Šeštadienį Rotušės kiemelyje jaunieji Kėdainių šokėjai ir kaunietė menininkė Indrė Puišytė-Šidlauskienė į vieną miesto istorijos sluoksnį pažvelgs netradiciniu būdu – per šokį. Šią savaitę Kėdainių kultūros centre vyko šiuolaikinio šokio šokėjos I. Puišytės-Šidlauskienės rezidencija „Prabylantys kūnai“, o jos rezultatas – performansas – ir bus pristatytas kėdainiečiams.
„Pasaulis vienodėja ir mes dažnai pasiklystame tarp to, „kas aš esu“ ir „kuo noriu būti“. Mūsų istorijos, šaknų įprasminimas ir įgalinimas padeda geriau suvokti, apsibrėžti savo tapatybę. Su laiku kinta viskas: erdvė, tekstūra, žmogus, tad norisi stabtelėti ir įprasminti tai bent akimirkai“, – sako menininkė.
I. Puišytės-Šidlauskienės rezidencija Kėdainiuose – antrus metus vykstančio projekto „PROmetėjas“ dalis. Jo esmė – šiuolaikinio šokio sklaida Kauno regione.
Kaip „Kėdainių mugei“ sakė I. Puišytė-Šidlauskienė, kartu su šokėjais ji norėjo sukurti darbą, kuris būtų susijęs su miesto istorija, juo labiau, kad miestas šiemet švenčia 650 metų jubiliejų. Performansą menininkė kuria su gatvės šokius šokančiomis 6-8 klasių kėdainietėmis. Joms tai – ir artimesnė pažintis su šiuolaikiniu šokiu.
„Labai džiaugiuosi jaunimu, kuris atėjo. Iškristalizavome idėją, pasirinkome Rotušės kiemelį, išnagrinėjome istoriją. Jie ir patys ne viską žinojo, nors gyvena Kėdainiuose. Nukeliavome į patį kiemelį ir jaunimui kilo daug idėjų. Jie kūrybiški, atsiduoda procesui ir labai noriai tą daro. Tai yra smagiausia ir manau, kad darbas pavyks puikus, papuoš Kėdainių miestą. Tai bus maždaug 15 minučių trukmės performansas „Prabylantys kūnai“ – savo kūnais bandysime papasakoti istorinius faktus“, – sakė I. Puišytė-Šidlauskienė.
– Ar sudėtinga šokiu, judesiu pasakoti apie miestą?
– Šiuolaikinis šokis yra gana abstraktus, ir man, kaip jo atstovei, nėra sudėtinga. Tačiau žmogui, kuris nėra pratęs prie šiuolaikinio šokio, idėjas pasakoti yra sunkiau. Šiuolaikinis šokis yra tuo žavus, kad kiekvienas iš šokėjo kalbos gali perskaityti istorijas – kaip pats jas jaučia.
Pavyzdžiui, baletas. Jame yra libretas ir ten viskas aišku, o šiuolaikiniame šokyje yra užuominos ir tada žmogus gali kurti iš savo patirties, žinių. Nėra sudėtinga, kai žinai, kaip prie istorijos prieiti, kaip ją pasakoti.
Šį kartą su Kėdainių jaunimu pradėjome analizuoti istorinius faktus. Tame kiemelyje, pasirodo, buvo kalėjimas. Su kokiais jausmais, kokiomis emocijomis asocijuojasi kalėjimas? Apskritai su kuo? Baimė, vienatvė, šaltis. O kaip šaltis veikia kūną? Kaip kūnas į tai reaguoja? Iš to ir kuriame šokio kombinacijas. Labai įdomus procesas ir džiaugiuosi, kad jaunimui tai patinka.
– Tam tikra prasme Kėdainius, jų istoriją atrandate ir jūs pati, o su miestu pažindinasi ir Kėdainių šokėjai?
– Taip ir buvo. Aš apie Kėdainius ne kažin ką žinau, nes esu kaunietė. Paprašiau, kad patys kėdainiečiai atrinktų vietas ir tai, kas jiems būtų įdomu. Po to skaičiau apie siūlomas vietas ir pasirinkau Rotušės kiemelį. Senais laikais čia buvo viena iš trijų Lietuvoje renesansinių katedrų, taip pat ten buvęs kalėjimas, teismo salė. Dabar čia tuokiasi žmonės, vyksta parodos – kardinaliai skirtingi dalykai. Man patinka tai atskleisti. Įdomu ir jaunimui, nes jie šią vietą priima kaip gražią miesto erdvę, kur vyksta pozityvūs dalykai, o kažkada viskas buvo kitaip. Tokios vietos savyje saugojo paslaptis. Atskleisti jas yra labai įdomu. Kai domiesi, ir pats gauni labai daug, sužinai ir išmoksti naujų dalykų.
