Jau ketvirtąją žiemą Ukrainos fronte švies ir karius šildys Lietuvos samariečių būstinėse pagamintos apkasų žvakės, kurios tarsi simbolis, kad lietuviai remia juos kovoje už savo šalies laisvę. Karo baisumus išgyvenančių ukrainiečių bėdoms neabejingi ir kėdainiečiai.
Mūsiškiai aukoja maistą, kitus būtinus reikmenis, mezga šiltas kojines, įsilieja į žvakių, kurios labai praverčia apkasuose esantiems kovotojams, gamybos procesą. Padeda kas kuo gali.
Lietuvos samariečių bendrijos pirmininkė Sonata Patkauskaitė pasakojo, kad šiemet apkasų žvakių gamybos fabrikėlis Kėdainiuose buvo atidarytas anksčiau, nei būdavo keletą metų prieš tai, nes nuo to, kol pagaminamas reikiamas kiekis žvakių ir surenkama kita parama, iki kol visa tai pasiekia frontą, praeina kelios savaitės. Tad šiemet žvakių fabrikėlis oficialiai „užkurtas“ spalio 25-ąją.
„Jau ruošiama pirmoji siunta, kurioje, planuojame, bus apie 1 000 žvakių.
Kol kas turime apie 700. Reikia dar bent vieną šeštadienį padirbėti, kad turėtume reikiamą kiekį.
Ukrainiečius remiame nuo pat karo pradžios.
Apie mūsų samariečių ir savanorių gaminamas apkasų žvakes net buvo rodoma per Ukrainos televiziją.
Mūsų pavyzdžiu ir patys ukrainiečiai buvo raginami įsilieti į tokių žvakių gamybos procesą.
Sulaukę pavasario kaskart gyvendavome viltimi, kad galbūt jau nebereikės tuo užsiimti, bet karas tęsiasi, negalime palikti jų vienų.
O kėdainiečiai tikri šaunuoliai. Jie net nuo vasaros renka ir neša mums skardines, vašką, žvakių likučius. Kartonu mes apsirūpiname per įvairias įstaigas, organizacijas, bet vaško ir skardinių reikia nuolatos.
Kartais žmonės gal mąsto, kad gėda mums nešti 2 ar 3 skardines ar kelias nesudegusias žvakes, bet tikrai neškite, nes jei koks 100 žmonių po tiek atneš, jau turėsime 200–300 skardinių. Tad neškite, nesigėdykite, tikrai viską priimsime“, – sako Sonata Patkauskaitė.
Remia ir bitininkai, ir laidojimo įstaigos
Samariečių bendrijos vadovė džiaugiasi, kad per keletą metų pavyko užmegzti glaudžius bendradarbiavimo saitus su įvairiomis Kėdainių rajono ir net užsienio šalių įstaigomis, organizacijomis, kurių dėka galima labiau padėti su agresore Rusija kovojančiai Ukrainai.
„Vašką mums aukoja ne vien eiliniai gyventojai, bet ir bažnyčios, laidojimo biurai, bitininkai. Tikrai visiems nuoširdžiai dėkoju.
Jei nesurenkame pakankamai vaško, turime jo nusipirkti. Pavyzdžiui, pernai teko įsigyti 500 kg palmių vaško. Jis ir pigesnis už parafiną, ir nerūksta.
Gerai, kad pavyko rasti vieną Šveicarijos įmonę, kuri tokiu vašku prekiauja, bet turėjome surinkti ir jai pateikti nemažai dokumentų, įrodančių, kad iš to vaško gaminsime žvakes ne orkams, o ukrainiečiams.
Dabar labai gražiai bendraujame su ta organizacija. Kaip malonu būna, kad siuntinyje randame kokių 20 kg daugiau vaško nei buvome užsakę. Tai mums labai svarbu.
Visa kita, ko reikia, mes jau turime savo fabrikėlyje.
Geri žmonės davė aparatą, kur lydome vašką ir užpilame skardines, kiti geri žmonės pjausto skardines, jei jos yra per aukštos, tad nebereikia pjaustyti peiliais, o po to šlifuoti“, – apkasų žvakių gamybos proceso detalėmis dalijasi samarietė.
Bėda – sumažėjo savanorių
Ne pirmus metus ateinant į samariečių būstinę, pastebima, kad žvakių fabrikėlyje dirbančių savanorių susirenka mažiau nei anksčiau.
Didelis pakilimas buvo pirmaisiais metais, tada patalpa būdavo pilna žmonių, ateidavo ir kėdainiečiai, ir mūsų krašte prieglobstį radę ukrainiečiai, ir netgi iš užsienio į tėvynę aplankyti saviškių sugrįžę mūsų tautiečiai.
