Sirutiškio kaime, Kėdainių rajone, gyvenanti Ginta Sulimienė šypsosi – savęs ūkininke nelaiko, juk dirba Kėdainiuose. Tačiau vos žvilgtelėjus į jos sodybos aplinką, sunku tuo patikėti.
Pakalnėje akį traukia didžiulis šilauogynas, kieme girdėti įvairių dekoratyvinių ir egzotinių gyvūnų garsai, o už tvoros ramiai žolę rupšnoja alpakos.
Abu su vyru Viktoru – gimę ir užaugę Sirutiškyje, todėl nusprendė čia ir likti. Jų kiemas jau seniai traukia smalsių praeivių žvilgsnius – ne vienas stabteli pasigrožėti neįprasta kaimo idile.
Turintiems daugiau laiko šeimininkė leidžia alpakas ne tik apžiūrėti, bet ir pavedžioti.
Tokios progos nepraleido ir „Kėdainių mugės“ korespondentė. Iš pradžių žingsniai šalia alpakų buvo nedrąsūs – lydimi šiokios tokios baimės. Tačiau netrukus ją pakeitė smalsumas ir ramybė.
Žingsniuoti per nupjautus laukus Nevėžio link kartu su švelniais, draugiškais gyvūnais – išties ypatinga patirtis.
Sulimų sodyboje – 17 alpakų šeima
Ginta ir Viktoras Sulimiai savo sodyboje yra sukūrę savotišką mini zoologijos sodą. „Tai nėra oficialus ūkis – gyvūnus laikome savo malonumui. Kaip vyrui juokauju, kad daugiau mėšlo turėtume“, – šypsosi Ginta.
Pirmieji alpakos į šeimos kiemą atkeliavo 2016-ųjų vasarį – patinas Rublis, patelė Smilga ir dar viena patelė, kurios šiandien jau nebėra. Mintis auginti šiuos gyvūnus, anot šeimininkės, gimė visai netikėtai.
„Pamačiau A. Valinską, kalbantį apie alpakų ūkį, o paskui viename žurnale perskaičiau, kad Lietuvoje jas jau augina. Aš tokia – pamatau, man reikia, nesvarbu, kas bus toliau“, – šypteli Ginta.
Netoli Šiaulių esančiame alpakų ūkyje Sulimiai pirmą kartą iš arčiau susipažino su šiais gyvūnais ir parsivežė dvi vaikingas pateles bei vienerių metų patiną Rublį. Šiemet juodo kailio „ponas“ švenčia jau dešimtmetį ir gali pasigirti gausiais palikuoniais.
Vyriausias patinas iki šiol laiko vado poziciją ir prireikus kitus patinus pamoko. „Bandėme jį dresuoti, bet nieko iš to neišėjo“, – šypsosi šeimininkė.
Vyresni patinai laikomi atskirai. Šiuo metu Sulimių sodyboje gyvena šeši patinai – Sausainis, Žaibas, Rublis, Kaspis, Bembis ir Zoro. Be jų, dar du šiemet gimę juodi jaunikliai (kol kas dar be vardų) ir dvi naujagimės patelės.
Kergimo laikotarpiu į Sirutiškį atvyksta patinai iš to paties Šiaulių ūkio.
„Nors jie ne juodi, bet mamos juodos, tai ir vaikai juodi. Dabar dar dviejų mažylių laukiam“, – sako Ginta.
Iš viso šiuo metu Sulimių sodyboje ramiai gyvena 17 alpakų.
Ką valgo alpakos ir ar jos pačios valgomos?
Kiekvieną vakarą alpakos pargenamos į namus – ganykloje jos nenakvoja. Į laukus išgenamos tik anksti pavasarį, kai žemė jau išdžiūvusi, kad neišmindytų žolės.
Šie gyvūnai mėgsta voliotis, todėl pasirinktą vietą taip išmina ir išguldo, kad joje daugiau niekas nebežaliuoja. Vėliau ten ima želti tik tai, ko alpakos neliečia – dilgėlės ir arkliarūgštės.
„O štai stručiams duok dilgėlių – skaniausia žolė, kaip ir kiaulpienės. Jie protingesni už mus – žino, kur daugiausia vitaminų. Nesvarbu, kad dilgina – purtosi, bet vis tiek ėda. Alpakos dilgėles sukramsnoja tik tada, kai vyras nušienauja ir jos sudžiūsta“, – pasakoja Ginta.
Pirmosios alpakos – Smilga, Šarma, Žaiba, Liepa, Pergalė ir Maja – greitai priprato prie naujų namų, tačiau patinai neretai mėgsta pasivaržyti. „Ypač Rublis – jis net su savo trimečiais vaikais kapojasi, nes juose mato konkurentus“, – šypsosi šeimininkė.
