Savanorystę atradusios Vainotiškių ir Akademijos moterys: gyventi ne tik dėl savęs

Prasidėjus karui Ukrainoje Kėdainių moterų krizių centras kėdainiečius pakvietė aukoti Daiktų bankui, iš kurio pagalba buvo suteikiama karo pabėgėliams. Nors dabar paramos prašančiųjų srautas – jau mažesnis, tačiau Daiktų bankas veikia iki šiol, o pagalbos čia ateina tiek ukrainiečiai, tiek lietuviai.

Atėjo tada, kai reikėjo pagalbos

Kai Rusija užpuolė Ukrainą ir iš šios šalies ėmė bėgti moterys su vaikais, Lietuva tapo viena iš šalių, kurioje ukrainiečiai rado laikinus, o gal ir nuolatinius namus. Padėti nuo karo nukentėjusiems žmonėms ėmėsi ir įvairios nevyriausybinės organizacijos. Kėdainių moterų krizių centras – viena iš jų.

Prie Daiktų banko veiklos prisijungė iki šiol savanorystės patirčių neturėję žmones. Pasak Kėdainių moterų krizių centro vadovės Ritos Stakniūnienės, savanorių gretas papildė keturios Akademijos ir Vainotiškių kaimų moterys. Visos jos – jau vyresnio amžiaus, kai kurios – baigusios profesinę karjerą ir išėjusios į pensiją.

„Tos moterys atėjo tada, kai reikėjo pagalbos Ukrainai, kai mes tvarkėme žmonių suneštus daiktus, šiltesnius drabužius ruošėme siųsti į Ukrainą. Atėjusios savanoriauti moterys pamatė, kad šioje veikloje yra prasmės. Labai tuo džiaugiamės, nes turime stiprų pastiprinimą ir motyvuotus žmones.

Savanorėms tai – ir galimybė realizuoti save. Savanoriaudamos moterys taip pat susipažįsta su kitais žmonėmis, sužino naujų dalykų dalyvaudamos psichologų paskaitose, taip pat yra organizuojamos išvykos, pažintinės kelionės.

Daiktų banke savanoriauja ir ukrainietė Natalija, kuri pirmą kartą mūsų duris atvėrė ieškodama paramos. Vėliau pasisiūlė padėti.

Kviečiame prie mūsų savanorių prisijungti ir daugiau kėdainiečių – motyvuotų, galinčių padėti kitiems žmonių laukiame visada“, – kalbėjo R. Stakniūnienė.

Danguolė: tu turi to norėti

„Sekasi neblogai, tačiau dienos, kai savanoriauju, būna karštos: ateina nemažai žmonių. Pagalbos poreikis – didelis, kreipiasi ir lietuviai, ir ukrainiečiai“, – sako savanorė Danguolė Vanagaitė.

D. Vanagaitė savanoriauja laisvu nuo darbo metu – moteris dirba iš namų, tad ir savo laiką susiderinti jai nėra itin sudėtinga. Iki šiol ji padėdavo savo iniciatyva tiems, kam pagalbos reikėjo jos artimoje aplinkoje – kaimynams, pažįstamiems.

„Visos mūsų savanorės – labai sąžiningos ir stengiasi. Savanoriauti tu turi norėti pats, nes per prievartą to daryti neįmanoma.“ (Danguolė)

„Kai prasidėjo karas Ukrainoje, mane tai labai paveikė, turbūt kaip ir daugelį žmonių. Mano šeima, mano tėvai yra nukentėję per praėjusį karą. Matyt, prisidėjo ir auklėjimas, ir istorinis supratimas“, – pasakojo D. Vanagaitė.

Savanorystei užsiregistravusios Vainotiškių ir Akademijos moterys buvo pakviestos į Samariečių draugiją, o čia paaiškėjo, kad labiausiai tuo metu pagalbos reikėjo Daiktų banke. Savanorės čia surenka ir išrūšiuoja gaunamą paramą, o vėliau ją išdalija besikreipiantiems.

„Tokia ir buvo pradžia. Pradžioje bankas dirbo kiekvieną dieną, paskui – kelias dienas, nes sumažėjo ukrainiečių srautas.

Perpratau specifiką, susipažinau su žmonėmis, užmezgiau ryšius su ukrainiečiais. Kai kurie iš jų atvažiavo visiškai kaip stovi, kiti išsinuomojo butus, kuriuose – tuščia.

Susidraugavau su viena ukrainiečių šeima – močiutė, dvi jaunos moterys ir trys vaikai. Visos jos labai darbščios, įsidarbino „Krekenavos agrofirmoje“, vaikai eina į lietuvių mokyklą“, – kalbėjo D. Vanagaitė.

Moteris sako, kad savanorystė visų pirma yra žmogaus noras ir gebėjimas įsijausti į kito žmogaus situaciją: „Žinoma, tu niekada neatsidursi jo vietoje. Gali tik jausti ir įsivaizduoti, nes, ką tie žmonės patiria – suprastum tik tai patyręs. Bet, empatijos vedamas, gali atjausti ir suvoki, ko jie neteko, kaip jiems reikia užuojautos ir pagalbos, ypač – moralinės. Reikia gero žodžio, pasikalbėjimo, pakvietimo į namus ar į renginį.

