Vyriausybės parengta vadinamoji „Tūkstantmečio mokyklų“ programa reikalauja atskiro dėmesio ir jos vertinimą norėtųsi trumpai pristatyti Lietuvos visuomenei.
Kaip skelbiama viešai, „Tūkstantmečio mokyklų“ programos tikslas – iki 2030 m. nuosekliai atnaujinti visas Lietuvos mokyklas, kad jos taptų atviros vaikų įvairovei bei jų poreikiams, kad visi vaikai turėtų lygiavertes sąlygas mokytis, o kiekvienoje savivaldybėje sukurti integralias, optimalias ir kokybiškas ugdymo(si) sąlygas mokinių pasiekimų atotrūkiams mažinti.
Mažų mokyklų gali nebelikti
Programos I etapo veikloms įgyvendinti planuojama skirti iki 210 mln. eurų Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės lėšų, kurios bus investuojamos pirmiausia į infrastruktūrą, įrangos ir mokymo priemonių įsigijimą, vadovų ir pedagogų lyderystės, įtraukiojo ugdymo, kultūrinio ir STEAM ugdymo kompetencijų stiprinimą ir į su šiomis veiklos sritimis susijusius ugdymo užsiėmimus, taip pat bus perkami mokykliniai autobusai. Iš pirmo žvilgsnio tikslas tikrai yra geras. Bet ar šį tikslą pasiekti įgalins pasirinktos priemonės?
Viena iš tokių priemonių – neseniai patvirtinta mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklių nauja redakcija. Paprastai tariant – taisyklės sugriežtintos taip, kad ateityje mažų mokyklų, ypač teikiančių vidurinį išsilavinimą, gali ir nebelikti. Ir nors įvairiose diskusijose Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos atstovai bandė neigti tiesiogines sąsajas tarp „Tūkstantmečio mokyklų“ programos ir taisyklių, jos yra vienas iš „Tūkstantmečio mokyklų“ programoje įrašytų dokumentų, kuriais vadovaujantis programa ir buvo parengta. Visas centrinės valdžios dėmesys dabar bus sutelktas į atrinktas ir reorganizuojamų ar likviduojamų mažų mokyklų mokinių sąskaita stambinamas ir tūkstantinėmis daromas „Tūkstantmečio mokyklas“. Neatsižvelgiant į kiekvienos atskiros savivaldybės specifiką visoms vienodai nuleisti griežti imperatyvūs reikalavimai lems tai, kad nebeliks iki 60 mokinių turinčių kaimų ir mažų miestelių mokyklų, neliks jungtinių klasių, grėsmė iškils miestelių ir kai kurių savivaldybių centrų gimnazijoms, nebeliks „ilgųjų“ gimnazijų, mokyklų, plėtojančių savitos pedagoginės sistemos elementus, kelias iki artimiausios mokyklos pailgės net iki 30 ir daugiau kilometrų.
Nėra jokio realaus pagrindo manyti, jog mokyklų stambinimas, jųvertimas tūkstantiniais fabrikais bei mažesnių gimnazijų regionuose likvidavimas sukurs geresnę ugdymo kokybę ir lems aukštesnius mokinių pasiekimus.
Kita priemonė yra susijusi su atrankos į „Tūkstantmečio mokyklų“ programą reikalavimais. Savivaldybėje – ne mažiau kaip 1000 mokinių. Šis diskriminacinis reikalavimas apriboja atskirų savivaldybių teises vienodomis sąlygomis dalyvauti atrankoje ir gauti finansavimą savo teritorijoje esančioms mokykloms stiprinti.
Ar pagerės ugdymo kokybė ir mokinių pasiekimai?
„Tūkstantmečio mokyklų“ programa siekiama sukurti ugdymo ir ugdymosi sąlygas, kurios padės sumažinti mokinių pasiekimų atotrūkius. Ar yra kokie nors edukologijos mokslu grįsti duomenys, kokios tos sąlygos turėtų būti sukurtos? Ar programos metodologija remiasi tik jos rengėjų įžvalgomis ir įsivaizdavimais kasdienės sąmonės lygmenyje?
