Asta Raicevičienė

Šeimos dienos išvakarėse mūsų pašnekovė labai simbolinė. Ji arčiausiai būna prie kone kiekvienos naujos šeimos sukūrimo ištakų. Šiais metais skaičiuojanti savo darbo Kėdainių rajono civilinėje metrikacijoje 30-metį, skyriaus vedėja Gaiva Petrauskienė pasakoja, jog atvykusieji tuoktis laimės akimirkas išgyvena skirtingai.

Pokalbio metu ji įvardins tuos kertinius akmenis, ant kurių stovi tvirtas šeimos pamatas. Gaiva kartu su vyru Remigijumi, užauginusi dvi dukras ir pagranduką sūnų, sutiko atskleisti ir savo šeimos užkulisius.

Santuokų nuolat mažėja

Ar pamenate savo pirmąją darbo dieną?

– 1991 m. liepos 20 d. buvo pirmoji mano darbo diena Kėdainių rajono civilinės metrikacijos skyriuje, prieš tai kelis mėnesius atlikau praktiką. Atsimenu, kad nelabai norėjosi eiti į darbą po mokslų, buvo vasara, norėjosi laisvės, atostogų, bet reikėjo pradėti dirbti, o šiandien net sunku patikėti, kaip greitai praėjo tie metai. Kol nedirbau civilinės metrikacijos skyriuje, net neįsivaizdavau šio darbo, maniau, kad čia registruojamos tik santuokos, bet realybė buvo visai kitokia. Registruojamos ne tik santuokos, bet ir gimimai, ištuokos, mirtys, keičiami vardai, pavardės, taisomi asmenvardžiai ir dar išduodami archyviniai dokumentai – taigi saugomi visi žmogaus gyvenimo pagrindinių įvykių dokumentai.

Civilinės metrikacijos ir archyvo skyriaus vedėja Gaiva Petrauskienė dirba ir ,,popierinį“ darbą.

Ar pamenate, kiek tuomet registruodavot santuokų?

– Man pradėjus dirbti metrikacijoje, santuokų buvo registruojama apie 560, 1992 metais jau mažiau – 520, o 1993 metais nesiekė ir 400. Tokia tendencija išliko ir iki 2016 metų, kai santuokų buvo registruojama iki 400, nuo 2017 metų nesiekė 300. Tam didelės įtakos turi gyventojų mažėjimas, jaunimas renkasi didesnius miestus, ten ir kuria šeimas.

1991–1992 metais, mano darbo pradžioje, santuokų tikrai buvo registruojama daug daugiau, gal todėl, kad jaunieji gaudavo jaunavedžiams skirtus talonus, už kuriuos galėjo įsigyti tam tikrų prekių, kurių tuo metu taip laisvai negalėjai įsigyti, bet buvo ir daugiau ištuokų.

Dar niekas nepasakė „Ne“

Nors registruojant santuoką niekur nereikia nurodyti priežasties, kodėl nusprendei tuoktis, bet mes visi įsivaizduojame, kad yra vienintelė priežastis – meilė. Ar iš tiesų taip yra?

  • Ką jaučia ir ką galvoja paduodami prašymus santuokai įregistruoti, sunku įvertinti, kai kurie labai jaudinasi, kai kurie juokauja, kai kuriems tai tik tam tikras oficialumas, nes jau daug metų gyvena drauge, o dabar sugalvojo „susirašyti“. Visi atvejai yra skirtingi, nes ir žmonės yra skirtingi – ir rašydami prašymus, ir atvykdami tuoktis.

Gyventi šeimoje su kitu žmogumi – tai sudėtingas mokslas. O kaip gyventi šeimoje ir sutarti, neišmokys nei patarimų knygos, nei psichologai. Kaip gyventi, išmoko tik pats gyvenimas.“

Pati jaunuosius pradėjau tuokti, kai buvau išdirbusi apie 8 metus, su vaikų auginimo pertraukomis. Galima sakyti, tik tada išdrįsau ir subrendau, nes prieš tai jaučiausi per jauna, bet su metais atėjo patirtis, nebebuvo tos baimės. O jaudulys liko. Būna tokių ceremonijų, kurios priverčia jaudintis, nors, atrodo, nepažįsti žmonių, bet viduje kirba. Kai tuokiu pažįstamus, draugus, taip pat dar vis aplanko jaudulys, gal tik atrodo iš šalies, kad viskas labai lengva ir paprasta.

