Ši vasara Kėdainių rajone, Šėtoje, gyvenančiai senjorei Giedrei Motiejūnienei (66) ypatinga – dienos šviesą išvydo pirmoji jos knyga „Išvažiuoju Lietuvon“.
„Ši eiliuota knygutė – dovana mano anūkui Markui ir kartu priminimas visiems Lietuvos vaikams svetur, kad mes juos labai mylime ir labai jų laukiame grįžtant“, – sako G. Motiejūnienė.
Šėtoje G. Motiejūnienė gimė, užaugo, po mokslų sugrįžusi dirbo mokytoja, sukūrė šeimą, užaugino ir į pasaulį išleido keturis vaikus, o dabar svečiuose laukia devynių anūkų.
Čia pat, Šėtos bibliotekoje, rugpjūčio 5 d. ji pirmą kartą visuomenei pristatys ir savo knygą „Išvažiuoju Lietuvon“.
Pagrindinį personažą įkvėpė anūkas Markas
Lietuvių šeimoje Norvegijoje gimusiam Markui – dveji. Žvelgia į pasaulį jis smalsiomis, giliomis dangaus žydrumo akimis, o šiaurietiški vėjai šiaušia šviesius, poilgius berniuko plaukus.
Nors Markas auga labai mylinčioje šeimoje, įspūdingos gamtos apsuptyje, tačiau širdelė jį vis vien traukia Lietuvon. Traukia berniuką ten, kur močiutė.
Pasidavęs Lietuvos ir močiutės ilgesiui, Markas išsiruošia į nuotykių kupiną kelionę – toks pirmosios dienos šviesą išvydusios G. Motiejūnienės knygos vaikams „Išvažiuoju Lietuvon“ siužetas.
„Pagrindinis mano lūkestis – kad knygelė būtų skaitoma.
Jeigu ji bus skaitoma, tai taps akstinu man kurti dar daugiau šmaikščių istorijų, rašyti dar daugiau nuotykių“, – pasakoja G. Motiejūnienė.
Moters įsitikinimu, į užtarnautą poilsį išėjęs žmogus turėtų ne nuleisti rankas, bet priešingai – ieškoti naujų lavinančių, prasmingų veiklų.
„Pensija – dar ne viskas, nors kiti, būna, joje ima ir pasiduoda…
Aš, kol gyva, noriu kažką daryti. Galvoju, kad man, močiutei, gali pavykti nuveikti ką nors prasmingiau nei tik ravėti daržus.
Pamenu, mano docentė Genovaitė Jacėnaitė sakydavo: „Gali gyventi nieko nematydamas, bet geriau, kai matai.“
Rezonuoja ir Vydūno mintis, kad gražiausias žmogus yra kurdamas.
Jeigu kuri ką nors, t. y. pieši, rašai tekstus ar mūriji sienas, tada nejauti jokių depresijų. Tavo kūryba tampa tavo terapija“, – akcentuoja šėtiškė.
Knygelė – iš aukščiau nulemta: sutapimai klostėsi vienas po kito
Viskas šiame pasaulyje vyksta taip, kaip it turi vykti – tuo neabejoja G. Motiejūnienė. Šį jos įsitikinimą tik sustiprino vienas po kito susiklostę sutapimai knygos leidimo procese.
„Matote, man buvo labai svarbu, kaip ta knygelė atrodys, kaip ji bus iliustruota ir kad iliustratoriumi netaptų dirbtinis intelektas…
Todėl, pabendravusi su leidyklomis, nusprendžiau savarankiškai rūpintis knygos išleidimu ir autorinių teisių niekam neatiduoti.
Juk aš ilgai svajojau apie knygelę – ir ne bet kokią, o tokią mielą ir gražią, kad ją paėmus į rankas nebesinorėtų paleisti.
Pirmiausia nuėjau pas savo artimą bičiulę, Šėtos gimnazijos lietuvių kalbos mokytoją, labai mylimą bendruomenės narę Reginą Šidlauskienę.
Paprašiau, kad ji lituanistės žvilgsniu peržiūrėtų tekstą, ar nėra koks kablelis pamestas, brūkšnys pasimetęs, – pasakoja moteris. – Regina perskaitė ir sako: „Tu talentinga, rašyk.“
O ji toks žmogus, kuris manęs tikrai be reikalo negyrė. Ir ką gi – tai buvo paskutinis mūsų susitikimas, nes netrukus po to netekome Reginos. Ir to paskutinio susitikimo metu ji mane stipriai padrąsino.“
Neilgai trukus G. Motiejūnienė ėmė ieškoti dailininkės, kuri turėtų patirties iliustruojant panašius leidinius. Per bendrus pažįstamus ji susisiekė su bendravarde kraštiete Giedre Kanapeckaite.