Karštomis dienomis alpakos mėgsta maudytis. „Rublis labai gražiai plaukia. Ar perplauktų Nevėžį, jei prireiktų, nežinau, bet vandens tikrai nebijo“, – priduria Ginta.
Būta ir linksmų nutikimų. „Giminės Londone nuėjo į restoraną ir atsiuntė man žinutę: Na ką, atidarom kavinę, nes čia alpakų mėsos kepsnys – 20 eurų. Esu girdėjusi, kad į kaimus buvo atvežta dešrų su alpakų mėsa iš Ukrainos. Mano giminės nieko iš to nepirko, bet vis siūlė idėją. Tik žinau, jei pati suvalgyčiau ką nors tokio – nei viena dukra daugiau į namus nebevažiuotų“, – juokiasi Ginta.
Alpakos kaip šeimos nariai
„Su alpakomis susigyveni ir pradedi jas mylėti kaip savus vaikus“, – dalijasi Ginta. – „Aišku, būtų kitaip, jei turėtume tik vieną ar dvi – meilės joms būtų dar daugiau. Bet kai darbai verčia daug dirbti, laiko lieka mažiau. Aš dirbu visus šeštadienius, kad galėčiau užsidirbti atostogoms ir vasarą ramiai pagulėti sode, pasėdėti namuose. Man nereikia Palangos – man užtenka savo sodo. Daugelis į mane žiūri kaip į keistuolę, kad niekur nevažiuoju, bet man čia gera“.
Šiemet Sulimių ūkyje atsirado ypatinga alpaka – mažoji Atėnė. Jos vardas gimė netikėto susitikimo metu su svečiais, kurie paprašė susipjaustyti morkų alpakoms. „Jie pastebėjo, kad vienas naujagimis linksmai vartosi ganykloje. Iš pradžių negalėjau patikėti – tą rytą išleidome visas alpakas, ir viskas atrodė normalu. Bet tai buvo tiesa“, – prisimena Ginta.
„Svečiai – močiutė su dukra ir mažyle – pasiūlė, kad naujagimė būtų pavadinta jų anūkės vardu – Atėnė. Jie žadėjo dar atvykti aplankyti mažylės. Dabar jai jau daugiau nei mėnuo“, – šypsosi šeimininkė.
„Su jomis susigyveni ir pradedi jas mylėti kaip savus vaikus, – dalijasi Ginta. – Aišku, būtų kitaip, jei turėtume tik vieną ar dvi – meilės joms būtų dar daugiau. Bet kai darbai verčia daug dirbti, laiko būna mažiau. Aš ,,ariu“ darbe visus šeštadienius, kad galėčiau užsidirbti atostogoms ir vasarą ramiai pagulėti sode, pasėdėti namuose. Man nereikia Palangos – man užtenka savo sodo. Daugelis į mane žiūri kaip į keistuolę, kad niekur nevažiuoju, bet man čia gera“.
Šiemet ūkyje atsirado ypatinga alpaka – mažoji Atėnė. Jos vardą šeima gavo iš netikėto susitikimo su svečiais, kurie paprašė peilio susipjaustyti morkų alpakoms. „Jie pastebėjo, kad vienas naujagimis vartosi ganykloje. Iš pradžių negalėjau patikėti – tą rytą išleidome visas alpakas, ir viskas atrodė normalu. Bet tai buvo tiesa“.
„Svečiai – močiutė su dukra ir mažyle, pasiūlė, kad naujagimė būtų pavadinta jų anūkės vardu – Atėnė. Jie žadėjo dar atvykti aplankyti mažylės. Dabar jai jau daugiau nei mėnuo“.
Vilnos, siūlų ir antklodžių
Paklausta, kokia nauda iš alpakų, Ginta pasakoja, kad iš jų vilnos gamina siūlus. Kartą per metus, po žiemos, kai atšyla oras, gyvūnai nukerpami, o kailis nuvežamas į Plungę, kur viskas atliekama vienoje vietoje – vilna iškaršiama ir suverpiami siūlai. „Bet žmonėms dabar nieko nereikia – prekybos centruose visko pilna. Esu sakiusi, kad kai išeisiu į pensiją, gal tada numegsiu anūkams kojines, jeigu dar gerai matysiu“, – šypteli Ginta. Šiemet šeima netgi pasigamino antklodžių iš alpakų vilnos.
