Sesuo Faustina: kartais žmogui reikia prisibelsti iki savo širdies, kad pasitikrintų ir suprastų

Lėtas laikas – toks gražus žodžių derinys nuskambėjo iš birželio 18 dieną Kėdainių Mikalojaus Daukšos viešojoje bibliotekoje viešėjusios kraštietės, krikščioniško žurnalo „Kelionė“ redaktorės, sesers Faustinos Elenos Andrulytės ir žurnalo bendradarbės Astos Stašaitytės lūpų.

Skaitymas, pasak viešnių, yra laikas sugrįžti ir pabūti kartu su savimi, tam tikra meilės sau forma. Tą popietę visi susitikimo dalyviai mėgavosi neskubiai plaukiančiu pokalbiu, giliomis temomis, kasdienybę ir tikėjimą susiejančiomis įžvalgomis, šypsojosi ir juokėsi iš linksmų prisiminimų.

„Kartą išsiaiškinome, kad geriausiai žurnalą „Kelionė“ perka spaudos kioske oro uoste. Įsivaizduoju, kaip žmonės įsėda į lėktuvą, atsiverčia puslapį ir nusivilia“, – juokėsi žurnalo redaktorė, turėdama mintyse tuos skaitytojus, kurie tikėjosi lengvo turinio tekstų apie keliones.

„Nuostabiausia tai, kad mūsų skaitytojai yra labai įvairūs žmonės. Yra ir labai giliai tikintys, kurie sako, kad mums labai reikia teologės Jūratės Micevičiūtės straipsnių ir kurie skaityti pradeda nuo jų. Yra skaitytojų, kurie yra visiškai netikintys, sako, man įdomu, aš randu įdomius pokalbius, istorijas. Tad rinkdamiesi temą, stengiamės apimti visus. Kad visi jie gautų sielos maisto“, – sakė ji.

Kelią išpranašavo sapnas

Sesuo Faustina Elena Andrulaitytė yra Šventosios Šeimos kongregacijos vienuolė, ji kilusi iš Pernaravos, kurioje gyvena jos tėveliai, mokytojai Loreta ir Liudas Andruliai. Atvykę į susitikimą bibliotekoje jie susėdo paskutinėje eilėje ir kukliai klausėsi gražių dėkingumo žodžių. Elenos tėveliai yra žurnalo bendradarbiai ir savanoriai: mama skaito korektūrą, o pastabi tėvelio akis sutikrina skaičius, faktus.

Darbas žurnale – artimas Elenos širdžiai, ji studijavo ir baigė Vilniaus universitete literatūrą, o magistro studijas – Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakultete Kaune. O koks buvo tikėjimo kelias?

„Mano močiutė buvo labai tikinti. Ji mane išmokė daug maldų ir turbūt nuo jos gyvenimo pavyzdžio prasidėjo mano tikėjimo kelionė, – pasakojo kraštietė. – Prisimenu, kad 11 ar 12 klasėje, mokydamasi Kėdainių šviesioje gimnazijoje, draugavau su vaikinu ir tikrai tikėjau, kad ištekėsiu, kad mano kelias bus šeima.

Ir ką gi, tuo metu sapnuoju tokį sapną: ateina mano močiutė su dideliu glėbiu įvairiausių spalvotų siūlų. Ji buvo siuvėja, visada jos kambarėlyje ir spintelėse būdavo pilna siūlų. Sapne močiutė kreipiasi į mane: Elenyte, rinkis, kokį nori, siūlą. Renkuosi lyg kažkokį žalsvą, o ji purto galvą – ne, šito tau nereikia. Imk šitą. Padavė visai kitos spalvos siūlą. Po kurio laiko mano gyvenimas apsivertė, įvyko tikrai labai gyvas susitikimas su Dievu. Būdama pirmo kurso studentė išgyvenau vadinamą atsivertimo momentą. Kai atsidūriau vienuolyne, prisiminiau tą sapną ir močiutės duotą siūlą. Ir štai, dvylika metų esu šiame kelyje ir jaučiuosi jame nepaprastai laiminga.“

Nenuobodi tema

Žurnalo bendradarbė – ir žinoma televizijos bei radijo laidų vedėja Asta Stašaitytė. Ji sakė šioje veikloje matanti didelę prasmę, nes pastebėjusi, kad kalbinami krikščioniško radijo ar žurnalo, žinomi žmonės nudžiunga. Jie gali kalbėti apie tikėjimą neatsiprašinėdami, kad gal neįdomu.

„Man iš tikrųjų labai didelis malonumas, kad aš savo trisdešimties trejų metų darbą televizijoje galiu panaudoti geram darbui. Šou versle tikėjimas laikomas neįdomia, banalia tema. Man – nenuobodi, man ji nuoširdžiai įdomi. Aš nesitikiu, kad pašnekovas iškart puls liudyti Dievą, man tiesiog įdomu jo santykis su Amžinybe, ką jis planuoja daryti, kai artės mirties akimirka, man įdomu apie tai kalbėti. Metai eina, ir mano pačios galvoje temos keičiasi, ir klausimai, ir pašnekovai. Man didelis džiaugsmas, kad aš galiu būti „Kelionėje“, susitikti su Faustina, gerti arbatą, kalbėtis, apsikabinti“, – šypsojosi viešnia.

Piligrimystė įkvepia rašyti

Beje, mūsų kraštietei seseriai Faustinai nesvetima piligrimystė ir rašymas apie ją. Su tėveliu ji ėjo Šv. Jokūbo kelią Lietuvoje ir kitose šalyse.

