Silpnaregiai mieste vis dar jaučiasi nesaugūs

Ar pagalvojote kada, kaip reikėtų orientuotis aplinkoje uždengtomis akimis? Ar žinotumėte, kada užsidega žalias šviesoforo signalas ir jau galite eiti per gatvę, kokioje stotelėje turite išlipti važiuodami autobusu, kur prasideda laiptų pakopos ir kur jos baigiasi, kiek kas kainuoja parduotuvėje? Arba kaip jaustumėtės eidami nelygiais šaligatviais, ant kurių kažkas paliko neuždengtą šulinį, krūvą trinkelių ar nuverstą paspirtuką? Tai – tik dalis kasdienių iššūkių, kurie iškyla regėjimo negalią turintiems asmenims.

Pasikalbėti apie tai, kuo gyvena šie žmonės, paskatino artėjanti Baltosios lazdelės diena. Pasaulio sveikatos organizacija, taip pat kaip ir gydytojai oftalmologai, tvirtina, kad vis daugėja žmonių, kuriems yra sutrikęs regėjimas. Taip yra todėl, kad visuomenė sensta, o žmonės vis daugiau laiko praleidžia prie kompiuterių, televizorių ar telefonų ekranų.

Vieni žmonės regėjimą praranda dar vaikystėje, kiti – dėl ligų ar patirtų traumų, tretiems rega silpsta dėl natūralaus senėjimo. Kiek iš viso yra regėjimo negalią turinčių žmonių Kėdainių rajone –pasakyti sunku, vien Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Kėdainių rajono filialas šiuo metu vienija 118 kraštiečių, 5 iš jų yra visiškai akli, likusieji turi regėjimo sutrikimų, dėl kurių jiems sunkiau orientuotis aplinkoje, ypač, kai reikia išeiti į miestą.

Apstu kliūčių, kai kurios jų – grėsmingos

„Tie paspirtukininkai taip greitai pro šalį pralekia, kad net krūpteli iš išgąsčio, nei jie pasignalizuoja nei ką. Arba numeta vidury kelio tuos paspirtukus – tai mums yra kliūtis.

„Aš matau maždaug vieno metro atstumu. Kartą prie pašto buvo atidengtas šulinio dangtis, tai laimei, kad neįkritau.“ (L. Stanionienė)

Kita bėda – nepažymėti laiptai. Štai ir prie savivaldybės pirma ir paskutinė laiptų pakopos nėra pažymėtos. O, pavyzdžiui, prie „Norfos“ žymėjimas jau apsitrynęs. Jei einu į miestą, planuoju tokį maršrutą, kur nėra laiptų, nes kai jų spalva vienoda, nėra ryškių juostų, tiesiog nematai kur lipti. Gerai, jei būna turėklas, tada pagal jį orientuojuosi – jei turėklas su nuolydžiu, reiškia yra laiptai, jei turėklas lygus – yra aikštelė. Jei prie įstaigų yra įrengti pandusai neįgaliesiems, tada stengiuosi jais eiti.

Aš matau maždaug vieno metro atstumu. Kartą prie pašto buvo atidengtas šulinio dangtis, tai laimei, kad neįkritau. Darbininkai, matyt, paliko neuždengtą, kartais žmonės aplaidžiai nepagalvoja, kad kitiems tai kelia rimtą grėsmę.

Kai mieste kasinėjami šaligatviai, norėtųsi, kad darbai vyktų sparčiau, nes dabar visur iškasinėja, STOP juostomis apriša ir palieka savaitei ar ilgiau. Jei tos juostos nutrūksta, gali nepastebėti, žengsi ir griūsi į duobę. Tokios vietos – spąstai akliesiems“, – tvirtina Laima Stanionienė.

Vilainietė pasakojo, kad nesaugiai jaučiasi ir dėl duobėtų šaligatvių, nelygiai suklotų trinkelių. Jei išsikišęs koks kampas, gali užkliūti.

„Taip jau ne kartą buvo, koja užkliūna ir leki į priekį griūdamas, jei neišlaikai lygsvaros – tai ir nukristi gali. Tai aktualu ne vien mums, silpnaregiams, bet ir senyviems žmonės, visiems. Žodžiu, yra daug problemų. Štai, kad ir autobusų švieslentės. Ant jų nesimato koks yra autobuso numeris. Klausi vairuotojo, kartais atsako, o kartais tik atkerta, kad yra parašyta. O kas iš to parašymo, jei gerai nesimato. Aiškiau matosi tie seni numeriai, kur juodu ant balto parašyta.