Šiemet vaizdas jau kitoks. Susirenka vos keli žmonės…
Galbūt gyventojai dar nežino, kad fabrikėlis jau veikia ir labai laukia kiekvieno, galinčio skirti šiek tiek laiko.
„Patalpa nemaža, tad tikrai sutalpintume keliolika žmonių. Labai lauktume ir moksleivių, nes tai nėra sudėtingas darbas, o jiems juk reikia susirinkti socialines valandas.
Būna atvejų, kai gegužės mėnesį moksleiviai, o kartais net ir jų tėvai, susigriebia, kad neturi pakankamo kiekio valandų, tada ima bėgioti po organizacijas ir teirautis, kur galėtų jų gauti.
O mums rankų reikia dabar. Tad tikrai kviečiu ateiti visus, kas galite.
Gaminti apkasų žvakes paprasta ir lengvai išmokstama. Tiesiog reikia karpyti kartoną, jį lankstyti ir dėti į paruoštas skardines, skaičiuoti, kiek jų yra pagaminta. Pernai net mano šešiamečiai anūkai gamino tas žvakutes ir buvo laimingi, kad daro gerą darbą“, – pasakojo Sonata Patkauskaitė.
Veda noras padėti
,,Kai per televiziją matau, kokias kančias patiria ukrainiečiai, ypač esantys fronte, negaliu ramiai sau sėdėti namuose. Norisi bent kažkiek padėti, juolab, kad dabar, kai baigėsi darbai sode, yra daugiau laisvo laiko.
Manau, kad ir kiti žmonės bent po vieną ar dvi valandas per savaitę tikrai galėtų skirti geriems darbams. Tereikia noro ir šiek tiek valios pakilti nuo sofos, atsitraukti nuo telefono…
Apkasų žvakes samariečių būstinėje gaminu jau trečius metus. Pastebėjau, kad ankstesniais metais savanorių susirinkdavo daugiau, o pavyzdžiui, šiandien, dirbome septyniese.
Jei susirinktų daugiau, būtų galima pagaminti gerokai daugiau žvakių, kurios kažkam padeda išgyventi tamsoje ir šaltyje. Tai yra žmogiška atjauta.
Galvoju, kad žmonės visai kitaip mąstytų, jei jiems patiems bent kelias dienas tektų praleisti fronte. O kariai ten išbūna mėnesius, metus…
Prieš ateidama čia, apklausiau, gal kas iš draugų turi namuose tuščių skardinių nuo kavos ar konservų. Pavyko surinkti 15. Kai kas žadėjo pradėti rinkti po maisto ruošimo liekančias skardines ir taip prisidėti prie paramos Ukrainos kovotojams“, – pasakojo žvakių gamybos procese dalyvaujanti kėdainietė Jolanta.
Kai kas dirba ir savo namuose
Lietuvos samariečių bendrijos pirmininkė Sonata Patkauskaitė sako, kad žvakių gamybos procesas jau vyksta ir vienos kėdainietės namuose: – „Gražina pati pasirūpina skardinėmis, pati supjausto kartoną, jį susuka, sudeda į skardines ir perduoda kaimynei, mūsų samarietei, kad atvežtų mums. Kas savaitę sulaukiame po maždaug 30 žvakių. Ačiū jai už tai.“
Gražinos pavyzdžiu galėtų pasekti ir kiti, kam galbūt per sunku ateiti į samariečių būstinę. Tiesa, reikėtų šiek tiek pasimokyti, kaip viską padaryti tinkamai.
Reikia ir tvarsčių, ir šiltų kojinių
Kartu su žvakėmis į Ukrainą siunčiama ir kitokia kariams reikalinga parama: tvarsčiai, vaistai nuo skausmo, miegmaišiai, kava, arbata, karštu vandeniu užpilamos sriubos ir košės, o kadangi žiema jau ant nosies, būtinos ir šiltos kojinės. Jų parūpina Kėdainių močiutės.
„Kokios šaunios mūsų moterys. Jos ieško vilnonių megztinių, kuriuos galėtų išardyti ir iš tų siūlų mezga vyriškas bei moteriškas kojines (taip, fronte kariauja ir moterys). Jei kas galite megzti, prašome prisijungti.
Supraskime, jei mums namuose šalta, tai kaip turi jaustis mūšio lauke dienas ir naktis šaltyje būnantys kariai? Nenuleiskime rankų, padėkime jiems“, – ragina samarietė.
Kur renkama parama?
Ukrainos kovotojams reikalingi daiktai renkami asociacijos „Kėdainių samariečiai“ patalpose Senoji g. 4 (priešais Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčią). Ten pat galite atnešti ir vašką bei skardines (tinka konservuotų vaisių ir daržovių, mėsos ar žuvies konservų, kavos, kačių ėdalo skardinės). Žvakių gamybos fabrikėlis čia veikia kiekvieną šeštadienį nuo 14 val.
