Karališkame Užupės kaime, Surviliškio seniūnijoje, ir šių metų Velykos bus lygiai tokios pat kaip pernai: tylios, be muzikantų šurmulio, ritualinio
velykinio prausimo ir laistymo.

Šias ilgametes tradicijas išlaikęs ir tebepuoselėjantis Algirdas Berankis nusiminęs, nes kiek jis pamena, nei karas, nei, sovietmetis nebuvo nutraukęs ėjimo per kaimą ankstyvą antrosios Velykų dienos rytą. Karališkuoju vadinamas todėl, kad baudžiavos laikais nėjo lažo, o dvarui duoklę mokėjo pinigais.

Pasitinka viltingai

Nepaisant to, kad antrus metus iš eilės Velykos Užupėje bus labai tylios, šias šventes A. Berankis vis tiek pasitinka su viltimi, kad kitais metais velykinis prausimas ir laistymas vyks kaip anksčiau. „Daugiau kaip šešiasdešimt metų antrąją Velykų dieną, iš pradžių kartu su seneliu ir tėvu, vėliau su broliais ir draugais, dabar su vaikais ir anūkais, švęstu vandeniu prausdavau užupiečius, kad jie sulauktų pavasario, gero derliaus ir būtų puikios sveikatos, tačiau pernai viskas nutrūko“, – sakė A. Berankis.

Be muzikanto A. Berankio neapsieina nė viena Surviliškio seniūnijos šventė.

Turėjo svajonę

Pasak užupiečio, kai iki šio kovo vidurio buvo kalbama apie karantino suvaržymų atlaisvinimus, dar buvo vilties, kad jis su sūnumi Rūteniu bent simboliškai užupiečiams primins ilgaamžę tradiciją.

„Daugiau kaip šešiasdešimt metų antrąją Velykų dieną švęstu vandeniu prausdavau užupiečius, kad jie sulauktų pavasario, gero derliaus ir būtų puikios sveikatos.“ A. Berankis.

„Užupiečiai klausinėja, ar šiemet eisime. Deja, ne. Svarstėme tik minutei užsukti į vietinių gyventojų sodybų kiemus, tačiau į namus, kaip darydavome anksčiau, nebūtume ėję, bet vėl sustiprinti karantino reikalavimai numarino šį mūsų norą. Yra kaip yra, išgyvensime, kad tik vėliau visi būtume sveiki ir gyvi“, – kalbėjo A. Berankis.

Pasidalinę pareigas

Užupės seniūnaitis, dviejų kolektyvų muzikantas ir tradicijų puoselėtojas pasakojo, kad antrąją Velykų dieną nuo pat ankstaus ryto, penktos valandos, per kaimą patraukdavo smagi penkių šešių, kartais ir didesnė, žmonių komanda, kurioje kiekvienas turėdavo savo pareigas: vienas prausdavo, antras nešdavo lininį rankšluostį, trečias turėdavo „bulvinį“ krepšį lauktuvėms, o likusieji būdavo muzikantai. Paprastai A. Berankis grodavo akordeonu, o likusieji jam pritardavo dūda, kitais instrumentais. Muzikantai traukdavo tokias liaudies dainas, kurias moka visi kaimo žmonės.

A.Berankis senąsias tradicijas perdavė sūnui Rūteniui ir anūkams Tadui ir Rūtai.

„Mūsų kompanija būdavo įvairaus amžiaus. Iš pradžių eidavome tik vyrai, o pastaraisiais metais, kai prausėjų sumažėjo, kartu eina ir moterys. Aš pradėjau dešimties metų, o anūkė nuo trejų, tai ir amžius jaunėja“, – sakė A. Berankis.

Paveldėjo iš tėvų

Velykinę prausimo ir laistymo tradiciją pašnekovo senelis perdavė sūnui, tas savo sūnui Algirdui, kuris su velykinio ritualo paslaptimis supažindino sūnų Rūtenį ir anūkus Tadą bei Rūtą. Sūnus Rūtenis su tėčiu į velykines apeigas traukdavo nuo šešerių metų, o anūkė Rūta – būdama vos trejų.

„Prisidėjo ir mano broliai, draugai. Kai tėvukai paseno, pradėjome mes eiti. Niekas mūsų neprašė to daryti, bet yra toks paprotys, ir viskas. Būdamas dešimties metų pradėjau groti armonikėle. Pamenu, kad pirmieji muzikantai turėjo kitokius instrumentus: keptuvę, puodą, kočėlą, kaip per Užgavėnes traukdavome su dainomis ir triukšmu“, – šypsosi A. Berankis.

