Šiemet Sausio 13-oji minima jau 35-ąjį kartą. Tai data, tapusi Lietuvos laisvės kainos simboliu. 1991-ųjų sausį žmonių ryžtas, vienybė ir pasiaukojimas apgynė valstybės nepriklausomybę. Šie įvykiai įsirėžė ne tik į istorijos puslapius, bet ir į asmenines daugelio šeimų atmintis.
Vieni Sausio 13-osios naktį išgyveno patys, kiti apie ją sužinojo iš tėvų ir senelių pasakojimų, mokykloje ar istorijos pamokose. Tačiau visoms kartoms ši diena turi tą pačią prasmę – ji primena, kad laisvė nėra duotybė ir reikalauja atsakomybės.
Mūsų pašnekovai – skirtingų kartų žmones – Sausio 13-osios įvykių liudininkai, tuometiniai paaugliai bei jauni žmonės, gimę jau nepriklausomoje Lietuvoje. Jų pasakojimai atskleidžia, kaip istorinė patirtis perduodama iš kartos į kartą, kaip ji formuoja pilietiškumą šiandien ir kodėl Sausio 13-oji išlieka gyva ne tik minėjimų metu, bet ir kasdienybėje.
Tanko vamzdis prieš akis: vienybės jausmas nugalėjo baimę
Saulius Grinkevičius, Kėdainių rajono savivaldybės tarybos narys, įmonės „Daumantai LT“ vadovas:
– Ar pamenate, kur jus užklupo 1991-ųjų Sausio 13-osios įvykiai?
– Žinoma, kad pamenu. Jie užklupo Pelėdnagiuose, kur gyvenome su šeima. Tuo metu dirbau Melioracijos statybos valdyboje (MSV).
– Ar dalyvavote įvykiuose prie Parlamento, Televizijos bokšto ar kitose svarbiose vietose?
– Prie Televizijos bokšto budėjome tris kartus. Pirmą kartą, kai važiavome, viską organizavo MSV buvo skirtas autobusas, važiavo tie darbuotojai, kurie norėjo.
Kėdainiams buvo paskirta Vilniaus Televizijos bokšto Lazdynų mikrorajone apsauga, tiems – kurie norėjo jį ginti.
Mes vykome, berods, sausio 10 dieną, tiksliai neprisimenu, juk praėjo jau 35 metai. Važiavome visi organizuotai. Tą vakarą ir naktį nieko nevyko – stovėjome, budėjome, o po to grįžome atgal.
Kitą kartą važiavome jau su dviem draugais, mano nuosavu automobiliu. Tarsi buvo tokia vidinė nuojauta, kad ta naktis bus lemtinga. Tai buvo naktis iš sausio 12-osios į sausio 13-ąją, kai įvyko šturmas prie Televizijos bokšto, Radijo ir televizijos komiteto pastato.
Kai dar stovėjome iš vakaro, mūsų buvo tik nedidelė grupelė. Kai paskelbė, kad iš Šiaurės miestelio išvažiavo kariškių kolonos su tankais, prie bokšto pasipylė didžiulis būrys žmonių iš aplinkinių namų ir mikrorajonų.
Matėme, kaip atvažiavo rusų tankai, buvo privežta kareivių.
Prie Televizijos bokšto susirinko tūkstančiai žmonių. Mes stovėjome gatvėje ir bandėme nepraleisti tankų. Sunku nusakyti jausmą, kai tanko vamzdis nuleidžiamas ir atrodo, kad nukreiptas tiesiai tau į kaktą. Ir nežinai – iššaus ar neiššaus.
Tačiau nė vienas žmogus nesitraukė – visi tvirtai stovėjo. Vienybės jausmas baimę nugalėjo. Bet tankai pamažu judėjo į priekį.
Buvo ir sužeistų žmonių, kuriuos tankai pervažiavo vikšrais. Tą naktį gindami laisvę žuvo ir mūsų kraštiečiai Alvydas Kanapinskas ir Vytautas Koncevičius.
– Ar tas vaizdas, garsai ir jausmai išliko jūsų atmintyje iki šiol?
– Taip, žinoma. Rusų kareiviai įsiveržė į Televizijos bokštą, jį apsupo. Tuomet beginkliai milicininkai atskyrė mus, civilius gyventojus, nuo ginkluotų rusų kareivių, kad neįvyktų susirėmimų.