Kai saulė šviečia, tai ir šviesoforo spalvų neįmatau. O jei nėra garsinio signalo, kaip kad šiandien prie Šviesiosios gimnazijos, sunku būna orientuotis. Tada turi klausytis kito šviesoforo garso – tam, kad neįžengtum į gatvę degant raudonai šviesai.

Išėjimą į miestą lydi stresas

Kėdainietė Ramunė Zabotkienė į susitikimą atėjo įsikibusi savo organizacijos vadovei į parankę, sakė, kad taip jaučiasi stabiliau ir saugiau. O kai išeina viena, ją „veda“ baltoji lazdelė.

Vilainietė pasakojo, kad nesaugiai jaučiasi ir dėl duobėtų šaligatvių, nelygiai suklotų trinkelių. Jei išsikišęs koks kampas, gali užkliūti.

„Namuose yra lengviau orientuotis, nes erdvė mažesnė, žinai, kas kur padėta. O kai išeinu iš namų, nežinau, kas manęs laukia. Kartą prie namų Gegučių gatvėje šaligatvis buvo nelygus, ėjau ir nugriuvau, susižeidžiau.

Labai sudėtinga nulipti laiptais žemyn, nes daug kur nepažymėtos pakopos arba dažai jau nusitrynę, todėl jų nesimato. Dabar gerai, kad kelkraščius daro žemesnius su specialiu neregiams pritaikytu žymėjimu, kai jauti tuos grublėtus paviršius, tada aiškiau, kur baigiasi šaligatvis ir gali pereiti gatvę. Miesto centre prie cerkvės, Ramybės skvere, prie Autobusų stoties, Vilainiuose yra įrengti garsiniai šviesoforai, kai užsidega žalia spalva, pasigirsta pypsėjimas, tada žinai, kad gali eiti. Bet kartais tie šviesoforai genda, pradingsta garsinis signalas, tada sunku orientuotis. Autobuso numerių taip pat nematau, tai irgi nepatogu.

Iš visuomenės norėtųsi gal daugiau supratimo, nes dabar numeta bet kur tuos elektrinius paspirtukus. Jei jie nuvirtę ant praėjimo, sunku juos apeiti su baltąja lazdele. Galėtų pastatyti šone prie tako, tada mums netrukdytų“, – kalbėjo Ramunė.

Kad žmonėms dar tikrai trūksta suvokimo, kaip jaučiasi neregys ir kaip jam sunku judėti, Ramunei teko įsitikinti einant per gatvę. Į sankryžą įlėkęs automobilis sustojo visai prie pat per perėją einančios Ramunės, nors vairuotojas aiškiai matė, kad moteris priekyje nešasi baltąją lazdelę. Jai dar nespėjus žengti kelių žingsnių, pravažiavo visiškai greta, taip sukeldamas sunkiai matančiai moteriai stresą.

„Tokių situacijų tikrai pasitaiko. Vieni kantriai palaukia, kol praeisi, o kiti ne. Kai privažiuoja per arti, kyla stresas, nes nežinai, gal mašina pradės judėti ir tave partrenks, tikrai nemalonus jausmas“, – sakė truputį išsigandusi moteris.

Pašnekovė pasakojo, kad žiemą būna dar sunkiau, nes užsninga ir nebesimato nei laiptų žymėjimo, nei ant šaligatvių specialiai neregiams pritaikytų grublėtų paviršių, be to, būna slidu ir sniegas ne visada nuvalomas. Turi sėdėti įkalintas namuose arba prašyti artimųjų ar kaimynų pagalbos, kad palydėtų iki parduotuvės, vaistinės ar ligoninės.

„Žiemą rečiau galime išeiti iš namų“, – patvirtino regėjimo negalią nuo vaikystės turinti Ramunė.

Sunkumų nestinga

Prastesnį regėjimą turinčius žmones sunkumai lydi nuolatos, jiems sunkiau įsidarbinti, nes darbdaviai jų privengia, įstaigose, kurių langai ir durys yra stiklinės iki pat žemės, sunku susiorientuoti, kur įėjimas. Viešieji užrašai, pavyzdžiui, kaviniu meniu, prekių etiketės ar autobusų grafikai irgi galėtų būti surašyti aiškiau, didesniu šriftu.

Prastesnį regėjimą turinčius žmones sunkumai lydi nuolatos, jiems sunkiau įsidarbinti, nes darbdaviai jų privengia.

Aklųjų ir silpnaregių kasdienybę šiek tiek palengvina įvairios priemonės: kalbantys laikrodžiai, specialūs telefonai ir kt.

