Daugiau nei trisdešimties metų profesinio darbo patirtį turinčią VšĮ Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centro Akademijos ambulatorijos bendrosios praktikos slaugytoją Rasą Kerzienę, Akademijoje ir jos apylinkėse pažįsta puikiai. Dauguma ją žino ir kaip auksarankę, kuri savo gyvenimo jau seniai neįsivaizduoja be mezgimo.
Apie grožybes, gimstančias iš siūlų, ką jai reiškia mezgimas ir ko mezgimo procese ji labiausiai nemėgsta, pasakoja pati mezgėja.
Pirmasis mezginys – lėlei
Rasa Kerzienė teigia, kad pirmasis jos mezginys buvo septynerių metų. Tai buvo nedidelis trikampio formos mezginukas, surištas siūlais, buvo panašus į kažkokį rūbelį lėlei. Ir tokių trikampiukų buvo numezgusi ne vieną.
Kai namuose nebuvo mezgančių, tai ir siūlų likučių nebūdavo. Jei iš kur mažų kamuoliukų gaudavo, tiek ir užtekdavo. Pirmąsias mezgimo akis parodė mama, nors pati ir nemezga.
,,Aš nežinau, kodėl aš paprašiau, matyt mama pastebėjo, kad man patinka. Močiutė tuo metu nerdavo vąšeliu. Bet ji gyveno toli, už Pašušvio. Mamos mama, kuri gyveno su mumis Šventybrasčio girininkijos name, irgi nemegzdavo. Iš kur tas mano pomėgis ir noras, aš net nežinau.
Pirmasis mezginys buvo iš gerųjų akių, vadinamu ripsu. Augau, bet niekas man nepirkdavo siūlų. O paskui jų kažkaip atsirado, teta pamokino megzti. Ji buvo darbų mokytoja, dirbo specialiųjų poreikių mokykloje. Ji pamokė, kaip mezginio pažastis išimti, kaip kaklą išmegzti.
Paskui mokiausi savarankiškai pati, iš senųjų mezgimo knygų, juk interneto nebuvo. Ir dabar jos visos namuose sudėtos. Pirkdavau tuo metu labai populiarius žurnalus ,,Sandra“, kurių turiu didelę turginę tašę“, – prisimena Rasa.
Pirmieji siūlai iš Palangos
Besimokydama tuometinėje Kėdainių M. Daukšos mokykloje, Rasa buvo nusimezgusi komplektą – šaliką ir kepurę. Vėliau mezgė megztinius. Klasėje buvo ir daugiau mezgančių, todėl niekas nesistebėjo. Nors, pasak R. Kerzienės, per darbų pamokas mažai laiko buvo skiriama mezgimui.
,,Kai siūlų nebūdavo, panešioji, išardai ir vėl kitą mezgi iš tų pačių siūlų. Pirmuosius siūlus man nupirko Palangoje, net nežinau, iš ko jie buvo pagaminti, bet jie buvo rankomis dažyti tokiais tarsi ,,gabalais“, iš jų išeidavo margas megztinis. Iš tų pačių siūlų gal tris megztinius buvau nusimezgusi. Tai buvo baltos spalvos siūlas su rudu tarsi bordo atspalviu.
Mano mezgimu mama nesistebėjo, tik sakydavo, kam man tų siūlų reikia, vis tiek aš sugadinsiu.
Besimokydama Šiaulių medicinos mokykloje, po pirmo kurso išvažiavau į tuomet taip vadinamą darbo ir poilsio stovyklą Moldavijoje. Ten prisipirkau iriso rūšies siūlų ir pradėjau megzti servetėles.
Kai iš Šiaulių važiuodavau į Kėdainius, tai traukinyje pastoviai megzdavau servetėles. Ir kambaryje mes megzdavome kelios.