Į susitikimą su iliustruotoja rašytoja atsinešė dviejų kūrinių rankraščius. Vienas jų – apie anūko Marko kelionę, o antras pasakojo kitų anūkų nuotykius.
„Giedrė perskaitė rankraščius ir iškart stipriai susižavėjo mano parašyta istorija apie Marką. Galbūt dalinai ir dėl to, kad pati turi Norvegijoje gyvenantį sūnėną Marką?
Kaip ten bebūtų, aš tikiu, kad niekas nevyksta be reikalo“, – akcentuoja kaip vaikų knygų rašytoja debiutuojanti moteris.
Pedagogė su įspūdingu 37 metų stažu
Toks žanras G. Motiejūnienei nėra svetimas – ji ne tik užaugino du sūnus ir dvi dukras, bet ir beveik keturis gyvenimo dešimtmečius atidavė Šėtos gimnazijai.
„Kūrybinga mano siela buvo nuo mažens. Tėvai buvo siuvėjai, o aš norėjau drabužių dizainu užsiimti.
Tiesiog niekaip nepavyko tėvams išaiškinti, kad dizaineris – ne tas pats kaip siuvėjas, na ir neleido jie man to dizaino mokytis. Dizainas – mano neišsipildžiusi svajonė, kuri vėliau realizavosi vaikuose.
Teko paklusti tėvams, nes, kaip žinia, tai laikais kitaip nebūna.
Kadangi esu įvairiapusė asmenybė, patiko ir piešimas, ir nemažai kitų disciplinų, stojau į pradinių klasių mokytojo specialybę“, – pasakoja G. Motiejūnienė.
Šėtiškės auklėtiniai neretai tapdavo įvairių konkursų laureatais, įskaitant ir meninio skaitymo.
„Aš net vizualiai matau, kaip jie atsistoja meninio skaitymo konkurse ant scenos ir sako: „Mmm Giedrė.“ O tada jau pradeda deklamuoti, – juokiasi autorė, atskleisdama savo pseudonimo „Mmm“ priešistorę. – Neįdomu vaikams ta ilga Motiejūnienės pavardė.
Taip gimė „Mmm Giedrė“ – močiutė, mama, mokytoja, mokyklinės psichologijos magistrė Giedrė.“
Belskis, ir bus atidaryta: kaip Giedrė ieškojo finansinės paramos
Kai knygelė buvo beveik paruošta leidimui, į susitikimą su Šėtos gyventojais atvyko Kėdainių krašto verslininkas, politikas Saulius Grinkevičius.
„Kaip žinia, savarankiškas knygos leidimas – ne pigus reikalas, na o pensija yra tokia, kokia yra…
Tad pasiryžau nueiti į susitikimą su S. Grinkevičiumi ir paprašyti paramos knygai, – pasakoja G. Motiejūnienė. – Mane išklausęs jis paprašė atsiųsi tekstą ir iliustracijas, kad pasitartų su, kaip sakė pats, išmanančiais žmonėmis.
Didelių lūkesčių neturėjau – juk suprantu, kad su vienokios ar kitokios pagalbos prašymais į jį kreipiasi daugybė žmonių.“
Jau kitą dieną ji sulaukė S. Grinkevičiaus skambučio su geromis žiniomis.
„Likau maloniai nustebinta, kad jis toks malonus, toks nuoširdus ir empatiškas žmogus. Ir jo vertybės tokios tikros! Kad jam tikrai rūpėjo mano, svetimo žmogaus, prašymas”, – dėkinga knygos autorė.
Planuose – dar bent keturios knygelės vaikams
„Esu dėkinga už viską, ką gyvenime turiu. Na o kadangi viską jautriai ir skaudžiai išgyvenu – tiek sėkmes, tiek nesėkmes – džiaugiuosi, kad galiu daryti tai, ką noriu. Rašyti, eiliuoti ir tuo mėgautis“, – akcentuoja debiutuojanti vaikų rašytoja G. Motiejūnienė.
Autorė atvira – pirmosios eiliuotos knygelės leidimas buvo sudėtingas, bet labai įdomus procesas.
O kartu – ir ledlaužis: jeigu knyga bus priimta vaikų ir, žinoma, ras kelią į knygeles vaikams perkančių tėvų širdis, tada dienos šviesą galimai išvys ir daugiau G. Motiejūnienės su unikaliu šarmu parašytų knygelių.
„Man rašosi labai lengvai. Galbūt dėl to, kad kai kurios mano istorijos iš tiesų, objektyviai, labai linksmos? Rašau ir, žinokite, pačiai smagu.
Kartais prabundu naktį, pagalvoju ir pasižymiu savo mintis. Taip ir atsiranda naujas posmelis, tiesiog vienas po kito pasirašo. Nereikia stenėti.