Ar yra buvę atvejų, kad ceremonijos metu jaunavedžiai (ar vienas iš jų) atsisakytų santuokos įregistravimo?

– Stebi jaunuosius, kurie įeina į santuokų salę, ir (ar iš jaudulio, ar iš baimės) atrodo, lyg jie būtų susipykę, tuomet galvoji, kad tik ceremonijos metu nepasakytų: „Ne“. Bet šiaip per visus darbo metus neteko išgirsti tokio atsakymo. Jeigu kas apsigalvoja, tai tie ir neatvyksta. Geriau jau neatvykti į santuoką, negu susituokti, o paskui ieškoti priežasčių išsiskirti.

Vieni juokiasi, kiti – verkia

Per tiek darbo metų turbūt pamenate ne vieną išskirtinę santuoką? Papasakokite, kuo jos buvo kitokios?

– Neskirstau santuokų į gražias, išskirtines ar paprastas. Kai kurie jaunieji, paduodami prašymą santuokai, klausia, ar gali ateiti, pvz., su šortais ar juodai apsirengę. Visada atsakau, kad tai jūsų šventė ir rengiatės, puošiatės kaip tik norite, tikrai nėra aprangos kodo, kaip turi atrodyti per savo vestuves, mes, skyriaus darbuotojai, esame tik trumpalaikiai šios šventės dalyviai.

G. Petrauskienė darbo pradžioje rajono CMS dirbo ceremonmeistere.

Kai ateina tuoktis, žiūri į jaunavedžius ir matai, ar jie rimtai nusiteikę, ar tik tą ,,baliuką“ atėjo atšvęsti. Būna, iš elgesio matosi, kad jaunieji labai gerbia vienas kitą. Mes irgi labai stengiamės dėl tų porų, kurios stengiasi dėl vienas kito. Nors mes stengiamės sukurti šventę visiems vienodai, bet būna, kai jauti, kad tavęs net neklauso. Atsakė į klausimus, į kuriuos reikia atsakyti, ir viskas. Kitiems ima juokas, dar kiti apsiverkia… Lietuvoje santuokų metu išlikęs šventinis akcentas – jaunavedžiai ateina į salę, groja muzika. Daugelyje šalių tokių iškilmingų ceremonijų nėra – ten tuokia notarai, teisėjai ar kiti pareigūnai.

Turbūt jau nuėjo į užmarštį tradicija ar žmonių įsitikinimas, jei vestuvėse bus kuo gausesnis svečių būrys, stalai nukloti gausiomis vaišė­mis, o jaunavedžiai ,,maudysis“ prabanga, tuo laimingesnis bus gyvenimas?

Požiūris į daugelį dalykų keičiasi. Negaliu atsakyti, kad žmonės galvoja kitaip, aišku, kad yra taip galvojančių ir taip darančių. Kaip ir minėjau, esame visi skirtingi, skiriasi tikėjimas, pomėgiai, giminės, draugų ratas, sunku atsakyti vienareikšmiškai. Galbūt tuoktis atvyksta tik su liudytojais, o švenčia visas būrys ir su lietuviškomis tradicijomis. Mūsų pareiga įregistruoti santuoką.

Trumpiausia santuoka – mėnuo

Papasakokit, kaip per tuos metus keitėsi jaunavedžių požiūris į santuoką, šeimą?

– Vieni, ateidami tuoktis, būna tokioj euforijoj, nusiteikę, kad jų meilė ,,iki dangaus“ ar paskutinio atodūsio, bet yra buvę atvejų, kad po kelerių metų tokios santuokos nutrūksta. Vadinasi, žmones valdė labiau aistra, nei meilė. Susituokus atsiveria akys, koks yra tas gyvenimas iš tikrųjų: buitis, finansai, vaikai, o tuomet girdime – nesutapo charakteriai, pomėgiai ir t. t. Gal geriau tuoktis nurimus aistrai, ne iš didelės meilės, nes tik gyvenant kartu meilė atsiranda. Mano nuomone, mylintys žmonės turi pagyventi kartu, neskubėti tuoktis, kad juos pirmiausia ,,išbandytų“ buitis ir gyvenimo kasdienybė, nes tik tada žmogus geriausiai ir atsiskleidžia. Gyventi šeimoje su kitu žmogumi – sudėtingas mokslas. O kaip gyventi šeimoje ir sutarti, neišmokys nei patarimų knygos, nei psichologai. Kaip gyventi, išmoko tik pats gyvenimas.