Mes stovėjome ratu, skandavome: „Gėda! Gėda!”. Daugiausia kareivių buvo iš Azijos šalių.
Pamenu, kaip šalia mūsų stovėjusiai merginai vienas iš karininkų, norėdamas pasirodyti, parodė
nepadorų gestą. Bet drąsi mergina nepasimetė, atsakė jam: „Ateik, durniau, jei nori“. Aišku, kariškis neišdrįso artintis prie minios.
Mes stovėjome dar ilgai. Vėliau vienas žmogus ėjo ir klausė, ar kas galėtų pavežti sužeistą žmogų. Viskas jau buvo po fakto, gal apie trečią valandą nakties.
Pasakiau, kad turiu automobilį ir galiu pavežti. Tam žmogui buvo sužeista koja.
Važiavome su sužeistuoju ir jį lydinčiuoju Raudonojo Kryžiaus ligoninės link. Automobilyje klausėmės Lietuvos radijo, kuris komentavo įvykius, ir staiga – tik… tyla.
Po Televizijos bokšto ir Televizijos ir radijo komiteto užėmimo 1991 metų sausio 13-osios naktį Lietuvos televizijos ir radijo transliacijos buvo nutrauktos.
Tą akimirką persmelkė jausmas: „Jėzau, nejaugi vėl grįšime į gūdžius sovietinius laikus?“ Tada pasidarė labai baisu.
Tačiau nutraukus Lietuvos televizijos transliacijas iš Vilniaus, Lietuvos radijas ir televizija netrukus vėl pradėjo veikti iš Kauno – per Sitkūnų radijo ir televizijos siųstuvus.
– Ar tuo metu suvokėte, kad gyvenate istorijos lūžio akimirkoje?
– Kai važiavome su draugu prie televizijos bokšto, jo žmona buvo neseniai pagimdžiusi, o mano antrajam sūnui dar nebuvo nė metukų.
Žinau, kad draugo uošvė labai pyko, jog jis išvažiavo. Mano žmona neprieštaravo, bet tuo metu mes tikrai negalvojome apie savo šeimas. Buvo vienas tikslas ir vienas noras – kad Lietuva išliktų laisva.
Tie, kurie ten dalyvavo, tai labai gerai suvokė. Suvokė ir tie, kurių artimieji dalyvavo. Su jaunąja karta šia tema daug nesu kalbėjęs, tačiau pasakojimai per televiziją, žiniasklaidą turi paliesti kiekvieną Lietuvos pilietį.
– Ką Sausio 13-oji jums asmeniškai reiškia šiandien?
– Šiandien aiškiai suvokiu šio įvykio reikšmę ir svarbą. Tuo metu, galima sakyti, mūšį pralaimėjome, bet karą – laimėjome. Tai buvo žmonių ryžto, vienybės ir pasiaukojimo rezultatas. Dabar dar geriau suprantu, koks tai buvo svarbus istorinis momentas Lietuvai.
– Ar dalyvausite Sausio 13-osios minėjimo renginiuose?
– Taip sutampa, kad jau daugiau kaip 10 metų sausį dažniausiai būname kalnuose, slidinėjame.
Tačiau, kad ir kur bebūtume, šią dieną visada paminime. Vakarienės metu restorane ant stalo pasistatome Lietuvos vėliavėlę. Šalia sėdintys užsieniečiai visada pasidomi, ką minime. O mes visada jiems papasakojame apie Sausio 13-osios įvykius Lietuvoje – dažnai jiems tai būna visiškai negirdėta istorija.
Girdžiu kalbų, kad Sausio 13-ąją reikėtų minėti linksmiau. Iš tiesų tai nėra džiaugsmo šventė – tą dieną žuvo mūsų žmonės.
Džiaugsmas gali būti tik vidinis – kad išgyvenome, kad atstovėjome. Minėjimai turi būti santūrūs, be šou. Tegu dega laužai – kaip tų dienų liudininkai…
Tai prisiminimai, kurie niekur nedingsta
Virmantas Pikelis, Kėdainių rajono savivaldybės tarybos narys:
– Kaip tuomet, būdamas 15 metų, supratote tai, kas vyko Lietuvoje?
– Man, penkiolikmečiui iš nedidelio Lietuvos rajono centro, tiesiogiai dalyvauti tuose įvykiuose Vilniuje galimybės nebuvo. Tačiau to nesuprasti ar nepajusti buvo neįmanoma.