Specialiai suvažiuodavo

Užupė nusidriekusi palei Liaudės upės tėkmę, tad ir prausėjai antrą Velykų traukdavo nuo vieno kaimo galo iki kito. Eitynės užsitęsdavo, nes anuomet čia buvo apie penkios dešimtys sodybų, gyveno arti trijų šimtų žmonių. Iš jų dabar beliko apie šešiasdešimt nuolatinių gyventojų.

Kiekvienas Velykas iš kiemo į kiemą eidavo smagi prausėjų komanda.

Šio kaimo bendruomenės „Liaudė“ pirmininkė Augenija Gražvyda Vaitkevičienė pasakojo, jog specialiai Velykoms suvažiuodavo suaugę užupiečių vaikai su anūkais, kad juos nupraustų pirmąją Velykų dieną bažnyčioje pašventintu vandeniu.

„Velykų antrosios dienos ankstų rytą anyta ateidavo mus kelti sakydama, „greičiau kelkitės, nes ateis nuprausti ir ras visus nuogus“, bet mes specialiai gulėdavom su vaikais ilgai, kad tik rastų mus lovose ir nupraustų, tačiau visko būdavo. Kadangi mano uošvių sodyba vienkiemyje, tai yra buvę ir taip, kad gerai privaišinti ir kiekviename kieme užtrukę muzikantai mus pasiekdavo tik apie 10 valandą ryto. Gerai pamenu, kaip du vyrai, Algirdas su Stasiu Jasioku, kuris taip pat buvo didelis šios tradicijos puoselėtojas ir mylėtojas, ateidavo į mūsų kiemą ir uždainuodavo“, – smagiai pasakojo A. Vaitkevičienė.

Prieš gerą dešimtmetį Užupėje užgimė dar viena ypatinga velykinė tradicija – kaimo šventė.

Rasdavo ir užrakintas

Anot pašnekovės, kone kiek­vienas kiemas įsileisdavo prausėjų kompaniją, tačiau būdavo ir tokių, tiesa, tik vienas kitas, kurių duris rasdavo užkabintas.

„Tikiuosi, kad Jonas Gumbrevičius nesupyks, kad išduosiu paslaptį, bet jis ankstų rytą atrakina duris, pats atsigula ir visada kantriai laukia tol, kol į jo namus nešini švęstu vandeniu, lininiu rankšluosčiu ir su muzika užsuks prausėjai. Nė vienų Velykų linksmuolis Jonas nepraleido be nuprausimo. Gerai, kai mūsų kaime yra tokių entuziastų, saugančių ypatingą Užupės tradiciją“, – sakė A. Vaitkevičienė.

Parsinešdavo kiaušinienę

A.Berankis smagiai pritaria A. Vaitkevičienei, kad neretai prausimas ir laistymas, prasidėjęs penktą ryto, baigdavosi ketvirtą popiet. Užupiečiai ne tik privaišindavo prausėjus, bet ir į didelį „bulvių“ krepšį pridėdavo visokiausių gėrybių: margučių, pyragų, saldainių, kartais ir stipresnio gėrimo buteliuką.

„Anksčiau kaimo gale, paskutinėje sodyboje, būdavo pabaigtuvės. Visko nutikdavo kai kuriems prausėjams, o kai kurie vietoje margučių namo parnešdavo kiaušinienę, bet tai buvo seniai“, – šypsosi A. Berankis.

Dovanas išsidalindavo

Prieš gerą dešimtmetį, kai pašnekovas pradėjo groti Surviliškio kaimo kapeloje, Užupėje užgimė dar viena ypatinga velykinė tradicija. Prie naujų bendruomenės namų po velykinio prausimo ir laistymo susirenka visas kaimas, o Surviliškio kultūros centro vadovė Nijolė Dilkienė kasmet suorganizuoja linksmąją dalį. Dabar jau prie bendruomenės centro vyksta šventė, ridenami margučiai, rengiamos varžybos. Esant blogam orui visi renkasi patalpoje. Surinktomis gėrybėmis visi vaišinasi ir linksminasi.

Švenčia gimtadienius

Beje, užupiečiai turi ir dar vieną gražią tradiciją, kaip jie sako, švenčia gimtadienius su penkiais ir nuliu.

Užupės kaimas švenčia Birutės Staugienės 80-metį, šalia jubiliatės iš kairės – A. Vaitkevičienė, iš dešinės buvusi seniūnė V. Petrauskienė.