Įvardinkite trumpiausiai ir ilgiausiai jums žinomą kėdainiečių santuoką?

– Yra buvę tokių santuokų, kai jau po mėnesio kartu nebegyvena. Gaunam teismo sprendimą vėliau, po pusės metų, bet jame būna parašyta, kad gyveno tik mėnesį. Nors, kiek pamenam, buvo gražios, prabangios vestuvės. Apskritai vestuvės dažniausiai keliamos ne tik dėl savęs, bet ir dėl draugų. Kiek būna už jas sumokėta, net paskolos paimtos, o žmonės išsiskiria. Ilgiausiai trunkanti santuoka pas mus buvo paminėta po 60 bendro gyvenimo metų – tai buvo Deimantinės vestuvės, nors žinoma, kad žmonės išgyvena ir ilgiau. Po 50 metų švenčiamos Auksinės vestuvės. Kadangi jau antri metai gyvename kitaip, todėl tokių jubiliejinių vestuvių neturėjome nei pernai, kol kas neturėjome ir šiemet. Kai pasikeis situacija, galbūt tokių santuokų vėl turėsime.

Tuoktis tenka su kaukėmis

Papasakokit, kaip keičiasi santuokos karantino laikotarpiu?

– Praėjusiais metais santuokų gerokai sumažėjo, nes visi būsimieji jaunavedžiai santuokas ,,persikėlė“ į kitus, t. y. šiuos metus, galvodami, kad karantino nebebus. Bet kadangi to atlaisvinimo dar nematyti, tai, lyginant šių metų keturių mėnesių santuokų statistiką su praėjusiais metais, jų skaičius panašus – apie 30. Bet pernai daug santuokų įregistravimo atsisakė kovo ir balandžio mėnesiais, tuomet turėjom vos po keletą santuokų. Vasarą šiek tiek atsigavom – sutuokėme apie 200 porų. Tie, kas planavo tuoktis šių metų balandį ar gegužę, santuokas nukelia vasarai, bet ne visi, pvz., Šeimos dieną, gegužės 15-ąją, sutuoksime 5 poras. Šios vasaros mėnesiams jau turime nemažai prašymų ir kiekvieną dieną jų vis sulaukiame daugiau.

Šiuo metu, registruojant santuoką, leidžiame dalyvauti penkiems žmonės. Tai jaunavedžiai, liudytojai ir dar vienas pasirinktas žmogus, dažniausiai – fotografas. Bet jeigu dar ateina jaunavedžių tėvai, pagal situaciją, įleidžiame ir juos. Rotušės salė yra didelė erdvė, visi gali laikytis saugaus atstumo. Visi ceremonijos dalyviai turi dėvėti kaukes. Jaunavedžių bučiniui leidžiame nusiimti kaukes, nors kiti bučiuojasi ir su kaukėmis. Visos CMS darbuotojos taip pat dėvi apsaugines veido kaukes. Pernai tai buvo neįprasta, bet šiemet net klausimų nebekyla. Santuokų turime kiekvieną penktadienį, šeštadienį, tuoksime net pirmadienį, gegužės 17 d.

Gal tuomet padaugėjo išvažiuojamųjų santuokų?

– Pernai turėjome penkias tokias santuokas, nors turėjo būti dvigubai daugiau. Šiais metais jau žinome, kad kol kas bus irgi penkios. Tuokiantis ne Civilinės metrikacijos skyriuje, o jaunavedžių pasirinktoje vietoje, jie patys turi užtikrinti saugumą ir pan. Gegužės pabaigoje vyksime tuokti ant Bakainių piliakalnio. Tai bus pirma mūsų išvažiuojamoji santuoka šiais metais.

„Šeima – tai yra gyvenimas“, – sako beveik 30 metų Kėdainių rajono CMS skyriuje išdirbusi G. Petrauskienė. (Asmeninio archyvo ir A. Raicevičienės nuotraukos)

Kenkėjai“, ardantys šeimą

Ar iš tiesų meilė trunka trejus metus?

