Praėjusį penktadienį kėdainiečiai turėjo unikalią galimybę pabendrauti su 2021 m. Laisvės premijos laureate, vienuole, viena pagrindinių leidinio „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ rengėjų Bernadeta Mališkaite. Tokia proga pasinaudojo ne tik miestelėnai, kultūros darbuotojai, tikintieji, bet ir pedagogai, į susitikimą atsivedę daug mokinių.

Tiesa visada yra ginklas

„Tikrai manau, kad šis susitikimas įsirėš jums į atmintį“, – pristatydama viešnią sakė Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūrio centro vadovė, istorikė Audronė Pečiulytė, ir ji neklydo. Sesers Bernadetos Mališkaitės lūpose žodžiai tiesa, laisvė, tikėjimas, pasipriešinimas įgyja tikrąjį svorį bei prasmę. „Laisvas žodis yra ginklas. Tiesa visada yra ginklas“, – kėdainiečiams kalbėjo viešnia.

Nuoširdi, paprasta, humoro jausmo nestokojanti, šilta, charizmatiška, šviesi, dvasinga asmenybė – tai ir dar daugiau norisi pasakyti apie šią ypatingą, lengvai kalbą su jaunimu ir vyresniais surandančią moterį.

Stebino, kaip ji geba įdomiai perteikti savo ir bendraminčių nelengvą patirtį: leidybinį darbą pogrindyje, tardymus, areštus, išradingumą slepiant, platinant leidinį ir t.t. Sužavėjo organiškas gebėjimas įtraukti bei sudominti moksleivius (ir ne tik juos) „Kronika“, atskleisti jos reikšmę… Juk tai buvo ne šiaip sau 17 metų pogrindyje ėjęs leidinys – tai buvo reiškinys, kuriame dalyvavo Lietuvos ir užsienio šalių drąsūs, tiesos ir laisvės trokštantys žmonės.

Sesuo Bernadeta Mališkaitė parodė, kokia forma „Kronika“ būdavo gabenama į užsienį.

„Kronikos“ sumanytojas ir pirmasis redaktorius – kunigas jėzuitas, dabar kardinolas, Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius. Rinkti medžiagą, dauginti ir platinti leidinį jam padėjo nemažas būrys kunigų, vienuolių ir pasauliečių. Dešimtys jų buvo suimta, šimtai šantažuota.

Jaudinantys kunigų, vienuolių likimai, nufotografuoto leidinio gabenimas į užsienį mikrofilmuose (įvyniotuose ne vien į saldainių popierėlius, kaip savo akimis galėjo išvysti moksleiviai, bet ir sudėtingesniais būdais, o ypač nelengvu metu – ir žmonių kūnuose), mokymasis iš Maskvos disidentų parengtos knygelės, kaip ir ką kalbėti tardymų metu, represijos…

Kronikos stiprybė – faktai

1972–1989 m. slaptai leista „Kronika“ buvo tikras sovietų nusikaltimo metraštis, registravęs ir skelbęs Bažnyčios veiklos varžymo, tikinčiųjų persekiojimo, žmogaus teisių pažeidimų faktus ir juos liudijančius dokumentus. Lietuvoje ji drąsino tikinčiuosius, o užsienyje griovė sovietų propagandos mitą apie komunistinės sistemos humaniškumą ir Bažnyčios laisvę.

„Kronikos“ tikslas buvo viešinti faktus. Tuo metu buvo visiškas informacijos vakuumas. Kunigai galvojo – arba mes tyliai išnykstam, arba bandome pramušti tą geležinę sieną. Mes, lietuviai, atkaklūs. Mokykloje esate girdėję apie lietuviškos spaudos draudimo metus, knygnešius. Kuo mums gintis? Tik žodžiu, raštu. Neturime kaip kitaip kariauti. Laisva spauda, laisva mintis, laisvas žodis yra ginklas. Tiesa visada yra ginklas. Ir „Kronikos“ leidėjams tai pavyko. „Kronikos“ stiprybė yra faktai, be interpretacijų, spėlionių“, – sakė sesuo Bernadeta.