Išlaikyti mokyklas regionuose tampa ekonomiškai neefektyvu, todėl tai jau ne pirmas mėginimas, pasitelkiant išteklių koncentravimą į dideles mokyklas, uždarant ar prie didžiųjų prijungiant (iš esmės tai ir yra uždarymas) mažesnes mokyklas, veidmainiškai teigti, jog viskas yra daroma dėl ugdymo kokybės ir mokinių pasiekimų gerėjimo. Nors niekas turbūt negalėtų pateikti edukologijos moksliniais tyrimais grįstų įrodymų, jog tik didelėje mokykloje su kuo didesniu mokinių skaičiumi yra aukštesnė ugdymo kokybė bei geresni mokinių pasiekimai.
Taigi, nėra jokio realaus pagrindo manyti, jog mokyklų stambinimas, jų vertimas tūkstantiniais fabrikais bei mažesnių gimnazijų regionuose likvidavimas sukurs geresnę ugdymo kokybę ir lems aukštesnius mokinių pasiekimus.
Neįrodyta, jog mažesnėse mokyklose yra prastesnė mokymo kokybė. Kad yra antraip, mums rodo ir duomenys apie šimtu balų valstybinius egzaminus išlaikiusius abiturientus iš rajonų ir mažų miestelių, ne tik iš didelių, bet ir iš mažų mokyklų. Ir ar tikrai materialinės mokyklų bazės gerinimas ir įrengimas yra vienintelis ir vos ne vienas iš lemiamų veiksnių siekiant ugdymo kokybės?
Iš atliktos analizės matome, kad, pavyzdžiui, itin aukštų rezultatų švietime pasiekusios Estijos švietimo sistema buvo kuriama nuosekliai daugybę metų, stiprinant mokyklos poziciją ir per švietimą kuriant tautinę tapatybę. Viena iš šios šalies sėkmės paslapčių – investicijos į mokymo skaitmeninimą, technologijų taikymas visame mokymo procese, taip pat ir mokytojų kompetencijų tobulinime. Tai rodo, jog ne mažų mokyklų uždarymas ir mokinių fizinis vežiojimas gaištant kelyje po 2–3 valandas į fizinėmis laboratorijomis aprūpintus ir gražiais baldais apstatytus didžiulius mokyklų pastatus lems geresnius mokinių ugdymosi pasiekimus.
Sekant Estijos pavyzdžiu mums tikrai nereikia uždaryti mažų mokyklų, bet užtektų, kad jos tiesiog turėtų prieigą prie mokymuisi reikalingų skaitmeninių išteklių ir gerą interneto ryšį. Kita Estijos sėkmės paslaptis – nuosekli ir suderinta švietimo sistema prasideda nuo ankstyvojo ugdymo.
Kokios gali būti šio socialinio eksperimento pasekmės?
Apibendrintai galėtume įvardinti šias: centrinės valdžios ir savivaldos susipriešinimas, regionų kultūrinis, intelektinis, ekonominis ir kt. nuskurdimas, atskirtis regionuose, regioninės plėtros stabdymas, Lietuvos švietimo žemėlapio netolygumai ir visapusiško švietimo prieinamumo mažėjimas bei dalies mokinių iškritimas iš švietimo sistemos, suponuojantis dar didesnę elitizmo ir menkai išsilavinusios dalies visuomenės skirtį, palaipsninį valstybinio švietimo nykimą ir privataus sektoriaus švietime dominavimą.
Mažų mokyklų vertimas skyriais, kurie palaipsniui likviduojami (nors tos mokyklos dar neseniai buvo renovuotos), lemia tai, kad švietimui nutolus nuo šeimos gyvenamosios vietos, ta vieta taps nebepatraukli gyventi. Mažų mokyklų sunaikinimas lems ir kaimų išnykimą. Dėl mažesnio mokinių skaičiaus uždarant nemažą dalį regionų gimnazijų, negalime atmesti to, jog dalis jaunų žmonių nebebaigs vidurinės mokyklos programos ir apskritai iškris iš švietimo sistemos. O tai dar labiau padidins atskirtį tarp skirtingų socialinių grupių.
„Tūkstantmečio mokyklų“ projektas yra skirtas tokios Lietuvos, kur yra keli miestai ir keliolika provincijos centrų, ateičiai.
