„Tai, kas šiuo metu vyksta Kėdainiuose, pavadinčiau lengvu teatriniu žaidimu. Esame žvalgybinėje stadijoje ieškant aktorių ir kiekvieno iš jų unikalumo. Šiame procese aiškėja Senamiesčio teatro kontūrai: miestas po truputį užsikrečia teatro dvasia“, – sako žinomas aktorius Adomas Stančikas (44).
Vasarą Kėdainiuose pasirodė naujo teatro jaunimui ir suaugusiems užuomazgos. Kaip ir dera miestui, vienam iš nedaugelio Lietuvoje išsaugojusiam autentišką senamiestį, – teatras buvo pavadintas Senamiesčio vardu.
Prižiūrėti ir auginti jį patikėta iš kino ekranų puikiai pažįstamam A. Stančikui.
Apie nuosavą teatrą Adomas svajojo dar nuo studijų laikų. Matyt todėl į Kėdainių kultūros centro pasiūlytą netradicinį vaidmenį, t. y. teatro režisieriaus rolę, jis ir nėrė stačia galva.
Žinomas vyras Kėdainiuose išsinuomojo butą ir nieko nelaukęs persikraustė iš Vilniaus.
Tris vakarus per savaitę režisierius leidžia su Senamiesčio teatro aktoriais, nors darbo, kaip pripažįsta pats, kuriant naują teatrą – praktiškai be perstojo.
Pirmadieniais pas jį renkasi jauniausi aktoriai arba „pupuliukai“, kaip kad meiliai juos vadina Adomas. Antradienio vakarai rezervuoti suaugusiems, o trečiadienio – vyresniųjų klasių moksleiviams.
Netruko naujasis Kėdainių kultūros centro teatro režisierius pilnai įsisukti į kultūrinį miesto gyvenimą – veda renginius, skaito eiles, bendrauja su jaunimu.
Kėdainiai – lietuviškoji „Tvin Pykso“ versija
„Geras miestas tie Kėdainiai, o ir gražus be galo, – pokalbio pradžioje šypteli Adomas. – Jeigu aš per daug ir per atvirai prisikalbėsiu, tai tekste viskas ir bus sudėta, ar ne? Tegul būna… O gal kaip tik reikia lengvos pjesės apie tai, kaip režisierius Adomas į Kėdainius važiavo?“
O važiavo režisierius Adomas į Kėdainius netgi kiek nutrūktgalviškai.
Visų pirma, anksčiau jis šiame mieste net lankęsis nebuvo. Antra, nedaug Adomas težinojo apie Kėdainių kultūros centro veiklą ir iš būsimųjų kolegų nepažinojo nei vieno.
„Buvo taip: pamatęs internete informaciją, kad Kėdainių kultūros centras ieško teatro režisieriaus, išsiunčiau jiems laišką apie save. Centras atrašė man apie save ir pakvietė atvykti. Susitikome, susipažinome, pasikalbėjome.
Tada centras sako: „Laukite, nes jūs vis tiek laukimo mene.“ Taip galiausiai ir sulaukiau skambučio iš Kėdainių“, – prisimena A. Stančikas.
Pakviestas tapti Kėdainių kultūros centro komandos dalimi, avantiūristiškai į gyvenimą žvelgiantis Adomas be didesnių dvejonių nėrė į naują gyvenimo etapą pavadinimu „Kėdainiai“. Pastarasis tęsiasi jau beveik pusę metų.
„Pradžia mieste Lietuvos viduryje man jautėsi kaip koks socialinis tyrimas. Atvykau, įsikūriau, išėjau pasivaikščioti, pradėjau stebėti žmones, jų elgesį. Supratau, kad Kėdainiai savotiškai yra lietuviškasis „Tvin Pyksas“. Žmonės čia su savo istorijomis, paslaptimis ir gyvenimais“, – pastebi Adomas.
Supa talentingi ir drąsūs
Kėdainių kultūros bendruomenė šiuo metu gyvena dviejų didelių pokyčių nuotaikomis.
2026-uosius šis miestas sutiks pasipuošęs Lietuvos kultūros sostinės regalijomis. Artėja ir ilgai laukta kultūros centro pastato rekonstrukcijos pabaiga.
„Teko pašmirinėti po atnaujinamo kultūros centro patalpas. Kadangi esu dirbęs teatruose, matau, kad čia bus visos galimybės visiems formatams. Pasireikšti galės visi, pradedant nuo šviesų dailininkų ir kompozitorių, baigiant aktoriais. Pamatysite, čia bus faina ir tikrai labai gerai“, – žada A. Stančikas.
Kultūros centro režisierius teigia per sąlyginai neilgą laiką šiame krašte atradęs nemažai talentingų ir drąsių žmonių savo formuojamai teatro trupei.
„Mano „pupuliukai“, t. y. tarp 8 ir 14 metų amžiaus artistukai, labai nori paragauti teatro. Kūrybingi, drąsūs vaikai. Man nuoširdžiai įdomu, kur mus su „pupuliukais“ nuves bendra veikla, kuo mes vienas kitam būsime naudingi“, – svarsto A. Stančikas.