Tvyranti įtampa buvo juntama visur – ir namuose. Tėvai nuolat sėdėjo prie televizoriaus, kol dar vyko transliacijos, o joms nutrūkus tą Sausio 13-osios naktį, vėliau ištisomis paromis klausėmės radijo.
Kelias dienas mokykloje pamokos nevyko, o mokytojai vėliau mums pasakojo, kas vyksta šalyje. To nežinomybės jausmo buvo neįmanoma ignoruoti ir jo neįmanoma pamiršti.
Tai prisiminimai, kurie niekur nedingsta.
– Kaip tie įvykiai paveikė jūsų gyvenimą vėliau?
– Labai svarbu, ką iš tų dienų atsinešėme ir nešėmės per visus šiuos metus. Ačiū Dievui, kad viskas taip baigėsi. Didžiulė pagarba toms aukoms – keturiolikai žuvusiųjų.
Nepaisant visko, pavyko apginti laisvę ir atstovėti. Dėl didžiulės tautos vienybės, tūkstančių žmonių, apsupusių pagrindinius sostinės pastatus, tai nevirto dar didesniu kraujo praliejimu.
Mes visi, ypač jaunoji karta, turime būti už tai dėkingi ir suprasti, kokia trapi yra laisvė. Tai nėra savaime suprantama duotybė – ji buvo iškovota, apginta ir pareikalavo žmonių aukų. To pamiršti negalime nei mes, nei tuo labiau tie, kurie gimė jau po tų įvykių.
– Kaip vertinate tai, kaip šiandien minima Sausio 13-oji?
– Man nuoširdžiai gera matyti, kad ši data kasmet prasmingai minima. Ugdymo įstaigos, bendruomenės, visa Lietuva susiburia prisiminti tuos įvykius.
Tai svarbūs tautos istorijos momentai, liudijantys, kokie galime būti vieningi, nepalaužiami ir susitelkę. Nedidelė, neginkluota tauta sugebėjo atlaikyti ir atstovėti prieš brutalų totalitarinį režimą.
– Ar šių įvykių reikšmės suvokimas turėjo įtakos jūsų pilietiškumui?
– Viena yra apie tai girdėti po 35 metų, visai kas kita – tai išgyventi tuo metu. Tie žmonės, kurie stovėjo prie Televizijos bokšto ar Parlamento, tai patyrė tiesiogiai.
Tai buvo baisiausios valandos, naktys ir dienos, o po jų sekė blokada, nepritekliai, daugybė išbandymų.
Manau, kad tai formavo stiprius žmones, charakterius, tautos vertybes ir pilietišką požiūrį į atkurtą valstybę. Be abejonės, tie įvykiai stiprino pilietiškumą. Šias vertybes stengiamės perduoti ir savo šeimose, savo vaikams.
| – Ką norėtumėte pasakyti šiandienos jaunimui, kuris pats neišgyveno tų įvykių? – Bendraudamas su jaunimu, matau labai daug šviesių, pilietiškų, neabejingų jaunuolių. Tai atsiskleidžia mokinių savivaldose, studentų organizacijose, savanorystėje, Lietuvos kariuomenėje. Dėl to man labai gera ir ramu. Svarbiausia – patiems nesugadinti šios kartos vidiniais nesutarimais ir nesantaika. Jaunoji karta eina teisingu keliu ir gali mus vesti pirmyn. Šiandien jaunimas turi daugiau galimybių saviraiškai, yra atviresnis, tolerantiškesnis, laisvesnis nei tada. Tai visiškai kita karta – ir tai yra gerai. |
| Atmintis gyva – pasakojimai iš praeities įkvepia šiandien |
| Sandra Barzdienė, Kėdainių rajono savivaldybės tarybos narė: – Jūs gimėte jau po Sausio 13-osios įvykių. Kaip apie juos sužinojote ir ką jie jums reiškia? – Gimiau 1994 metais, todėl Sausio 13-osios įvykių pati nemačiau. Apie juos sužinojau iš artimųjų pasakojimų, mokykloje, vėliau – iš laidų ir straipsnių. Kuo daugiau girdžiu istorijų, tuo labiau suprantu, kokia tai buvo svarbi ir sunki naktis visai Lietuvai. – Ar yra pasakojimų, kurie ypač įstrigo? – Labai įsiminė kolegų pasakojimai, kaip