Šulinio tyla, žemės paslaptis

Pasak B. Mališkaitės, tai buvo ilgiausiai pogrindyje ėjęs leidinys Rytų Europoje, todėl šiuo metu įtrauktas į UNESCO kultūros paveldą Lietuvos registre. „Išėjo 81 Kronikos numeris, „nesugautas“. Aš jo leidyboje dalyvavau nuo 44 numerio. „Kronika“ turėjo nuolatines rubrikas – žinios iš vyskupijų, sovietinės mokyklos, kratos ir kaliniai, tardymai, pareiškimai. Numerio datos konspiraciniais tikslais būdavo rašomos neteisingai – anksčiau ar vėliau keliomis savaitėmis. Numeris išeidavo kas du su puse–tris mėnesius. Lietuvoje buvo platinamas iš rankų į rankas, nes išeidavo nedideliu tiražu. Siekiant išlaikyti slaptumą, vieni apie kitus „Kronikos“ bendradarbiai ir platintojai nežinojo. Vienintelė taisyklė buvo – saugoti save nuo nereikalingos informacijos, kad neprasitartum nei per sapnus, nei tardoma. Tai buvo anoniminis leidinys. Reikėjo, kad juo tikėtų, kad būtų patikimas“, – pasakojo moteris, prisimindama pirmojo „Kronikos“ leidėjo dvasininko S. Tamkevičiaus priesaką jai, jaunai lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai, apsisprendusiai prisidėti prie šios misijos.

„Šulinio tyla, žemės paslaptis“, – anuomet sakęs kunigas S. Tamkevičius.

Medžiaga leidėjus pasiekdavo per tankų ir persidengiantį tikinčiųjų, kunigų, slaptų religinių organizacijų narių, sovietų valdžiai nepritariančių žmonių tinklą.

„Dvasininkai ir tikintieji buvo nusiteikę prieš sovietų valdžią ir tai buvo organizuota jėga, kuri galėjo motyvuoti žmones ne pasiduoti spaudimui, o kovoti už savo laisvę ir įsitikinimus“, – sakė istorikė A. Pečiulytė.

„Iki šiol miestus ir vardus rašau didžiosiomis raidėmis. Nes taip darėme leisdami „Kroniką“, kad neiškraipytume. Tebeturiu įprotį gavusi atvirutę ar raštelį perskaityti ir suplėšyti – taip darydavau, kad per kratą pas mane nieko nerastų ir kad nesusietų su manimi kitų žmonių“, – pasakojo penkias kratas patyrusi moteris.

Visų žmonių ir Lietuvos kronika

Pasak viešnios, šis leidinys ėjo tarsi dviejuose atskiruose pasauliuose. Vienas – pogrindyje Lietuvoje, kitas – užsienyje. Padedant Čikagos „Draugo“ redakcijai, kuri išversdavo leidinį į kelias kalbas, faktai apie sovietų vykdomas represijas sklido po pasaulį. „Ir taip „Kronika“ atsidūrė ant popiežiaus Jono Pauliaus II stalo, ant prezidento Reigano stalo, kartais Pentagone. To niekada nebuvo sumanę leidėjai. Kai istorikai mūsų klausia, mes nežinome, ką atsakyti, mes to neplanavome. „Kronika“ tapo reiškiniu. Iš tikrųjų „Kronika“ – tai ne tie žmonės, kurie ją leido, o tie, kurie joje aprašyti. Ji tapo visos Lietuvos, visų žmonių, kurie patyrė ten aprašytus dalykus, kronika. Ir ji tapo jėga“, – kalbėjo B. Mališkaitė.

Klausantis sesers Bernadetos, atgijo ir salės gilumoje eksponuojama Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus parengta paroda apie „Kronikos“ kelią. Paroda iki lapkričio 25 d. eksponuojama Kėdainių Mikalojaus Daukšos viešosios bibliotekos Vaikų ir jaunimo skyriuje.