Vasarą alpakos daugiausia minta žole, o žiemą šeimininkai joms parveža pušų šakų – vieno mėgstamiausių gardėsių. „Kartais ten žmonės primeta visko – randu brokolių, kalafiorų, bet duonos jos nelabai mėgsta. Geriau daržovės, juk gamtoje duonos niekas neduoda“, – sako Ginta.
Nandai ir emu – smalsieji ūkyje
Paklausta, kaip Sulimų ūkyje atsirado smalsieji stručiai, Ginta šypteli: „Norėjau vyrui padovanoti gimtadienio proga. Nandams jau aštuoneri. Iš pradžių jis sakė, kad tokių mažiukų nereikia – jei laikysim, tai tikrą Afrikinį strutį. Bet paskui pats pažiūrėjo internete, kiek su jais rūpesčių, ir pasakė: ‚Aš dar noriu gyventi‘.“
Galiausiai šeima įsigijo tris vos trijų savaičių amžiaus nandus – vieną patiną ir dvi pateles. Kitais metais paukščiai pradėjo dėti kiaušinius. „Kepėme kiaušinienę Sirutiškio šventei – surinkome 29 kiaušinius, užteko visam kaimui ir dar liko“, – prisimena Ginta.
Be nandų, ūkyje auga ir du emu – patinas bei patelė. Iš pradžių jų buvo trys, bet vienas neišgyveno. Patelė „bumsi“, tarsi muštų būgnais, o patinas „kriuksi“ kaip paršiukas. Emu kiaušinius deda tik gruodį, paprastai 5–6, kaip ir gamtoje, kai natūraliai perina jauniklius.
„Visus stručių kiaušinių lukštus pasilieku – niekada jų nesudaužau. Gal kada nors parduosiu. Vieną gražiai dekoruotą turiu, bet pati nemoku dekoruoti – mano dukra artimesnė menui“, – sako Ginta.
Beje, vienas nandų kiaušinis atstoja net dešimt vištos kiaušinių.
Ūkyje – pulkas įvairiausių paukščių
Po gardą oriai vaikšto įvairių veislių vištos – tiek dekoratyvios, tiek mėsinės: bramai, poveroliai, viandotai. Ginta sako, kad jų atsiradimas čia – visiškai neplanuotas. „Paprasčiausiai gavau dovanų – taip viskas ir prasidėjo. Jos pradėjo dėti kiaušinius, prisiperinau… Ir štai dabar turime visą pulką“, – pasakoja šeimininkė.
O povai – visai kas kita. Tai buvo sena Gintos svajonė. „Ilgai užtruko, kol pavyko pasidaryti gardą ir juos nusipirkti. Pirkome mažiukus, tad to tikrojo grožio dar nebuvo. Šiemet rudenį jie pradės augti, o kitais metais jau turės įspūdingas uodegas“, – viliasi ji. Šiandien ūkyje gyvena dvi povų poros: baltųjų ir smaragdinių. „Taip, povai gali būti balti ir smaragdiniai, bet iš tiesų jų spalvų įvairovė dar platesnė“, – priduria Ginta.
Gimtadienio proga šeimininkai gavo ir fazanų jauniklių. Be jų, ūkyje gyvena baltieji balandžiai. „Buvo jų daugiau, bet daug išpjovė šeškai. Dabar auga naujas jaunimas“, – pasakoja moteris. Deja, teko atsisveikinti ir su deimantiniu fazanu – jį taip pat nusinešė plėšrūnas.
„Atrodo, noriu to, noriu ano… Kiek vietos yra, tiek ir įsigyjame. O jei norėtume dar kažko, reikėtų naujo gardo, o vyras dabar neturi laiko jo įrengti. Gal kada nors pavyks“, – šypsosi Ginta, glostydama vieną iš savo paukščių.
Ant sofos netinginiauja
„Ar vyras pritaria jūsų pomėgiui?“ – klausiu.
„Vyrui Viktorui irgi gražu. Jei nepritartų, nebūtų viso to, bet jo darbas toks, kad dažnai nebūna namuose“, – atsako Ginta.
Paukščius ji laiko pirmiausia dėl grožio, nors vištų kiaušiniai – kasdienė šeimos maisto dalis. Vyras netgi ragavo povo kiaušinį. „Sako, skonis toks pats kaip vištos“, – šypsosi šeimininkė.
Žmonės dažnai klausia: kam tiek visko reikia?
„Reikia daug darbo, daug priežiūros. Esu pririšta, negaliu tiesiog kur nors išvažiuoti. Prižiūrime ir vyro mamą – tai tikrai nesėdžiu ant sofos“, – juokiasi Ginta.
