Šį savaitgalį Šėtos gimnazija pasitinka savo garbingą šimto metų jubiliejų. Vienmetė su Lietuvos valstybe, ši ugdymo įstaiga didžiuojasi ne tik turtinga savo istorija, bet ir gabiais, į pasaulį išleistais mokiniais, savo darbą mylinčiais pedagogais.

Prasidėjusi prieš šimtą metų, šios mokyklos istorija nenutrūksta, o į antrą šimtmetį mokyklos bendruomenė žengia tvirtu žingsniu, pasiryžusi ir toliau tęsti pradėtus darbus bei kurti naujus.

Šėtos vidurinė mokykla. Istorija

Audronė Pečiulytė, Šėtos gimnazijos istorijos mokytoja ekspertė:
– Šėtos parapinės mokyklos įkūrimas siejamas su Lietuvoje veikusios Edukacinės komisijos veikla. Panaikinus Jėzuitų ordiną (kurio rankose buvo visa švietimo sistema), įkuriama pirmoji Europoje pasaulietinė švietimo ministerija – Edukacinė komisija. Jos nutarimu, trims parapijoms yra kuriama viena pradžios mokykla. 1777 m. yra minima Šėtos parapinė mokykla, kurioje mokėsi 35 mokiniai.

Audronė Pečiulytė, Šėtos gimnazijos istorijos mokytoja ekspertė.

Po 1863–1864 metų sukilimo lietuviška parapinė mokykla uždaroma, o vietoj jos įkuriama valdiška, rusiška pradžios mokykla. Dalis Šėtos krašto mokinių eina į šią mokyklą, kita dalis greičiausiai buvo mokomi namuose, slaptosiose mokyklose.

1916 m. į Šėtą kunigu paskiriamas Jurgis Tilvytis (poeto, prozininko Teofilio Tilvyčio vyriausiasis brolis). Jis buvo patriotiškas, energingas žmogus, todėl būtent jo iniciatyva panaikinama rusiška mokykla ir įkuriama lietuviška pradžios mokykla. 1918 m. kunigo iniciatyva įkuriamas ir vienas pirmųjų Kėdainių krašte parapinis komitetas, kuris rūpinasi miestelio gyventojų saugumu, aprūpinimu maistu, gynyba nuo plėšikų. Komiteto iniciatyva tų pačių metų gruodžio pradžioje yra įkuriama „Saulės“ draugijos progimnazija. Ji įsikuria Šėtos Švč. Trejybės bažnyčios parapijos namuose. Steigiant progimnaziją ypač daug nusipelnė jau minėtas klebonas Jurgis Tilvytis  ir kiek vėliau į Šėtą atkeltas vikaras Feliksas Kapočius. 1919 metų pradžioje Šėtą užima bolševikai ir progimnazijos veikla nutrūksta. Išvarius iš Lietuvos bolševikų kariuomenę, progimnazijoje mokslo metai prasideda 1919 m. spalio 1d. Direktoriumi buvo paskirtas Jonas Misiūnas, mokykloje dirbo penki mokytojai. Parapijos namuose progimnazija veikė visą tarpukario laikotarpį iki 1941 m.

1936 m. Šėtos vidurinei mokyklai suteiktas valstybinės progimnazijos vardas.

Tarpukariu progimnazija veikė parapijos namuos.

Nepriklausomos Lietuvos metais Šėtos miestelyje veikė net keletas mokyklų: tęsė darbą lietuviška pradinė mokykla, 1918 m. pabaigoje įkurta progimnazija, 1924 m. buvo įsteigta ir kaip atskiras vienetas veikė žydų pradinė mokykla, o 1926–1927 m.m. – net lenkiška pradinė mokykla. Šėtos pradinės mokyklos pastatas Ramygalos gatvėje yra išlikęs iki mūsų dienų (pastatas pastatytas 1935 m.).

Šėtos progimnazijos mokiniai turėjo elgtis pagal gana griežtas taisykles. Štai keletas iš jų:
mokykloje ir už mokyklos sienų mokiniai dėvi Švietimo ministerijos jiems nustatytą uniformą;
mokinys privalo būti darbštus, drausmingas, švarus, mandagus, tvarkingas ir kitiems rodyti gerą pavyzdį;
mokiniai nenaikina mokyklos turto, nelaužo medelių, nekankina gyvulėlių bei paukščių, bet visur ir visuomet globoja;
mokiniai nerūko ir negeria alkoholinių gėrimų;
mergaitės plaukus kasdien šukuoja ir pina į kasas, o berniukai – kerpa trumpai;
mokiniai vaikščioti gali nuo rugsėjo 1 d. iki lapkričio 1 d. iki 20 val., nuo lapkričio 1 d. iki balandžio 1 d. iki 19 val., o nuo balandžio 1 d. iki mokslo metų pabaigos iki 21 val.;
visi mokiniai šventadieniais lanko jiems paskirtas pamaldas.