Man nesvarbu su kuo – vąšeliu ar virbalais. Nors servetėlių virbalais nesu mezgusi. Mano mezginiai patys įvairiausi: kalneriukai, kombinezonai vaikams, padėkliukai, kilimai, užmestukai, megztiniai, skraistės, skaros ir, be abejo, kojinės“, – pasakoja mezgėja.
Kojinių mezgimas – poilsis
Kai galva pavargsta nuo mezginio akių skaičiavimo, žiūrėjimo ir matavimo, kojinių mezgimas Rasai tarsi poilsis. Kojines ji mezga apskritus metus. ,,Visada turiu pradėtas megzti kojines. Kai turiu laiko, jos visad po ranka“, – sako Rasa.
Per gyvenimą R. Kerzienė yra numezgusi kelis šimtus porų kojinių.
Rasos namiškiai – vyras, sūnus ir dukra – apmegzti iki kojų. Ir brolio, ir sesės šeimos. Kai paprašo, ji mezga ir geriems pažįstamiems.
,,Kojinių esu mezgusi senelių namams. Konkrečiai negaliu pasakyti, kaip jie vadinasi, bet siunčiau į Šiaulius. Susiradau informaciją internete apie būsimas akcijas, atsiuntė ir siūlų. Viena moteris tiesiog nusiuntė siūlų likučius, kuriuos persiuntė kojinių mezgėjams.
Dalini siūlų kamuoliuką pusiau, kad užtektų to paties siūlo vienai ir kitai kojinei – ir mezgi. Ir tos visos kojinės buvo numegztos iš siūlų likučių, kurių man atsiuntė apie 1,5 kg. Numegztas kojines aš nusiunčiau atgal. Gal buvo kokių 15 porų kojinių“, – smagia akcija dalinosi Rasa Kerzienė.
2018 metais Rasa dalyvavo ir dar vienoje akcijoje ,,100 mezginių Lietuvai“, kuri buvo skirta Lietuvai, švenčiančiai Valstybės atkūrimo 100-mečio jubiliejų. Į bendrą mezginį, iš kurio sudaryta trispalvė, buvo ir Rasos indėlis – pagal duotus išmatavimus numegzti trijų spalvų kvadratukai.
Sau kojinių nenusimezgė
Vėliau internete ji rado kitą akciją, kur per mėnesį reikia numegzti vieną porą kojinių, bet tau duoda užduotį, kokios tos kojinės turi būti. Kai numezgi, turi įkelti į internetą kojinių nuotraukas. Kojinės ypatingos tuo, kad gali kulnai įvairiai megztis. Arba kojinių pradžia kitaip mezgasi – daug kas gali būti kitaip.
Dažniausiai įsivaizduojam, kad megztos kojinės gali būti tik iš storų vilnonių siūlų. Tačiau iš plonų vilnonių su priedais siūlų ji numezgė kojines savo vyrui, kuris jas dėvi pavasarį ar rudenį.
Stebina, kad pati Rasa sau nenusimezgė nei vienos poros kojinių, nes jų paprasčiausiai nemėgsta mūvėti. Namuose į šlepetes įsispiria basomis kojomis, taip ir vaikšto (juokiasi).
Dabartiniai mezgimo raštai iš interneto
Rasa pasakoja, kad mezgimo raštų pati nekuria, anksčiau megzdavo iš knygų ir žurnalų, dabar – iš interneto. Yra daug mezgėjų internetinių grupių – visų net nesužiūrėsi. Įdomesnes mezgimo schemas ji perka. Jos parduodamos su visais apskaičiavimais, aprašymais – kaip, kur ir ką.
,,Esu pirkusi ne vieną skaros – skraistės mezgimo schemą, ir megztinių schemų pirkau. Pagalvėlių piešinio schemą irgi esu pirkusi. Aš nemoku piešti. Užtat negaliu nemegzti – tai jau liga“, – prisipažįsta Rasa.
Ji mezga daugiausiai vakarais. Kai pamato ką numezgusi, paprašo numegzti pažįstami. Rasos mezginių yra Anglijoje, Vokietijoje, Norvegijoje.