– Vieni sako, kad trejus metus, kiti – septynerius, krizių gyvenant kartu gali būti ne viena. Ji gali ištikti po mėnesio ar po metų. Didelis išbandymas šeimai būna tada, kai gimsta vaikas, tada ir pasimato tikroji šeimos tvirtybė.

Kas tie pagrindiniai šeimos „kenkėjai“, dėl kurių subyra bendras žmonių gyvenimas?

– Jeigu šeimoje yra nesutarimų, tada vienas ar kitas ieško kažko geriau. Bet viskas prasideda šeimos viduje. Tai yra dviejų žmonių darbas. Ir vieno kalto niekada nebūna. Kai dar reikėdavo po teismo ateiti į Civilinės metrikacijos skyrių pasiimti ištuokos liudijimą, nors mes žmonių neklausdavom skyrybų priežasčių, bet paprastai, kai ateidavo vyras, jis kaltindavo kitą pusę, o kai ateidavo ta ,,kita pusė“, kaltinimai būdavo irgi ,,priešingai pusei“. Juk suprantama, kad kiekvienoje šeimoje nebūna idealių santykių. Ir jeigu žmonės nesiskiria, dar nereiškia, kad idealiai gyvena.

O svarbiausias „kenkėjas“ – nesusikalbėjimas bei nesikalbėjimas ir, aišku, žalingi įpročiai.

Kokie svarbiausi kertiniai akmenys, ant kurių stovi tvirtas šeimos pamatas?

– Šeimos pagrindas – pagarba ir pasitikėjimas vienas kitu. O pačią meilę turbūt padėti reiktų į ,,patį galą“. Juk pirmiausia tarp dviejų žmonių įsiplieskia aistra, meilė, kai tai praeina, lieka pagarba, pasitikėjimas, pripratimas prie žmogaus, noras juo rūpintis, padėti vienas kitam, suprasti. Nors jeigu manęs to kas būtų paklausęs prieš 20 metų, aš būčiau visai kitaip atsakiusi. Man tuomet atrodė, kad viską valdo meilė.

Pažintis su vyru prie Nevėžio

Kur buvo įregistruota jūsų santuoka?

– Tuokiausi 1993 m. vasario 20 d., kai jau dirbau metrikacijoje. Tuokiausi, galima sakyti, savo darbo vietoje, viskas atrodė sava ir turėjau jaustis laisvai, bet iš tikrųjų labai jaudinausi. Kas ką kalbėjo, nieko neatsimenu. Todėl galiu suprasti, kaip jaučiasi jaunieji, atvykdami tuoktis: beveik visi jaudinasi, jeigu žiūri rimtai į šeimą, į gyvenimą. Tai vis dėlto yra įvykis, kuris pakeičia daug dalykų gyvenime.

Didelis išbandymas šeimai būna tada, kai gimsta vaikas, tada ir pasimato tikroji šeimos tvirtybė.“

Pernai buvo 30-imt metų, kai susipažinome su vyru. Kaip dabar pamenu, su drauge deginomės prie Nevėžio upės, netoliese buvusio profilaktoriumo, kai atvažiavo pasimaudyti du vaikinai. Jie užkalbino, susipažinome, vienas iš jų ir buvo mano dabartinis vyras. Dvejus su puse metų padraugavę, nusprendėme susituokti.

Kas jums yra šeima?

– Šeima – tai yra gyvenimas. Susituokę pradėjome gyventi savo gyvenimą. Jei dabar grįžtų tie laikai, aš nesituokčiau taip anksti. Nors tuokiausi, kaip tada atrodė, neanksti – 22 metų. Tuokiausi ,,iš reikalo“, nes jau laukėmės pirmagimės. Jeigu ne jos atėjimas, tikrai dar būtume nesituokę, o gal šeimos istorija būtų buvus visai kitokia. Bet, matyt, toks jau buvo nubrėžtas kelias iš aukščiau, ir juo turėjom eiti. Sunkiausi mums buvo pirmieji metai, kai gimė Gabrielė, nes neturėjome savo namų. Kai po trejų su puse metų gimė antroji dukra Olivija, jau turėjome savo būstą ir nebereikėjo važinėti iš vienų tėvų pas kitus. Po penkiolikos metų gimė Vainius, tada jau gyvenome savo sukurtuose namuose. Kaip mama, susilaukusi trečiojo vaiko, būdama beveik 42 metų, morališkai jaučiausi tvirčiausiai. Manau, kad prieš tuokdamasis jaunimas turi turėti materialinį pagrindą, nes jo nebuvimas gali pabloginti santykius arba, atvirkščiai, sustiprinti. O kai turi tai, ko būtiniausiai reikia šeimai, tada jau gali atsiduoti vaiko auginimui, tarpusavio santykiams ir tavęs jau nebekamuoja kitos problemos.