Visos mūsų savanorės – labai sąžiningos ir stengiasi. Savanoriauti turi norėti pats, nes per prievartą to daryti neįmanoma.“

D. Vanagaitė sako, kad į Daiktų banką pagalbos kreipiasi ir lietuviai. „Yra įvairaus likimo žmonių, stokojančių žmonių. Būna visko – kartais žmonės negeba adaptuotis visuomenėje ir pasirūpinti savo šeima, todėl atsiduria tokioje situacijoje. Nutinka visaip. Bet, man atrodo, kad Moterų krizių centras ties tuo labai stipriai dirba. Kalbėjome, jog ateityje įsitrauksime ir į edukacinius renginius“, – sakė savanorė.

Giedrė: ne tik būti namuose

Savanorė Giedrė Dabkevičienė apie pagalbos poreikį sužinojo iš savo draugių ir nutarė prisijungti. Tai – pirmoji tokia savanorystė G. Dabkevičienės gyvenime.

„Kodėl pradėjau savanoriauti? Nes buvo noras prisidėti prie darbų visuomenei. Ne vien tik namuose būti ir savo reikalais rūpintis, o ir žmonėms gerą darbą padaryti“, – sakė G. Dabkevičienė.

Į Daiktų banką užsukantiems ukrainiečiams, sakė pašnekovė, reikia ne tik paramos daiktais. Jiems kyla ir kitų klausimų, tarkime, kaip Kėdainiuose rasti polikliniką arba kitą įstaigą? Savanorių pagalba svarbi ir dėl to, kad jos moka rusų kalbą, tad gali padėti, jei prireikia ką nors išversti.

„Šiaip Daiktų banke nėra kokios konkrečios atsakomybės – tiesiog padedame žmonėms išsirinkti daiktus, sutvarkome, sudėliojome tuos, kuriuos atneša žmonės“, – kalbėjo G. Dabkevičienė.

Sigutė: norėtųsi padėti daugiau

Sigutė Pareigienė – taip pat viena iš tų, kurios savanorystę atrado neseniai – šiemet. Prasidėjus karui Ukrainoje, į vietos gyventojus kreipėsi bendruomenės pirmininkė, klausdama, kas ir kuo galėtų prisidėti.

„Aš parašiau, kad, esant reikalui, galėčiau padėti susikalbėti. Taip ir išėjo. Susitikome „samariečiuose“ ir besikalbant sužinojome, kad pagalbos reikia Daiktų banke.

Norėtųsi padėti daugiau, bet turime tai, ką turime: ką žmonės atneša, ką padovanoja. Ir savo iš namų daug ką atvežiau – patalynės, indų, kėdžių, stalą. Graudu klausytis, kai žmonės pasakoja savo istorijas. Negali likti abejingas, nes juk taip netoli nuo mūsų viskas. Neduok Dieve.

Kiek laiko savanoriausiu – nežinau, matyt, kad viskas vyks natūraliai. Neplanuoju į priekį – gyvenimas taip išmokė. Šiandien šviečia saulė, gražu, labai neskauda, galiu atsikelti ir eiti. O tada laukiu kitos dienos, nes nežinau, kas bus kitą dieną. Tapau šiek tiek fataliste“, – kalbėjo S. Pareigienė.

Vida: ateina žmonės su savo istorijomis

„Savanoriauju, nes dabar turiu laisvo laiko. Todėl ir pagalvojau, kad galiu padėti. Tai – ir užimtumas, nes juk visą gyvenimą dirbai, o tada, sulaukęs atitinkamo amžiaus, išeini iš darbo. Ką veikti? Juk reikia kažkuo užsiimti. Tad kai pasitaikė tokia proga – nereikėjo ir galvoti, kokia veikla užsiimti. Juk čia galima padėti kitiems.

Galbūt labiau paskatino ir tai, kad Krakėse, vyro mamos name, apsigyveno ukrainiečių šeima“, – pasakojo Daiktų banko savanorė Vida Proscevičienė.

V. Proscevičienė sako, kad tai nėra vieta, kur būti – linksma: žmonės čia ateina su skaudžiomis savo gyvenimo patirtimis, nešini – lyg ryšuliais – sunkiomis istorijomis.

„Jie sako: mes patys labdarą dalijome, o šiuo metu neturime nei kuo apsirengti, nei kuo užsikloti. Dabar mums jau paprasčiau, nes ateina žmonės, kuriuos jau žinome. Naujų nebūna daug. O tie, kurie ateina, savotiškai čia jau apsipratę – tarsi pažįstami. Tuo tarpu iš pradžių emociškai buvo labai sunku“, – sakė V. Proscevičienė.

Titulinė nuotrauka: Daiktų banko savanorės (iš kairės į dešinę) Danguolė, Natalija, Giedrė, Sigutė, Vida. (Asmeninio archyvo nuotr.).