Paklausta, ar vertina žmonės tokius mezginius, Rasa atsako: ,,Visaip. Geri mezginiai iš tiesų yra vertingi. Būtina, kad geros kokybės būtų ir siūlai. Siūlus siunčiuosi tik iš interneto, nes siūlų parduotuvėse jie labai brangūs“.
,,Kokios mezginių spalvos jums labiausiai patinka?“ – teiraujuosi.
,,Man pačiai patinka ramios, neryškios, žemės spalvos – rusvos, žalsvos, pilkos. Dar mėgstu juodą spalvą. Nemėgstu aš pati būti ryški. Kai kitiems tenka megzti, nesirenku – kas kokią paprašo, tokių spalvų ir mezgu. Tik nuo geltonos spalvos labai akis skauda. Esu mezgusi citrininės spalvos mezginį – nuo jo akys greitai pavargo. Tačiau pats mezgimas labai ramina nervus“, – mezgimo naudą įžvelgia mezgėja.
Mezginių priešas – temperatūrų skirtumai
Paklausta, ar galinti duoti patarimų megztų rūbų priežiūrai, Rasa sako, kad vienus, kuriuose daugiau sintetikos, akrilo, galima skalbti skalbimo mašinoje, nustačius 30 laipsnių vandens temperatūrą.
O kuriuose yra daugiau vilnos, mocheros, rekomenduojama skalbti rankomis, naudojant skystą plovimo priemonę ir audinių minkštiklį.
Po to, išskalbtą mezginį reikia paskleisti ant lygaus paviršiaus, padėjus ant rankšluosčio, prismaigstyti adatėlėmis išlaikant formą.
,,Megztinius irgi geriau skalbti rankomis, naudojant nekarštą vandenį. Esu dukrai numezgusi 100 proc. merino vilnos užmestuką. Bet dukra sumaišė su kitais skalbiniais, įkišo į skalbimo mašiną, o kai ištraukė, užmestuko plotis buvo normalus, tik ilgis sumažėjo kone perpus. Siūlai buvo brangūs, bet ką darysi. Paskui pirkau kitus siūlus ir mezgiau antrą tokį patį.
Megztam rūbui labiausiai kenkia vandens temperatūrų skirtumas. Skalbimo mašina skalbia karštu ar šiltu vandeniu, o skalauja – tik šaltu. Kai skalauji rankomis, galima reguliuoti, kad vandens temperatūra būtų panaši, kokioje ir skalbėme. Svarbu, kad nebūtų vandens temperatūrų kaitos“, – pataria mezgėja.
,,Kokius didžiausius mezginius jums teko megzti?“ – domiuosi.
,,Nesu mezgusi suknelių, bet ilgesnių tunikų, ilgų užmestukų esu numezgusi“, – teigė Rasa, pajuokavusi, kad jos vyras patenkintas, kai ji mezga, kadangi tada jam į akis nelenda (šypsosi).
Būna ir nemezgadienių
Prakalbus, iš kur ji imanti laiko mezgimui, Rasa atvirauja:
,,Pastumi tai, ko nenori daryti arba greitai pasidarai ir eini megzti. Televizorius nebūtinai turi būti įjungtas. Kai raštas sudėtingas, reikia skaičiuoti, šnabždi po nosim sau, turi būti tylu.
Bet būna ir nemezgadienių. Pasižiūri į mezginį, pasakai sau: ,,Ne, šiandien nenoriu“. Bet būna dienų, kai mezgi nuo ryto iki vakaro. Tik kažką greitai pagamini, ir vėl imiesi mezginio.
Keliaudama kur nors, visada su savimi vežuosi mezginį. Jeigu tik neturiu, atrodo, kad man kažko trūksta. Pasiimi tokį, kad mažiau skaičiuoti reikėtų, kad būtų lengvas, šviesių siūlų. Vykdama į Norvegiją ir atgal, numezgiau daugiau negu pusę skaros. Nes tiek laiko važiuoti ir nieko neveikti – negalėčiau.