„Mūsų bendruomenė sukaktuvininkui nuperka dovanėlę, susirenkame bendruomenės centre, o kiekvienas į šventę ateina su savo maisto lėkšte. Sveikiname apvalius jubiliejus ir tuos gimtadienius, kurių gale yra skaičius penki. Pasėdim, padainuojam, „pašposijam“, pašokam. Tiesa, paskutinis toks susibūrimas buvo prieš daugiau kaip metus“, – sakė A. Berankis.

Neretai prausimas ir laistymas, prasidėjęs penktą ryto, baigdavosi ketvirtą popiet. Užupiečiai ne tik privaišindavo prausėjus, bet ir į didelį „bulvių“ krepšį pridėdavo visokiausių gėrybių.

Įneša gyvybės

Užupė – ir Algirdo, ir jo žmonos Irenos gimtasis kaimas.
„Čia gyvena penkta mūsų karta. Seniau kaimas treškėjo nuo vaikų gausumo, o dabar liko tik keletas mokyklinukų. Šiek tiek gyvybės įneša per mūsų kaimą einantis piligrimų kelias „Camino Lituano“¸ – sakė I. Berankienė.

Pasirodo, per kaimą traukiantys piligrimai pas svetingus užupiečius užsuka pusryčių. Šį pavasarį jau keletas jų pražygiavo, o praėjusią vasarą kasryt pagrindine kaimo gatve linguodavo nešini sunkiomis kuprinėmis.

Dešimtys piligrimų

„Jie nakvoja Paberžėje, o mes su Daiva Alijauskiene norinčiuosius pavaišiname pusryčiais: koše ar kiaušiniene. Pavalgo, palieka simbolinę auką, šnektelime, kaip žmonės kitur gyvena. Jie į kelią, o mes laukiame kitų“, – šypsosi I. Berankienė.

Gyvybės įneša per kaimą einantis piligrimų kelias „Camino Lituano“, sužymėtas geltonomis krypties rodyklėmis ir kriauklėmis.

Algirdas suskaičiavo, kad vasarą pas juos per dieną apsilankydavo ir dešimt, ir dvidešimt piligrimų, tačiau žiemą niekas nesuka. Bet pavasarį viskas atsigaus ir piligrimai trauks per jų gražųjį kaimą.
„Visus priimame, jeigu tik žmonės nori pas mus stabtelėti“, – tikino A. Berankis.

Išmoko savarankiškai

Aktyvus užupietis tikina, nepaisant metus besitęsiančio karantino, jis vis tiek gyvena smagiai, nors jo ir šeimos gyvenimas tapo labai ribotas. Kelių rajono muzikinių kolektyvų – Kėdainių kultūros centro Surviliškio liaudiškos muzikos kapelos „Lielupis“ ir Kėdainių trečiojo amžiaus universiteto muzikinės grupės „Gija“ – muzikantas dabar akordeonu groja tik namuose, savo ir šeimos malonumui.

„Esu savamokslis. Senelis grojo armonika, tėvai buvo geri dainininkai. Vaikystėje pats išmokau groti akordeonu. Išgirstu kokią dainą, gerai paklausau, pabandau kartą kitą ir tada groju laisvai. Sako, kad turiu absoliučią klausą“, – kalbėjo A. Berankis.

Viliojantis pasiūlymas

Statybininko profesiją turintis užupietis groti moka ne tik akordeonu, bet ir dūda, birbyne, saksofonu. Kai mokėsi Vilniuje, grojo savo mokymo įstaigos instrumentiniame ansamblyje, su kuriuo užėmė pirmąsias vietas konkursuose. Su mokyklos dūdų orkestru jis taip pat laimėjo ne vieną aukštą apdovanojimą.

„Mane kalbino likti Vilniuje ir groti Lietuvos televizijos orkestre, bet tada turėjau tarnauti armijoje. Išeidamas į tarnybą gavau adresą, kad grįžęs prisistatyčiau į orkestrą, bet parvažiavau į savo kaimą. Televizija ir liko šone. Nesigailiu, nes man mieste nepatinka, per daug žmonių, triukšmo, pavargstu. Mano kaime žmonės geri, gyvenimas nesustojo, atrandu, ką veikti, belaukdamas pavasario, piligrimų ir karantino pabaigos“, – optimistiškai pokalbį baigia A. Berankis.

Panašios naujienos

Your email address will not be published.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.