Ir tada pagalvoju: na, jeigu jau Dievas man taip duoda, tikrai reikia rašyti.“
„Man svarbu, kad vaikams būtų skiepijamas patriotiškumas. Svarbu, kad vaikai jaustų, jog Lietuva yra mūsų visų ir ji svarbi. Kad ji mums būtina laisva ir nepriklausoma“, – akcentuoja G. Motiejūnienė.
Tyras patriotiškumas – iš sielos gilumos
Autorės tiek akcentuojamas patriotiškumas skverbiasi tiesiai iš jos sielos gilumos – moteris spinduliuoja meilę Lietuvai.
Na o kadangi tėvynė mylima ne žodžiais, o darbais, tai G. Motiejūnienė dalyvavo Baltijos kelyje 1989 m. ir budėjo prie Parlamento per kruvinus 1991 m. sausio 13-osios įvykius.
Šalia jos išpuoselėtų namų plevėsuoja istorinė šalies vėliava su Vyčiu raudoname fone.
„Mano atmintyje ir akyse išlikęs toks Laisvės gynėjų dienos vaizdinys: mano dabar jau Amžinąjį atilsį sesė Daiva, vilkinti kailiniais iki žemės, tvirtai atsistoja ir pradeda mojuoti trispalve atsisukusi į rusų tanko pusę.
O tas tankas važiuoja vos už kelių metrų nuo mūsų ir rusiškai skelbia apie įvestą komendanto valandą“, – prisimena G. Motiejūnienė.
„Iki šiol esu išsaugojusi atviruką, kurį mama 1952 m. gavo iš draugės Valerijos. Jos tėvai buvo ištremti, – pasakoja G. Motiejūnienė. – Vienoje atviruko pusėje – Lietuvos himnas, kitoje – jautrūs draugės užrašyti, vietomis perbraukti, pataisyti žodžiai: „<…> ir visur atsimink, kad tu esi Lietuvaitė, savo pavergtos Tėvynės dukra!“
G. Motiejūnienės mama mokėsi Ukmergės Antano Smetonos gimnazijoje. Ji dažnai pasakojusi dukrai apie sovietų režimo baisumus.
„Mes gynėm Lietuvą, nes man ir mano šeimai ši šalis buvo ir yra labai brangi, žinant visą istoriją. Mama vis pasakodavo: ateina į mokyklą – o ten jau vieno mokytojo nebėra, išvežė. Antrą dieną – kito mokytojo nebėra… Na o močiutė ant kelio parkritusi iš skausmo raudojo, kai kareiviai jos namus ardė,“ – prisimena G. Motiejūnienė.
Jeigu širdyse degs meilė Lietuvai – bus kam sugrįžti
Savo komentaru apie Giedrės Motiejūnienės iniciatyvą parašyti kūrinį vaikams patriotiškumo tema su „Kėdainių muge“ sutiko Kėdainių miesto garbės ambasadorė Vita Gailiūnaitė. Šiame krašte gimusi moteris pastaruosius 26 metus gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose.
„Visų pirma, sveikinu Giedrę išleidus knygelę. Puiki iniciatyva – ir dar gimusi įspūdidingam Kėdainių krašte.
Ar ji sveikintina? Be jokios abejonės.
Kai tūkstančiai lietuvių vaikų gimsta svetur, mums kaip niekada reikia istorijų, kurios kalbėtų apie šaknis, apie ilgesį Lietuvai, apie tą jausmą grįžti.
Giedrės sukurta istorija – kvietimas namo“, – akcentuoja V. Gailiūnaitė.
Visuomenėje gana dažnai manoma, kad patriotizmo – kaip reiškinio ir jausmo – pradžia užsimezga istorijos pamokose. Garbės ambasadorės įsitikinimu, toks manymas klaidingas, kadangi meilė Lietuvai prasideda šeimoje.
„Patriotizmas prasideda nuo mamos lopšinės, nuo močiutės pasakos ir nuo knygelės apie berniuką, kuris sapnuoja Lietuvą, nors joje dar nebuvo.
Vaikai, kurie žino, iš kur jie kilę, užauga stipresni. Jie turi vietą, kurią vadina „mano“.
Lenkiuosi Giedrei už šią knygelę. Kėdainių kraštas moka auginti ne tik agurkus – jis augina ilgesį Lietuvai ir norą sugrįžti. Jei vaikas užaugs su knygele apie grįžimą, vieną dieną jis iš tikrųjų sugrįš.
Na o jeigu nepasėsime meilės Lietuvai vaiko širdyje, „rytoj“ nebus kam sugrįžti“, – įsitikinusi V. Gailiūnaitė.
Knygą „Išvažiuoju Lietuvon“ galima įsigyti leidinio pristatymo renginyje Šėtoje, kituose būsimuose renginiuose arba kreipiantis tiesiai į autorę G. Motiejūnienę socialiniame tinkle „Facebook“.
