priima vienus ar kitus sprendimus. Klausia, kodėl medicina va tokia. Tenka paaiškinti, kad su medicina viskas gerai, tik dabar tokia situacija, kai negalima laisvai vaikščioti po polikliniką. Juk anksčiau būdavo – vienas pacientas ir dešimt jį lydinčių. Arba klausia, kodėl ligoninėje negalima lankyti ligonių?

Į diskusijas stengiuosi nesileisti, o daugeliui vis tenka priminti, kokiu laikmečiu gyvename, ramiai paaiškinti, kad ne nuo medikų priklauso dabartinė tvarka.

Tačiau į diskusijas stengiuosi nesileisti, o daugeliui vis tenka priminti, kokiu laikmečiu gyvename, ramiai paaiškinti, kad ne nuo medikų priklauso dabartinė tvarka. Pandemija – visame pasaulyje, kenčia visi, ne tik jie. Dažnas mano pacientas save apsitarnauja, nėra tik gulintys ant patalo, todėl jie labai nori bendrauti ir nuolat klausinėja: kada baigsis kovidas?

Palyginus su ankstesniais metais, kaip kinta slaugomų namuose pacientų skaičius?

S. Rimkuvienė: Nors pacientų mažėja dėl mirštamumo ir dėl to, jog NDNT žmonėms mažiau skiria specialiųjų slaugos poreikių, mums darbo tikrai nemažėja. Galvoju, kaip anksčiau galėjau susitvarkyti su 130 pacientų, kai dabar jų turiu perpus mažiau, nors man darbo tikrai nesumažėjo? Galbūt todėl, jog atsiranda daugiau poreikių, o gal dėl to, kad yra sunkiau sergančių ligonių.

Mūsų darbas neretai būna dvigubas: paslaugas teiki ir gulinčiam pacientui, ir jį prižiūrinčiam asmeniui. Slaugomam pacientui nepasakysi, kaip odą prižiūrėti ar kaip pasiversti. Tad mokai ne pacientą, o jo artimuosius.

Ar, atėjus į paciento namus, visuomet pavyksta rasti bendrą kalbą?

S. Rimkuvienė: Man nebuvo, kad nerasčiau, bet šiame darbe nutinka įvairiai. Kai mūsų tarnyboje pradėjo dirbti nauja darbuotoja Svetlana, pradžioje kai kurie žmonės, pas kuriuos ji lankydavosi, žiūrėjo įtariai. Vaikai perspėdavo tėvus, kam į namus įsileidžia nepažįstamą, nes juos gali apvogti ar panašiai.

Svarbiausia yra įgyti tiek paties paciento, tiek jo artimųjų pasitikėjimą, taip pat ir mūsų tarnyba turi pasitikėti jais. Tai abipusis bendradarbiavimas. Turime pacientų, kuriais rūpinamės nuo pirmųjų mūsų darbo dienų. Kasmet atsiranda ir naujų.

Pas nesikeliančią iš lovos Juzefą Slaugos paslaugų namuose tarnybos bendrosios praktikos slaugytoja S. Rimkuvienė lankosi daugiau nei šešerius metus. (A. Raicevičienės nuotraukos)

Ko dažniausiai klausinėja jūsų pacientai?

S. Metiolkina: Labai nori sužinoti apie pragulų profilaktiką, odos priežiūrą, vaistų bei papildų vartojimą, mitybą. Kuo daugiau parodai ir kuo daugiau papasakoji, tuo daugiau žmonės pradeda nešti visokius kremus ir aliejus, sako, kad dukra nupirko, atnešė, o jie nežino, kaip naudoti.

Dar dažnai praneša, kad nespėja užsiregistruoti pas šeimos gydytoją, lieka viena diena arba viena tabletė, o tada jau klausia, ką daryti.

Kas darbe sunkiausia?

S. Rimkuvienė: Tai priklauso nuo to, kaip tave priima tiek pacientai, tiek jų artimieji. Būna, kai sergančiojo artimieji paskambina ir nemaloniu tonu dėsto, kad jiems nereikia jokių paslaugų, o už dviejų dienų perskambina ir praneša, kad jiems reikia išrašyti vaistų.

O kas labiausiai liūdina, bendraujant su pacientais?

S. Rimkuvienė: Yra žmonių, kurie labai stengiasi ir atiduoda visą savo laiką artimojo slaugai. Yra vyrų, kurie atsidavę prižiūri savo žmonas. Vienetai, bet yra. Tačiau būna ir priešingų situacijų.

Skaudžiausia, kai sūnus gyvena iš slaugą gaunančios mamos pinigų, juos atima, prageria ir jos neprižiūri. Laimei, tokių atvejų nėra daug. Aš suprantu, kad ligoniui reikia pagalbos, reikia jį prižiūrėti nuolat, bet yra atvejų, kai gaudami priežiūros ar slaugos pinigus žmonės tuo naudojasi, iš tų pinigų gyvena visa šeima. Nors, tarkim, toje šeimoje vyras yra darbingo amžiaus ir visiškai sveikas, tačiau dirbti jis paprasčiausiai nenori.

Ar daug slaugomų pacientų gyvena vieni?

S. Rimkuvienė: Vienišų slaugomų pacientų daugėja, nes jų vaikai dažnai gyvena užsienyje arba yra dirbantys. Tuomet pasirūpina, kad jų artimuosius lankytų socialinis darbuotojas – įstatymai tai leidžia. Toks darbuotojas padeda atlikti buities darbus, pagamina valgyti, pamaitina, pasirūpina asmens higiena.

S. Metiolkina: Dauguma mano pacientų gyvena vieni, vaikai būna kur nors šalia. Gyvena tame pačiame kieme ar tame pačiame name. Jei gyvena toliau, vis tiek palaiko artimą ryšį, aprūpina maistu ir viskuo, ko reikia. Beje, slaugomi ligoniai džiaugiasi, kad namuose turi daug maisto ir jiems niekur nereikia eiti.

Tuos, kurie visiškai vieniši, lanko socialiniai darbuotojai. Turėjau pacientę, kurią vienas po kito lankė 3 ar 4 socialiniai darbuotojai. Bet ji su jais visais susipykdavo, o kai susipyksta, tada supranta, kad jai be jų sunku.

Ar neprašo atlikti to, kas jums nepriklauso?

S. Rimkuvienė: Paprašo atvežti kokių nors medikamentų, slaugos priemonių. Vienas pacientas paprašo užkaisti kavos, mat socialinis darbuotojas ateis vėliau. Padarau, ko prašo, man nesunku.