Žiemą paukščiams būna įvairiai: jei šalčiai dideli, povai keliauja į tvartą, o švelnesnę žiemą, kaip praėjusi, lieka lauke. Tačiau stiprūs šalčiai pavojingi – tiek vištos, tiek gaidžiai gali nušalti skiauteres.
Mediniame namelyje – du ožiai
Karvė dar nemelžiama, bet jau veršinga. „Valgom savo sūrį, savo varškę, savo pieną“, – sako Ginta.
Anksčiau šeima laikė net dešimt galvų – kai dukros buvo mažesnės, augino agurkus ir pomidorus šiltnamiuose.
Buvo laikotarpių, kai darbų buvo mažiau, tad teko ieškoti kitų užsiėmimų: „Pradžia buvo visai kitokia nei dabar – laikėme ir kiaules, viską išbandėme.“
Ožiai ūkyje atsirado gana netikėtai. Pirmąjį, juodą, atvežė iš Vilniaus – manyta, kad mėsinis. Tik vėliau paaiškėjo, jog jis dekoratyvinis, ir „valgyti nebus ką“.
„Pažįstami pasiūlė – sakiau: ‚Vežkit man‘. Vėliau, kad nebūtų liūdna, Liolekui nupirkome ožkytę Morką.“
Vyras jiems pastatė medinį namuką medyje, ir, pasak Gintos, kaimas jų visai nesuprato. Net trys dukros – Beatričė, Loreta ir Alina – juokėsi: „Kai mes augome, medinio namuko neturėjom, o va ožiai – turi“.
Ožys iškastruotas – dėl kvapo kartais net į daržą negalėdavo įeiti. „Tada supratau posakį: ,,Smirda kaip ožys“, – juokiasi šeimininkė.
Nauda iš jų? „Tik tiek, kad juos šeriam“, – atvirauja Ginta.
Vis dėlto stebėti jų žaidimus smagu – jie net per laiptus moka prasilenkti nenukritę. O kai prie tvoros sustoja žmonės, visas dėmesys tenka būtent ožiui. Abu gyvena kartu jau penkerius–šešerius metus.
Ar kaimynai vadina keistuoliais? „Man nelabai rūpi, bet pasižiūrėti mūsų gyvūnų ateina vakarais.“
O dėl ateities planų – Ginta juokiasi: „Slaptų svajonių neturiu. Gal tik norėčiau pakeisti porą fazanų – juk niekas negyvena amžinai. Kai šie išeis, ateis kiti. Viskas keičiasi“.
Pusantro tūkstančio šilauogių
,,Kaip jūsų gyvenime atsirado šilauogių ūkis?”- klausiu Gintos.
„Per pandemiją buvo daug streso, vyrą net iš darbo atleido. Kol dar dirbome, sakiau: darom kažką savo, kad turėtume vasarą iš ko pragyventi.
Vyras parvežė net 17 furų durpių, iškasėme griovius, supylėme durpes, o vaikai patys sodino – mes su vyru tik nešėme.
Buvo pasodinta apie 1,5 tūkst. šilauogių krūmų. Ne visi išgyveno, dabar jų gal kiek mažiau, bet tiek mums užtenka.
Jau šešti metai rūpinamės tuo lauku. Kai dabar pagalvoju, antrą kartą į tą lauką nebrisčiau“, – atvirai prisipažįsta Ginta.
„Dar ir dėl to, kad žmonėms dabar nieko nebereikia – viską gali nusipirkti prekybos centre. Jie geriau sumokės brangiau, nei patys vargs. O pas mus atvykę į lauką už dvigubai mažesnę kainą gali patys prisiskinti šilauogių.
Tačiau žmonės rašo komentarus, kad labai brangu, vadina mus lupikais. Tada gal pasakykite, ko jiems iš tiesų reikia? Jiems viską turi pateikti paruoštą ir pigiai“, – sako Ginta.
„Šiemet uogos noksta visai kitaip nei pernai. Jei pernai nokdavo visos vienu prisėdimu ir visas išskynėme, tai šiemet labai netolygiai.
Pernai kruša daug uogų išdaužė – jos gulėjo ant žemės, o šiemet šalčiai nepakenkė, nes dar nebuvo žydėjimo. Tačiau uogas valgo įvairūs padarėliai“, – pasakoja šeimininkė.
Paklausta, ką gamina iš šilauogių, Ginta sako, kad šaldo ir verda natūralią uogienę. „Pernai, kai uogų buvo daug, o kruša jas nudraskė, spaudėme sultis ir darėme tyrelę. Šiemet dar nebandžiau, bet dėl savęs sulčių tikrai išsispausiu“.
(A. Raicevičienės nuotraukos)