Mokinių vežiojimas į net už 30 km esančias dar veikiančias mokyklas, kai per dieną kelionei mokykliniu autobusu bus sugaištama 2, 3 ar daugiau valandų, galimai turės neigiamą poveikį mokinių emocinei sveikatai, ugdymo kokybei, dalyvavimui popamokinėje veikloje ir mokyklos renginiuose.
Nebepatraukliomis taps ir mokytojų darbo sąlygos. Ypač tų, kurie dirbs tūkstantinėse mokyklose ar važinės susirinkti sau pragyvenimą užtikrinantį darbo krūvį per dar daugiau mokyklų nei iki šiol. Daliai pedagogų stipriai sumažės darbo krūviai, o kita dalis tiesiog neteks darbo ir išeis iš švietimo sistemos.
Ekspertai, politikai, visuomenininkai, Lietuvos savivaldybių atstovai taip pat pastebi, kad sudarant nevienodas sąlygas valstybinėms ir nevalstybinėms mokykloms, kai pastarosioms jokios griežtos klasių komplektavimo ar privalomo mokinių skaičiaus užtikrinimo taisyklės ir kiti reikalavimai negalioja, bus palanki erdvė privačiam švietimo sektoriui suklestėti nuskurdinto, sumenkusio, sumažėjusio valstybinio švietimo sektoriaus sąskaita.
Savivaldybių atstovai siūlo numatyti pereinamąjį laikotarpį
Lietuvos savivaldybių asociacija, apibendrinusi 50 savivaldybių nuomonę, teigia, kad priemonės mokinių pasiekimų rezultatams gerinti yra pasirinktos ne tos, nes turėtų būti skatinimo priemonės, o ne per griežtos direktyvos. Rietavo, Plungės, Telšių ir Mažeikių rajono savivaldybių merų nuomone, nuostata, kad į „Tūkstantmečio mokyklų“ programą gali pretenduoti tik tos savivaldybės, kuriose mokosi daugiau nei 1000 mokinių, yra diskriminacinė.
Būtų tikslinga ir racionalu taisyti mokyklų tinklo kūrimo taisykles, paliekant jas tik kaip rekomendacijas, pagal kurias savivaldybės turėtų teisę pačios spręsti dėl mokyklų regionuose. Savivaldybių atstovai siūlo numatyti 2–3 metų pereinamąjį laikotarpį dėl 5–8 klasių jungimo atsisakymo, leisti jungtines klases mokyklų skyriuose, palikti galimybę jungti 1–4 klases po tris ar keturias į vieną komplektą, išspręsti be darbo liksiančių mokytojų įdarbinimo ir kitas jų socialines problemas, leisti daugiau išimčių dėl vienos, o ne privalomai dviejų III gimnazijos klasių komplektavimo, palikti mažiausią sąlyginį 12 mokinių skaičių gimnazinėse klasėse, o reikalavimą – „ne mažiau kaip po dvi III gimnazijos klasės“ – palikti rekomendacinio pobūdžio, leidžiant spręsti pačioms savivaldybėms.
Taip pat savivaldybės siūlo esant mažesniam mokinių skaičiui, nei numatyta teisės aktuose, pasidalinti tokių klasių finansavimo naštą lygiomis dalimis (50 proc. mokymo lėšų skiria valstybė ir 50 proc. skiria savivaldybė). Siūloma centrinei valdžiai pradėti su savivaldybėmis naujas diskusijas, ieškant tinkamesnių priemonių, skatinančių Lietuvos gimnazijų tinklo efektyvumą.
Remiantis Estijos švietimo sėkmės pavyzdžiu būtų logiška svarstyti perimti jų gerąją patirtį stiprinant mokyklas, investuojant į mokymo skaitmeninimą ir IKT plėtrą mokyklose, o švietimo kokybės tobulinimą pradėti nuo ankstyvojo ugdymo – visuotinio ikimokyklinio ugdymo užtikrinimo ir stiprinimo.
„Tūkstantmečio mokyklų“ projektas yra skirtas tokios Lietuvos, kur yra keli miestai ir keliolika provincijos centrų, ateičiai.