„Turiu knygų skaitytuvą, kalbančias svarstykles, laikrodį turėjau, bet sugedo. Dar turiu liečiamą telefoną, ant puodelio dedamą skysčio matuoklį, kuris pradeda pypsėti, kai pripili pilną“, – apie buityje labai praverčiančias priemones kalbėjo R. Zabotkienė.

„Daug yra priemonių, bet jos brangios, ne viską gali sau leisti. Pavyzdžiui, knygų skaitytuvas kainuoja 500 eurų, kompensuoja gal tik 300. Blogai padarė, kad pirmiausia turime susimokėti visą sumą patys, o tik tada gauname kompensaciją.

Aš turiu nemažai kalbančių priemonių: termometrą, diktofoną, kraujospūdžio matavimo aparatą, knygų skaitytuvą, visa tai mes gauname iš techninės pagalbos centro. Dabar, kai šitaip viskas pabrango, galėsime pirkti tik tai, kas būtina“, – silpnaregių gyvenimo aktualijas atskleidžia L. Stanionienė.

Kviečia burtis į draugiją

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Kėdainių rajono filialas gyvuoja jau 61-us metus. Šiuo metu jo gretose – 118 narių, dauguma – pagyvenusieji.

„Kviečiu prisidėti ir jaunesnius žmones, kurių regėjimo likutis yra 0,3 ir jiems nustatytas ne didesnis nei 55 proc. darbingumas. Mes tam ir buriamės į organizaciją, kad galėtume efektyviau spręsti neįgaliesiems iškylančias problemas. Mūsų tikslas – aprūpinti juos reikiamomis priemonėmis, pasirūpinti jų aplinkos pritaikymu bei užimtumu.

Kai matome problemą, kreipiamės į rajono savivaldybę. Sureaguoja, tačiau tokie darbai, kaip, pavyzdžiui, laiptų pakopų žymėjimas, turi būti atliekami periodiškai, nes dažai ar specialios juostos palaipsniui nusitrina“, – sakė LASS Kėdainių rajono filialo pirmininkė Asta Miliauskienė.

Kad žmonėms dar tikrai trūksta suvokimo, kaip jaučiasi neregys ir kaip jam sunku judėti, Ramunei teko įsitikinti einant per gatvę.

Pašnekovės minėjo, jog norėtų, kad būtų atkreiptas dėmesys į tas vietas, kur laiptai dar nėra pažymėti kontrastinėmis spalvomis, be to, kad būtų sutvarkytas ties Šviesiąja gimnazija sugedęs šviesoforo garsinis signalas. Gerai yra tai, kad mieste daugėja šaligatvių, kurie yra specialiai paženklinti – klojamos trinkelės grublėtu paviršiumi, kurios padeda silpnai matantiems susiorientuoti, kur yra praėjimas.

Filialo vadovė pasidžiaugė, kad jų draugija turi ištikimų pagalbininkų.

„Labai noriu padėkoti LIONS moterų klubui, kurio narės jau ne pirmus metus mums teikia įvairią pagalbą. Su šio klubo narėmis paminėsime ir Baltosios lazdelės dieną, kuri skirta priminti visuomenei apie aklųjų ir silpnaregių poreikius, paskatinti nenusigręžti nuo neįgaliųjų ir teikti jiems reikalingą pagalbą.

Žmonės su regėjimo negalia užsisklendžia, jiems nėra lengva prisitaikyti prie nuolat kintančios aplinkos, tad raginu nebijoti kreiptis pagalbos“, – sakė A. Miliauskienė.

Pagalbos tikimasi ne vien iš valdžios institucijų ar verslininkų, kurie galėtų labiau pritaikyti infrastruktūrą silpnaregiams, bet ir iš visuomenės. Jei nepaliksime ant praėjimo takų trinkelių, atidengtų šulinių ar numestų paspirtukų – tai irgi bus svarbus indėlis į tai, kaip saugiai galės jaustis į miestą išėjęs visiškai ar pusiau aklas žmogus.

Gydytojai oftalmologai, pastebintys, jog daugėja regos sutrikimų turinčių žmonių, ragina visus labiau saugoti savo regėjimą, ypač tėveliai turėtų pasirūpinti, kad jų vaikai nepraleistų viso laisvalaikio tik prie ekranų, taip pat kviečia visus gyventojus reguliariai tikrintis savo regą, o pastebėjus nerimą keliančius ženklus, kreiptis į gydytojus.

L. Pranckevičiūtės nuotraukos

Titulinė nuotrauka: Į miestą išėję prastai matantys žmonės dar negali jaustis saugūs.