Mezga ir kelionėse
,,Ar žmonės stebisi jus pamatę mezgant?“ – klausiu.
,,Kas pirmą kartą, nežinau. O kas žino, tai nekreipia dėmesio. Kelionėse mezgu virbalais, kurie su valu, jie nepavojingi, pats virbalas telpa į ranką. Su ilgais virbalais važiuodama tikrai nepamegzčiau“, – teigia ji.
Vąšeliu Rasa neria servetėles, pagalvėlių užvalkalėlius, staltieses.
Pusseserei, kuri gyvena Norvegijoje, ji numezgė staltiesę 1,50 cm x 2,00 cm ant pietų stalo.
Savo namams vąšeliu, kuris piršto dydžio, ji nunėrė kilimą, iš septynių pereinančių spalvų. O pledą tiesiog mezgė tik rankomis. ,,Kilpas neri, nereikia nei virbalų tokiam siūlui. O pats siūlas kaip pliušas“, – patikslina.
,,Tai ką jums reiškia mezgimas?“ – vis klausinėju.
,,Mezgimas man – hobis, atsipalaidavimas. Bet pasirodo, kad šiam kūrybiniam mezgimo procesui, reikia ir matematinių žinių – vien kūrybos neužtenka. Turi apsiskaičiuoti, kiek akių užmesti ant virbalų. Kai siūlas nevienodo storio, nevienodas ir akių skaičius. Patinka ir virbalais, ir vąšeliu, bet kai ir vienas, ir kitas nusibosta, labai smagu būna vėl prie jų sugrįžti“, – dėsto mezgėja.
Teko ir išardyti
,,Ar yra tekę ardyti mezginį?“ – domiuosi.
,,Aišku. Išardai, tada palauki keletą dienų, būna, kad iš karto mezgi. Galvoje vyksta ,,piktumai“.
O jeigu klaida matoma tik jums vienai – vis tiek ardot?
,,Būna, kad raštas nesigauna, būna, kad dar kažkas. Juk pačiai sąžinę graužia, kai žinai, kad suklydai.
Anksčiau daugiau turėjau megztinių, dabar jau mažiau. Vyras patenkintas, nešioja, jis tai daug turi. Dukra irgi nešioja, bet ji išranki. Sako man: ,,Kol tu man numegsi, aš geriau nusipirksiu“.
Ar turite svajonių mezginį?
,,Noriu sau didelę staltiesę nusinerti“, – sako Rasa, iš lino su medvilne siūlų.
Neįdomiausia – sutvarkyti numegztą mezginį
,,O kaip jūs žiūrite į mezgančius vyrus? – klausiu.
,,Žiūriu tikrai ne kreivai. Vertinu pagal mezgimo kokybę. Viešoje erdvėje buvo rašyta apie vyrą, kuris mezga, bet mezginius tvarko tai moteris. Viena numegzti, o kita – mezginį sutvarkyti: susiūti, siūlų galus gražiai sukaišioti. Jeigu mezginio nesusiuvu iš karto, ir pradedu megzti kitą, tai pirmasis mezginys laukia savo eilės, kai pabaigsiu antrąjį.
O būna, kad iš karto imuosi ir trečiojo mezginio. Tai užbaigimo tuomet laukia jau du mezginiai. Tai pats nemaloniausias man darbas. Dabar kol nesusiuvu, kito mezginio nepradedu. Ir nemėgstu, kad būtų pradėti keli darbai. Nors, – šypsosi Rasa, – kojinę visada turiu pradėtą. Neseniai buvo trys mezginiai pradėti – kojinės, skara ir padėkliukai.
Sunkiausia vasarą megzti iš moheros, nes kai būna karšta, siūlas labai kimba prie rankų, ir jis tiesiog ,,nevažiuoja“. Tada pasirenki kitokį siūlą ir vis tiek mezgi“, – apibendrina Rasa.