Jis lygiai taip pat džiaugiasi ir likusiomis grupėmis – gimnazistais ir suaugusiaisiais teatro trupės nariais.
„Labai įdomus suaugusiųjų kontingentas: kas prisilietęs prie teatro daugiau, kas mažiau, yra pirmą kartą į sceną lipančių. Ieškau visokių būdų, kaip dirbti su visomis grupėmis ar tai atskirai, ar formuojant bendrą teatro trupę. Esmė – tai, kad teatras yra visus amžius vienijantis reiškinys“, – akcentuoja Adomas.
Pasak jo, vaidybinė patirtis norint prisijungti prie Kėdainių senamiesčio trupės nėra būtina. Tinkamą funkciją bendrame kūrybiniame teatro procese gali rasti ir žmogus be jokios sceninės patirties.
„Gal labai neičiau į klišes ir nesakyčiau, kad žmogus be patirties galėtų įkūnyti tik medį… – juokiasi jis. – Gal medį, gal krūmą, gal upę vaidins, o gal skulptūra bus. Teatras man tuo ir žavus, kad jame galime rasti daug formų, per kurias žmonės išdrąsėtų.
Beje, ne vien mano indėlis tame svarbus – matau, kaip mano aktoriai stebi tobulėjant vienas kitą, tarpusavyje tariasi, skatina. Ta jų bendrystė labai graži.“
Scenoje uždegs Milošo šviesą
Na o prie to, kad Kėdainių miestas kitąmet solidžiai neštų kultūros sostinės vėliavą ir svečiams iš visos Lietuvos pasiūlytų kuo vertingesnių patirčių, prisidės ir Senamiesčio teatro trupė.
„Artėja „Kėdainiai – kultūros sostinė“, bus daug rimtų reikalų, – neabejoja Kėdainius besijaukinantis aktorius. – Norisi, kad ši nekasdienė galimybė taptų savotišku proveržiu, o mes būtume neatskiriama dalimi miesto, kuris ne tik pastatais žavi, bet ir žmonėmis.“
Pasak A. Stančiko, didelis džiaugsmas žmogui dalyvauti teatro „mechanizme“, išlaisvinti save ir emocijas stebint žiūrovams, leisti sau garsiai išgirsti savo balsą.
Todėl norintiems prisijungti prie Senamiesčio teatro trupės ir pasirodyti ant savo miesto scenos „kultūringiausiu“ metu istorijoje tai padaryti dar ne per vėlu.
„Ieškom stiprių, drąsių, vikrių, ieškom ir bijančių – visokių. Reikia vyrų, kurie turi entuziazmo, sąžinės, sąmonės ir pareigos jausmo. Susiskambinkime, susitarkime, pasiskirkime laiką susitikimui arba tiesiog ateikite tiesiai į užsiėmimą. Prie radiatoriaus tikrai nepririšiu, čia mes laisva valia, o galbūt patiks?“ – kviečia teatro režisierius.
„Tiesiog noriu, kad žinotumėte, jog yra nauja, saugi terpė, kur gali rinktis bendraminčiai išgerti kavos, pasikalbėti, gal kokią bėdą aptarti ar kokią garbę pasipasakoti.
O gal mums apskritai reikėtų kokio nors „Kėdainių garbės“ portalo? Bėdas tai juk visi žinom, – juokauja A. Stančikas, referuodamas į itin aktyvią feisbuko grupę „Kėdainių bėdos“. – Na, žinote, kad nebūtų viskas tik Kėdainių bėda, o geriau būtų Kėdainių garbė.
Juk kartais pagalvoji, kad tik, vargeli, tokios bėdos ir tebūtų… O mes geriau Kėdainiuose apie šviesius dalykus būkime. Apie tai, ką mes patys duodame miestui.“
Didysis Senamiesčio teatro trupės debiutas, pasak režisieriaus, numatomas itin simboliškas. A. Stančiko vadovaujami aktoriai kraštiečiams ir svečiams iš kitų Lietuvos miestų ruošia tikrą „vyšnaitę ant torto“: jie pristatys spektaklį „Ambicija“, pastatytą pagal Nobelio literatūros premijos laureato Česlovo Milošo kūrinio „Abėcėlė“ tekstus.
Juk kokio gi dar autoriaus kūryba galėtų garsiau ir prasmingiau suskambėti Lietuvos kultūros sostinėje jeigu ne Č. Milošo?
Įdomu tai, kad pats A. Stančikas artimesnę pažintį su Č. Milošo kūryba pradėjo tik atvykęs gyventi į Kėdainius. Legendinį „Isos slėnį“ jis pirmą kartą perskaitė prisėdęs ant suoliuko senamiestyje, Nevėžio upės pakrantėje.
„Garsaus skaitymo suoliukas“ žmones išties nustebino. Tai vėlgi buvo mano „socialinio tyrimo“ dalis, norėjau paprovokuoti kėdainiečius be jokio išankstinio kvietimo. Nors praeiviai ir neprisėdo pasiklausyti, bet praeidami pro šalį smalsavo, kas vyksta“, – pasakoja Kėdainių kultūros centro teatro režisierius.