„Prieš porą metų su tėveliu išėjome „Camino Polako“ keliu. Per tą žygį parašiau vieną, kitą įrašą socialiniuose tinkluose apie tai, kaip mums sekasi. Kai trečią dieną neberašiau, draugai puolė klausinėti, ar viskas gerai. Supratau, kad dabar turėsiu rašyti kasdien, – plačiai šypsojosi pašnekovė ir tęsė pasakojimą. – Na, o šitą pavasarį leidausi į dviejų savaičių kelią Ispanijoje viena. Išeinant visi sakė: labai lauksime įspūdžių. Tuokart susilaikiau nuo kasdieninių įrašų, bet jaučiau, kad tikrai yra daug žmonių, kurie nori nueiti tą kelionę kartu skaitydami.

Tai turbūt įkvėpė mane prisėsti ir sudėlioti tekstą naujausiam žurnalo numeriui iš šios istorijos, kurioje patyriau daug stebuklų. Daug kam buvo baisu, kad keliauju viena pėsčiomis, kad tai gali būti pavojinga. Ispanijoje kovo mėnesį kalnuose dar pakankamai ekstremalios sąlygos keliauti dėl galimo lietaus, purvo, šalčio ir sniego.

Aš nerimavau tik dėl to, kaip seksis eiti vienai, juk esu pratusi keliauti su tėveliu arba draugais. Tad dabar juokaudama sakau, kad Dievas yra šposininkas. Vieną epizodą iš tos kelionės pirmos piligrimystės dienos papasakosiu. Pradėjau eiti, saulutė šviečia, žydi magnolijos, kamelijos, laukiniai narcizai miško viduryje, žibutės – beje, Ispanijoje jos baltos. Laiminga einu tą pirmąją dieną ir sutinku vienintelį piligrimą – ispaną. Kalbamės, o jis neša 12 kilogramų kuprinę ir jam visai nelinksma, jis visai nesidžiaugia tuo pavasariu.

Mano kuprinė svėrė 4 kilogramus, nes jau aš turėjau praktikos, ką reiškia turėti per daug. Vargsta jis su ta savo kuprine, galvoju, reikia paėjėti kartu, nes kai kalbiesi, linksmiau ir kelias greičiau einasi. Eidami pamatome, kad dar viena piligrimė sėdi prie koplytėlės. Ji manęs angliškai klausia, iš kur esu. Atsakau, kad iš Lietuvos ir jau ruošiuosi papasakoti, kas per daiktas ta Lietuva ir kur ji yra, o ji kad ims juoktis ir sako: aš irgi! Raimonda.

Man buvo taip linksma. Galvoju: Viešpatie, atsibeldžiau į pasaulio kraštą, keliauti viena, o tu man duodi Raimondą! Juokingiausia tai, kad mes nesitarėm eiti kartu, aš norėjau eiti greičiau, ji lėčiau, bet vis tiek Santjago katedrą pasiekėme kartu. Juokauju, kad kai kur nors dar keliausiu, kviesiu Raimondą, nes nebūčiau pati radusi tokios geros kompanionės kaip ji.“

Prisibelsti iki savo širdies

Abiejų viešnių paprašėme pasvarstyti, kaip žmogui pasitikrinti, ar jo pasirinktas gyvenimo tikslas yra būtent tas, tikrasis? Pasak sesers Faustinos, atsakymas įrašytas žmogaus širdyje, tik reikia įsiklausyti.

„Kartais reikia iki jos nusileisti, kad pasitikrinčiau ir suprasčiau. Neretai kasdienybėje būna labai sunku tai padaryti.

Gyvenimo kelyje mums tenka daryti daugybę pasirinkimų, priimti daugybę didesnių ir mažesnių sprendimų.

Tokiais atvejais man labai veiksmingas toks pabuvimo su savimi dalykas kaip rekolekcijos.

Tikintis žmogus žino, kas tai yra, o su tuo nesusidūrusiems galima paaiškinti paprastai.

Nuvažiuoji į vienuolyną, kur yra tylu, ramu, netrukdo jokie reikalai, savaitgaliui išjungi telefoną ir pabūni, nueini pasimelsti, į mišką pasivaikščioti, jeigu reikia, su kokiu vienuoliu pasišnekėti. Taip tu gali trupučiuką prisibelsti prie savo širdies.

Vieniems padeda piligrimystė, kitiems rekolekcijos, dar kitiems pasišnekėjimas su išmintingu žmogumi. <…> Kitas dalykas yra drąsa susitikti save. Kartais gal mes bijom tų atsakymų, kurie yra mumyse, gal bijome priimti kažkokius sprendimus, yra neramu, nedrąsu“, – sakė pašnekovė.

Asta Stašaitytė pasidalino savo patirtimi: „Man yra tikrai sunkiau savo širdį išgirsti, tad naudoju tokį pratimą: prieš miegą po maldos užduodu klausimą, o būna, kad bundant ateina atsakymas. O šiaip, kai kažką sugalvoju ir man nesiseka tos minties įgyvendinti, turiu sau atsakyti į du klausimus: ar man nepavyksta lengvai, su džiaugsmu todėl, kad Dievas tiesiog nelaimina šito, ar todėl, kad bus labai gerai. Nes geri dalykai neateina lengvai, už juos reikia pakovoti.“

Kėdainių Mikalojaus Daukšos viešosios bibliotekos informacija ir nuotraukos