Tikėjimo ir laisvo žodžio neužgniaužė

Šis bibliotekoje vykęs renginys – Daugiakultūrio centro vykdomo projekto „Spausdinto žodžio galia“, kurį finansuoja Kėdainių rajono savivaldybė, dalis.

„Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė šiuos metus „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ metais. Sovietų režimas Lietuvoje pasižymėjo ypatingu brutalumu Katalikų Bažnyčios atžvilgiu. Sovietinė ideologija propagavo ateizmą, Dievo nebuvimo įrodymus ir stengėsi, kiek įmanoma, užgniaužti tikėjimą. Tuo labiau, kad dvasininkai ir tikintieji buvo nusiteikę prieš sovietų valdžią ir tai buvo organizuota jėga, kuri galėjo motyvuoti žmones ne pasiduoti spaudimui, o kovoti už savo laisvę ir įsitikinimus.

1972 m., Kaune susideginus Romui Kalantai, šis įvykis nuskambėjo visoje Sovietų Sąjungoje, ir tai tapo tarsi postūmiu siekiant, kad pasaulis sužinotų, kaip elgiasi su dvasininkais, tikinčiaisiais sovietų valdžia. Viena yra žinoti čia, gyvenant Lietuvoje, kita – kad sužinotų pasaulis. Dabar mums bepigu – internetas, socialiniai tinklai. Tada buvo geležinė uždanga“, – apie „Kronikos“ atsiradimo aplinkybes pasakojo Daugiakultūrio centro vadovė, istorikė Audronė Pečiulytė.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus paroda iki lapkričio 25 d. eksponuojama Kėdainių M. Daukšos viešosios bibliotekos Vaikų ir jaunimo skyriuje.

Istorikė priminė, kad sovietų brutalumo pavyzdžių toli ieškoti nereikia. „Imkime Kėdainius. Dvi katalikų bažnyčios: viena paliekama, kita, šv. Juozapo, 1963 m. paverčiama Elektros aparatūros gamyklos sandėliu. Evangelikų liuteronų bažnyčia, kurioje yra XVII a. freskos, paverčiama gyvulių odų raugykla. Žydų sinagogos – kepykla, rajkopsąjungos sandėliais. Evangelikų reformatų bažnyčia, kurioje ilsisi kunigaikščių ir daugybės miestelėnų palaikai – sporto mokykla“, – vardijo A. Pečiulytė.

Kviečia nebijoti iššūkių

Ir pabaigoje – sesers Bernadetos žodžiai mokiniams apie baimę. „<…> Savo moralinio tingumo, moralinio neapsisprendimo negalime pateisinti tuo, kad visi taip elgiasi. Mes turime įsiklausyti į save ir daryti tai, kas yra tiesa, ko mums reikia. Mes visada turime pasirinkimą. Žinoma, negalime teisti žmogaus, jeigu jis išdavė kankinimo metu. Kai Tamkevičius mane pakvietė, aš labai džiaugiausi. Kitą rytą atėjau ir pasakiau, kad negaliu – bijau, kad, jei mane suims, aš gal kažką išduosiu. Tada jis savo gražiu užkrečiančiu juoku pradėjo juoktis: sako, o kas nuo to nukentės?

Šita sistema moka su žmonėmis padaryti taip, kad jie prisipažins, ko nepadarę. Žinome tai iš pokario metų. Tad blogiausiu atveju nukentės tik tavo puikybė. Tu atsėdėsi kalėjime, kitas atsėdės, bet darbas bus padarytas. Todėl ir aš sakau – eikite, darykite, ne bijokite, o džiaukitės – ačiū Dievui, tai man iššūkis, proga, einu. Kas, jeigu ne aš? O paskui – bus kaip bus“, – drąsinančiai linkėjo Laisvės premijos laureatė, vienuolė B. Mališkaitė.

Kėdainių krašto muziejaus, I. Pryvalovos nuotraukos

Titulinė nuotrauka: Kėdainiečiai turėjo galimybę pabendrauti su 2021 m. Laisvės premijos laureate B. Mališkaite.

Panašios naujienos