Kine – amžinas blogietis ir chuliganas
A. Stančikas geriausiai pažįstamas dėl savo vaidmenų Lietuvos ir užsienio kino filmuose ir serialuose.
Režisieriaus Emilio Vėlyvio juostose A. Stančikas įkūnijo gatvės nusikaltėlį („Matvaju“, 2005 m.), mafiozą („Mazgas“, 2005 m.), dezertyrą („Zero“, 2006 m.), STT agentą („Zero3“, 2017 m.), Slavką („Piktųjų karta“, 2021 m.).
Jis taip pat atliko Slavkos vaidmenį lietuviškoje komedijoje „Sistema“ (2014 m.), kalinių prižiūrėtojo – pasaulyje pripažintame seriale „Stranger Things“ (2020 m.), Aramėjų suvaidino daugiaserijiniame filme „Šiukšlyno žmonės“ (2024 m.), turistą – filme „Pietinio Kronikos“ (2025 m.) ir kt.
Įdomu tai, kad didesniąją Adomo vaidmenų dalį sieja panašus naratyvas: jam vis tenka tamsiojo personažo – „blogiuko“, mušeikos, niekšelio ir netgi nusikaltėlio – rolės.
„Visada pagal tipažą, – juokiasi A. Stančikas. – Teatre irgi gaunu panašius vaidmenis. Nesu vaidinęs nieko pozityvaus – nuo pat 2005 metų kai iššovė, tai vis man kaip kokia koronė.
Kartais pagalvoju, žinoma, už ką man šitaip, bet po to suprantu, kad čia matyt ir yra mano „baletas“, mano „Gulbės šokis“, todėl toliau ieškau „choreografijų“, tampu savotišku kaskadininku. Tame labai daug žavesio.“
Pasak Adomo, pasigilinus į jo įkūnijamus tamsius vaidmenis Kėdainius iš dalies galima pavadinti jo amplua miestu.
„Jeigu apžiūrėtume mano televizinius šposus, kur tenka pastoviai įkūnyti visokius babaušius, šie personažai devyniasdešimtaisiais tokiuose nedideliuose miestuose juk ir bujojo. Dabartiniai kėdainiečiai tai puikiai prisimena, atpažįsta tuos babaušius, todėl man su žmonėmis lengva rasti kontaktą“, – pastebi jis.
Didžioji gyvenimo meilė – teatras
Nors A. Stančiko karjeros liūto dalį užima vaidyba kine, tačiau klaidinga būtų manyti, kad teatro scenoje režisierius yra naujokas.
Jis studijavo teatro režisūrą Klaipėdos universitete, nuo to laiko įkūnijo nemažai teatro kūrinių personažų ir iki šiol vaidina „Raganiukės teatre“.
„Kinas ir teatras mano gyvenime eina lygiagrečiai. Kinas yra dubliai, montažas, kadrų iškarpymas. Kaip sako didūs Lietuvos aktoriai, kinas yra laukimo menas: sėdi, lauki, kol tau bus paruošta filmavimo aikštelė, išbėgi ir turi 15 minučių tam, kad padarytum geriausią versiją.
Teatras tuo metu yra kažkas magiško, jis – čia ir dabar. Teatras, žinoma, taip pat yra apie laukimo procesą, bet teatre šis procesas ir yra įdomiausias dalykas. Kaip viskas susikuria, kaip iš idėjos, aplinkybių sukritimo toje terpėje atsiranda teatras“, – pasakoja A. Stančikas.
Kaip pastebi pats, pirmoji jo autorinė, dar studijų laikais pastatyta pjesė „persekioja“ iki šių dienų. Tai – 2003 m. A. Stančiko galvoje užgimusi pjesė „Ką jai pasakyti arba apie sraigę“. Ji buvo pastatyta keliuose Lietuvos miestuose, o prieš kelerius metus – išversta ir pristatyta Estijoje.
Spektaklio „Ką jai pasakyti arba apie sraigę“ konceptas autoriaus galvoje sukosi kurį laiką. Dėstytojas Adomui leido šią pjesę sukurti kaip pusdiplominį darbą. „Pats prirašei, pats ir narpliokis dabar, verskis į teatrinę kalbą“, – Adomui sakė jis.
Į teatrinę kalbą virto tuomet dar studenčioko rašyti tekstai, kuriuose analizuotos visais laikais aktualios ir skaudžios emigracijos, prostitucijos, prekybos žmonėmis, savižudybės temos.
„Mane užkabino tuo metu matyta reklama, kad moteris gali būti parduota kaip lėlė, – prisimena A. Stančikas. – Kūrinyje susipynė gatviniai niuansai, girdėtos istorijos apie visokias chemines medžiagas kokteiliuose. Ši pjesė – apie emigracijoje prostitute tapusios merginos Idos paskutines gyvenimo akimirkas akistatą su angelu sargu.“