Prieš metus tapo močiute

Koks jausmas tapus močiute?

– Galiu pasidžiaugti, kad jau metai ir mėnuo esu Gabrieliaus močiutė. Jį padovanojo vyriausioji dukra Gabrielė. Man svarbiausia, kad tarp manęs ir anūko būtų ryšys, kad galėčiau matyti, kaip jis auga. Ir man visai nesvarbu, kaip jis mane vadins – močiute, baba ar Gaiva. Kai sužinojau, kad jis gimė, pirmiausia apsiverkiau… Juk man dar viskas labai šviežia – mūsų sūnui tik devyneri. Dabar tą meilę reikia padalinti didesniam būriui artimųjų.

Petrauskų sūnus Vainius su sesers sūneliu Gabrieliumi.

Ar kada pagalvojote, kad patys susilauksite trijų vaikų?

– Niekada negalvojome, kad mūsų šeimoje bus 3 vaikai, bet likimas yra likimas, su juo nepasiginčysi. Užauginti vaiką reiškia baigti ne vienos pakopos universitetą, taigi, tai tikrai labai įdomios ir sudėtingos „studijos“. Kadangi abi dukros jau gyvena savarankiškai, tai galiu pasakyti, kad du vaikų vedimo į gyvenimą universitetus jau pabaigėme. Labai didžiuojamės savo mergaitėmis, kurios yra labai savarankiškos, atsakingos, turinčios savo pomėgius ir siekiančios maksimumo. Jos, baigusios studijas, gyvena Vilniuje, dirba mėgstamus darbus. Manyčiau, kad mūsų šeima tvirta, viliuosi, kad tokia bus ir ateityje. Kai stebiu dukrų santykius su jų mylimaisiais, matau, kad jie bendrauja, gyvena visai kitaip, nei mes gyvenome, jų santykiai labai geri, o tai džiugina. Su dukromis bendraujame labai artimai, tarpusavyje sesės taip pat yra labai geros draugės, padeda viena kitai. Kai yra tam tikra problema, visada patariu nežiūrėti siaurai į situaciją ir dėl to nedaryti greitų išvadų, bet siūlau pažiūrėti plačiau, įvertinti, kas yra gero, ir nesmerkti neįvertinus.

Jauniausiasis Vainius yra antrokas, taigi, auginame ir mokome gyvenimo visi kartu, visa šeima, labai tikimės, kad mažėlis užaugs geras ir atsakingas žmogus.

Labai dėkinga savo šeimai, kuri leido man baigti šešerių metų teisės studijas, o ypač vyrui, kuris kantriai vežiodavo į Vilnių ir niekad nepasakė ,,ne“, ir šiaip už jo kantrybę, nes išvaizda dar ne viską pasako apie žmogaus charakterį, o maniškis nėra lengvas. Kiekvieną dieną negalvoji, kad štai jau praėjo tiek metų, bet kai atsisėdi ir pagalvoji, tai tikrai daug visko buvo, dar daug visko ir bus. Labai norėčiau, kad tik džiugios nuotaikos būtų mūsų šeimoje, kad ji būtų dar didesnė ir sėkmingesnė.

Ko palinkėtumėt Tarptautinės šeimos dienos proga savo šeimai, jau sukurtoms ir būsimoms šeimoms?

– Sveikinu visas šeimas Tarptautinės šeimos dienos proga! Linkiu, kad jūsų šeimose vyrautų darna, pasitikėjimas ir tarpusavio supratimas. Mylėkite ir gerbkite vienas kitą, o svarbiausia – visuomet atraskite laiko pabūti drauge. Tebūna santarvė ir laimė jūsų šeimose ir jūsų namuose!

Panašios naujienos

Your email address will not be published.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.