Pirmoji laida.

1941 m. birželio pabaigoje prasidėjus nacistinės Vokietijos okupacijai, didžiulis gaisras apima Šėtos miestelį, sudega ir progimnazijos medinis pastatas. Šėtos žydai išvaromi į Kėdainius ir sušaudomi, todėl jų maldos namuose – buvusioje sinagogoje, yra įkuriama progimnazija. Mokykla čia veikė iki 1978 metų.

Ugdymo procesas vyko per du pastatus – pradinė mokykla veikė Ramygalos gatvėje, progimnazija (arba dar kitaip – tiesiog vidurinė mokykla) veikė buvusioje žydų sinagogoje. Nacių okupacijos metais mokiniai mokėsi beveik be vadovėlių, pasišviesdavo žvakėmis arba žibalinėmis lempomis, todėl mokytojai dėstydavo, o mokiniai kai ką užsirašydavo. Klasės buvo didelės. Žemesnėse klasės mokinių skaičius buvo net iki 50.

Antrosios sovietų okupacijos metais Šėtos progimnazija pradėjo dirbti 1944 m. spalio 2 d. 1949–1950 metais, prijungus prie jos pradinę mokyklą, ji jau tapo pilna gimnazija ir pagal sovietinę sistemą oficialiai pavadinta Šėtos vidurine mokykla. Tik 1956 metais buvęs sinagogos pastatas buvo perstatytas ir pritaikytas švietimui.

Nemažai metų šėtiškiai mokėsi buvusiame žydų sinagogos pastate.

Augant klasių skaičiui, didėjo ir mokyklos pedagogų kolektyvas, tačiau dėl itin nepalankaus politinio režimo ir sunkių materialinių sąlygų vyko ir didelė jų kaita. Kaip liudija išlikę 1952 metų pedagogų tarybos posėdžių protokolai, visų mokytojų atžvilgiu buvo taikomi labai griežti reikalavimai. Jie be direktoriaus leidimo negalėjo išvykti iš mokyklos. Išvykti iš miestelio, netgi neturint pamokų, galima buvo tik gavus raštišką direktoriaus leidimą.

Po J. Stalino mirties 1953 m. mokykloje, kaip ir visoje Sovietų sąjungoje, atmosfera sušvelnėjo. Mokykloje veikė spaliukų, pionierių ir komjaunimo organizacijos. Pionierių organizacijos veikla buvo gerai vertinama už ryšių su žuvusių sovietinių karių giminėmis palaikymą. Nuo 8-to dešimtmečio vidurio mokykla garsėjo kraštotyros darbais ir istorijos mokytojos Jadvygos Butkutės iniciatyva 1985 m. įkurtu kraštotyros muziejumi (jame daug vietos užėmė ekspozicijos apie Antrąjį pasaulinį karą), gerai paruoštais fizikais bei sportininkais.

Lig šiol mokymosi procesas vyko per abi mokyklas: pradinėje, esančioje Ramygalos gatvėje, ir buvusioje sinagogoje. Tai sudarydavo nemažai keblumų tiek mokiniams, tiek ir mokytojams. Todėl šalia sinagogos 8-ame dešimtmetyje buvo pradėta statyti nauja, keturių aukštų mokykla, duris atvėrusi 1978 metais. Joje buvo įrengta didelė sporto salė, aikštynas, nauji ir erdvūs mokymosi kabinetai. Tuo metu mokykloje mokėsi 440 mokinių, dirbti atėjo jauni ir energingi mokytojai.

Naujas Šėtos vidurinės mokyklos pastatas duris atvėrė 1978 m.

Daugelis jų tapo pavyzdžiu savo mokiniams, kurie taip pat pasirinko šią profesiją. Nuo 1997 metų iki 2014 m. direktore dirbusi Antanida Likšienė taip pat yra šios mokyklos auklėtinė. Į savo mokyklą dirbti grįžo ir daugiau pedagogų: Gintarė Boreišienė, Zinaida Kleivienė, Vaidutė Kleivienė, Audronė Pečiulytė, Irma Krivickienė, Giedrė Motiejūnienė ir kt.
1998 metais, minint progimnazijos 80-metį, buvusių šios mokyklos auklėtinių doc. Stanislovo Stašaičio, istorijos mokytojos Audronė Pečiulytės ir direktorės Antanidos Likšienės pastangomis buvo parašyta ir išleista knyga „Šėtos vidurinė mokykla (1777 – 1918–1998 m.)“ , o po dvidešimties metų – išleista nauja papildyta šios knygos laida. 2010 metais mokyklai iškilmingai suteiktas Šėtos gimnazijos vardas.