jie iš Kėdainių autobusais važiavo į Vilnių ginti laisvės. Klausantis tokių istorijų ima šiurpuliukai ir apima didžiulis pasididžiavimas tais žmonėmis, kurie nebijojo, važiavo nežinodami, kas jų laukia. – Kaip jūsų šeimoje ar aplinkoje šiandien minima Sausio 13-oji? – Kiekvienais metais uždegame žvakutes languose – nesvarbu, ar esame namuose, ar darbuose. Taip pat aplankome Šėtos kapinėse esančius paminklus žuvusiems už laisvę ir uždegame žvakelę. Man labai svarbūs ir atminties laužai – jie sukuria ypatingą bendrystės jausmą ir primena, kad atmintis yra gyva. – Kodėl, jūsų nuomone, svarbu kasmet prisiminti Sausio 13-ąją? – Gyvename nuostabioje, laisvoje šalyje, ir tai yra žmonių, paaukojusių brangiausia – savo gyvybę, saugumą, ramybę – nuopelnas. Todėl labai svarbu apie šiuos įvykius kalbėti, pasakoti ir savo vaikams, dalintis tuo, ką jie man reiškia asmeniškai, perduoti pareigą būti dėkingiems už laisvę ir ją puoselėti. – Ką ta proga norėtumėte pasakyti savo bendraamžiams? |
– Laisvė nėra savaime suprantamas dalykas. Ją reikia saugoti kasdien – savo darbais, pagarba kitiems, bendryste ir atsakingu požiūriu į savo šalį.
– Kas jums asmeniškai labiausiai įsiminė Sausio 13-osios istorijose?
– Paprastų žmonių drąsa ir vienybė. Tai įkvepia ir šiandien, primena, kad kartu galime būti labai stiprūs.
Laisvė ir jos vertė jaunimo akimis
Vytautė Urbonavičiūtė, Kėdainių „Atžalyno“ gimnazijos IIIA klasės mokinė, Kėdainių muzikos mokyklos mokinė, savanorė, MEPA (Mokyklos – Europos Parlamento ambasadorės) narė:
– Iš kur pirmą kartą sužinojote apie Sausio 13-osios įvykius?
– Pirmą kartą apie Sausio 13-ąją sužinojau šeimoje. Tėvai pasakodavo apie savo pačių išgyvenimus ir paaiškindavo, kodėl šie įvykiai Lietuvai buvo tokie reikšmingi. Jų pasakojimai verčia susimąstyti, kaip gera gyventi laisvoje valstybėje.
– Ką tau asmeniškai reiškia Sausio 13-oji šiandien?
– Ši diena man pabrėžia lietuvių pilietiškumą, tautiškumą ir pagarbą savo tėvynei.
– Kaip manai, ar mokykloje pakankamai kalbama apie Sausio 13-ąją?
– Deja, mokykloje Sausio 13-oji minima gana simboliškai. Man labiausiai trūksta gyvų žmonių pasakojimų, jų asmeninių išgyvenimų.
Mokykloje Sausio 13-osios įvykius paminime uždegdami žvakutes ir pabūdami tyloje. Man svarbu prisiminti žmones, gynusius Lietuvos laisvę, ir parodyti pagarbą jų drąsai.
– Kas tau labiausiai įstrigo iš pasakojimų ar vaizdų apie Sausio 13-osios įvykius?
– Labiausiai stebina žmonių drąsa ir vienybė – kaip jie nepabūgo naktį stoti prieš tankus ir, susikibę rankomis, bandė sustabdyti agresorių.
– Kaip, tavo nuomone, jauni žmonės šiandien supranta laisvės kainą?
– Šiandien jaunimui, taip pat ir man, sunku iki galo suvokti laisvės kainą, nes esame gimę laisvoje Lietuvoje ir patys nesame patyrę realios agresoriaus grėsmės.
– Ar Sausio 13-osios istorija keičia tavo požiūrį į Lietuvą, valstybę, pilietiškumą?
– Nekeičia, nes žinau, kad Sausio 13-osios įvykiai nėra vieninteliai, kurie privertė Lietuvos žmones susivienyti ir veikti drauge. Iš tėvų pasakojimų žinau ir apie Baltijos kelio, roko koncertų svarbą.
– Kokią žinutę apie Sausio 13-ąją norėtum perduoti savo bendraamžiams?
– Norėčiau pabrėžti, kad laisvė ir vertybių išsaugojimas yra tik mūsų pačių rankose.