Kai kurios asmenybės, baigusios Šėtos vidurinę mokyklą:
Adelė Dirsytė, krikščionė pasaulietė, mokytoja, garsiosios maldaknygės „Marija, gelbėk mus“ autorė;
Nijolė Narijauskaitė Klaipėdos dramos teatro aktorė;
Stasys Liupkevičius ilgametis „Armonikos“ ansamblio vadovas;
Vladas Pavilonis, LR Konstitucinio teismo teisėjas;
Vaidotas Grigas, fotomenininkas;
Vacė Kojelavičiūtė-Užpalienė, dailininkė, vitražistė;
Stasys Padalevičius, fotomenininkas;
Stanislovas Stašaitis, istorikas, knygų apie Šėtos kraštą autorius;
Audronė Pečiulytė, Kėdainių krašto kultūros premijos laureatė;
Adrijus Glebauskas, šuolininkas į aukštį;
Aurimas Skinulis, maratonininkas.


Gimnazija šimtmečių sandūroje

Kokia šiandien yra Šėtos gimnazija, kokiomis aktualijomis gyvena bei kaip yra gerinama mokyklos bendruomenės gerovė, kuriamos savos, naujos tradicijos, pasakoja gimnazijos direktorius Mindaugas Danilevičius, įstaigai vadovaujantis pastaruosius trejus metus.

Šėtos gimnazijos direktorius Mindaugas Danilevičius.

„Lietuvos Respublikos šimtmečio fone Šėtos gimnazija turi galimybę ir garbę švęsti savo šimtmetį. Tai yra nuostabi dovana. Įsimintinos datos neleidžia pamiršti visos šventės iškilmingumo. Pasiruošimas mokyklos jubiliejui prasidėjo dar praėjusiais metais. Norėjome, kad šventė būtų išskirtinė ir kad galėtume ją pasitikti darbais, turinčiais išliekamąją vertę“, – kalbėjo M.  Danilevičius.

-Nauja knyga apie mokyklą

Labai džiaugiuosi galėdamas pristatyti naujos redakcijos knygą apie Šėtos mokyklą. Prieš dvidešimt metų buvo išleista pirmoji knygelė, o dabar mes išleidome naująją, kurioje apžvelgiama pastarųjų dvidešimties metų gimnazijos istorija. Džiaugiamės ir didžiuojamės, kad turime tokį leidinį.

-Naujai įrengiamas mokyklos muziejus

Taip pat pradėjome naujai įrengti mokyklos muziejų. Kiekviena save gerbianti mokykla negali gyvuoti be savo istorijos, todėl siekiant įprasminti Gimnazijos istoriją ir tuo pačiu įgyvendinti ankstesnės direktorės Antanidos Likšienės svajonę, susitelkėme ties gimnazijos muziejaus įrengimu. Muziejus turėtų būti aktualus ne tik gimnazijos bendruomenei, bet ir visai Šėtai, nes muziejuje bus apžvelgiama ne tik mokyklos, bet ir Šėtos krašto istorija.

-Įgyvendinami projektai

Gimnazija aktyviai įgyvendina įvairius projektus. Šiuo metu A. Likšienės (gimnazijoje dirbančios projektų vadove) dėka gimnazija įgyvendina ES Socialinio fondo projektą, kurio vertė apie 70 tūkst. eurų, o nuo naujų mokslo metų pradėtas įgyvendinti ir programos Erazmus+ projektas. Pirmasis projektas „Matematika – laimėtojų mokslas“ yra skirtas matematikos žinioms gilinti, mokėjimo mokytis kompetencijoms ugdyti. Antrasis projektas „Europos vertybės ateičiai“ yra tarptautinio bendradarbiavimo su partneriais projektas, siekiant sujungti naująsias technologijas su mokinių patirtimi per meną ir mokslą. Aišku, kad jis ir pažintinis, nes vaikai turės galimybę išvažiuoti į keturias šalis: Airiją, Ispaniją, Vokietiją ir Norvegiją. Paskutinis taškas bus Lietuvoje pas mus, Šėtoje. Abiejų projektų galutinis rezultatas sutelktas į mokinių bendrųjų ir dalykinių kompetencijų ugdymą.

-Gimnazijos simbolis – obelis

Viduryje mūsų gimnazijos kiemelio, prieš pat įėjimą „pasodinome“ kalvio rankų darbo kūrinį, vieną iš gimnazijos simbolių – obelį. Praėjusią savaitę, per Sveikatinimo dieną jį oficialiai pristatėme bendruomenei. Renginio metu akcentuotos Obelies upelio ir obels vaismedžio sąsajos su Gimnazijos herbu, kuris prieš dvidešimt metų buvo parinktas konkurso būdu iš 50 variantų. Herbą sukūrė tuometinės vidurinės mokyklos XI klasės mokinė Ineta Judickaitė. Tad pagalvojome, kad naujasis kūrinys, vaizduojantis obelį, įprasmins mūsų šimtmečio šventę.

-Įrengiama lauko klasė

Toliau vystome praėjusiais metais įsibėgėjusį projektą – Lauko klasę. Ji bus skirta tam, kad mokiniai galėtų atlikti gamtos mokslų (biologijos, fizikos, chemijos) ir geografijos mokomųjų dalykų stebėjimus, tyrimus, projektus gamtoje pagal mokytojų parengtas darbų metodikas, kad mokytojai galėtų vesti įvairių dalykų pamokas, įgyvendintų projektus. Tikimės, kad Lauko klasė tarnaus mokinių kūrybiškumo, bendravimo ir bendradarbiavimo ugdymui. Šis projektas – galimybė gimnazijos lauko erdvę efektyviau pritaikyti ugdymo procesui, organizuoti edukacinius užsiėmimus ir pamokas netradicinėje erdvėje.

-Atnaujinta internetinė svetainė

Džiaugiamės ir atnaujinta internetine mūsų gimnazijos svetaine. Ją padėjo atnaujinti mūsų II gimnazinės klasės mokinys, Edvinas Dambrauskas. Kelerius pastaruosius metus jis yra įvairių informacinių technologijų konkursų prizininkas. Dabar svetainė yra šiuolaikiška, saugi, informatyvi.

-Vardinis tikybos kabinetas

Siekiame pagerbti vieną iš pirmųjų progimnazijos mokinių Adelę Dirsytę. Maldaknygės „Marija, gelbėki mus“ autorė, Sibiro lagerių kankinė, Dievo tarnaitė pakeliui į palaimintąsias, ji plačiajame pasaulyje žinoma mūsų auklėtinė ir jos vardo tikybos kabinetas nuolat primins ją mūsų bendruomenei.

-Gimnazijos mokytojų dovanos

Gimnazijos mokytojai padovanojo mokyklai filmuką, kuriame galėsime išvysti akimirkas iš gimnazijos gyvenimo. Gimnazija turi savo dainą, kuri mokyklos bendruomenėje vaikų lūpomis skamba jau keleri metai. Šią dainą šiais metais įgarsino muzikos mokytoja Daiva Makutienė su mokinėmis Rūta, Rosita, Živile, Andrėja, Goda, Lina ir Vesta.

-Puošiamos mokyklos erdvės

Lauke turime gimnazijos šimtmečio stendą, kuriame susiejome Lietuvos Respublikos ir mūsų gimnazijos šimtmečio jubiliejus. Fotomenininkas Vaidas Juška mūsų prašymu įsipareigojo nufotografuoti gimnaziją ir miestelį keturių metų laikų fone. Šie paveikslai papuoš gimnazijos erdves. Šiais metais gimnazijos teritorijoje esame pasodinę ir rojaus obelaičių, kurias sodino visos gimnazijos klasės.

-Gausi bendruomenė

Šiuo metu mokykloje dirba 36 pedagogai bei 25 nepedagoginiai darbuotojai. Mokinių yra 275. Deja, mažėjimo tendencija jaučiama kasmet. Išvyksta nemažai jaunų šeimų, taip pat kai kurie vyresniųjų klasių mokiniai išvyksta mokytis į Kėdainius. Šėtos gimnazijoje mokosi ir keli mokiniai iš gretimų rajonų. Šiais metais mokosi 27 abiturientai.

-Didžiuojamės

Šiandieninė gimnazija – besimokanti, skatinanti mokytis ir išmoktus dalykus taikyti pamokose bei dalintis įgyta patirtimi. Besidalindami mokomės ir patys – dar kartą pasitikriname, ar esame teisingame kelyje siekdami geresnių mokinių mokymosi rezultatų, išgirstame kolegų mintis, kurios labiau paskatina nesustoti ir toliau ieškoti būdų ir formų siekiant mokinių pažangos.
Mokyklos vėliava, emblema, daina, gimnazistų uniformos skatina gimnazijos vertės pajautimą, pasididžiavimą savo gimnazija.
Mokinių vertybinės nuostatos formuojamos atsižvelgiant į Šėtos miestelio istorines tradicijas, ieškant sąsajų su gimtųjų apylinkių istorija, ugdant pilietiškumą, pabrėžiamos gimnazijos sąsajos su įžymiais kraštiečiais, interneto svetainėje pateikiama išsami, XVIII amžių siekianti mokyklos istorija, eksponuojami kraštotyriniai ir kūrybiniai mokinių darbai skatina mokinių pasididžiavimo jausmą gyvenamąja aplinka, jos praeitimi ir dabartimi.