– Vadinasi, rezidencija nėra tik dėl to, kad savo žiniomis, patirtimi pasidalintumėte jūs, tačiau – kad ir miestas, miestiečiai pasidalintų su jumis?
– Taip, aš manau, kad rezidencijos yra abipusiai mainai. Menininkas kuria, reziduoja, dalinasi ir jis kažką gauna ir iš tų žmonių, su kuriais tą daro. Jeigu šokėjas lipa ant scenos – jis ne tik duoda kažką žiūrovams, bet ir gauna atgal – emocinę grąžą. Lygiai tas pats ir čia. Ne tik naujų žinių įgauni, bet ir naujų pažinčių, daug dalykų atrandi, būdų, kaip tą galima padaryti. Kiekvienas būdas, kiekvienas bendravimas turtina.
– Ar jums svarbu, kad žiūrovas šokį, performansą „perskaitytų“ taip, ką jūs ir norėjote pasakyti? Ar vis tik jame yra daug erdvės interpretacijai?
– Mano tikslas niekada nėra įteigti, kaip aš tai supratu ir kaip aš noriu, kad žiūrovas pamatytų. Be to, niekada taip ir nebus, nes kiekvienas žmogus mato net tą pačią spalvą šiek tiek skirtingai.
Faktas, kad jei mes norime kalbėti apie kažką, tai mes siekiame kažką ir pasakyti. Šiuo atveju siekiame duoti užuominą, kad žmogus pagalvotų, kodėl, kas čia yra. Ir pats pasiimtų, paskaitytų, pasidomėtų. Norime žmogų paskatinti ne tik domėtis, bet kartu ir leisti patirti šiuolaikinį šokį, nes ypatingai mažesniuose miesteliuose jo nėra tiek daug, kiek didžiuosiuose miestuose.
Performansas neša ne tik žinią apie miesto istoriją, tačiau ir žinią apie šiuolaikinį šokį. Toks yra projekto „PROmetėjas“ tikslas – šiuolaikinį šokį pristatyti Lietuvos regionuose, kad juo vietos gyventojai domėtųsi, patirtų, pajustų ir nebijotų jo. Žmonės paprastai bijo to, ko nepažįsta, nesupranta, nežino, kas tai yra.
Mano rezidencija atsispiria nuo Kėdainių krašto istorijos, nuo jiems puikiai žinomos vietos – kėdainiečiams tai yra sava, pažįstama. Taip yra mažiau nežinomybės. Galbūt po to ar per tai jiems taps lengviau prieiti prie šiuolaikinio šokio, prisiliesti prie jo ir kitą kartą jie patys eis į šiuolaikinio šokio spektaklį.
– Apibendrinant: kuo skiriasi šiuolaikinis šokis nuo kitų žanrų ir kokie yra jo raktažodžiai?
– Šiuolaikinis šokis visų pirma yra laisvė ir daug individualumo, jame šokėjas gali atskleisti, išlaisvinti save, būti savimi ir ieškoti individualaus judesio. Žinoma, yra ir techniniai dalykai. Bet jei kituose šokių stiliuose yra taisyklės, kaip tiksliai reikia atlikti judesį, šiuolaikiniame šokyje svarbu emocija, pajautimas, daug individualumo, išskirtinumo. Šiuolaikinį šokį šokti gali kiekvienas, tik vieni profesionaliai, o kiti – sau.
Kūrinio „Prabylantys kūnai“ pristatymas Kėdainių visuomenei vyks birželio 11 d. 12 val. Rotušės kiemelyje.
Apie projektą „PROmetėjas“
Šiuolaikinį šokį skleidžiantis „PROmetėjas“ Kauno regionui parengė intensyvią programą. Visą birželio mėnesį dvylikoje vietovių viešės aukščiausius apdovanojimus pelnę ir vietovėse dar nerodyti spektakliai, pasinerti į kūrybinius procesus bendruomenes kviečia menininkų rezidencijos, o po nedidelio vasaros atokvėpio, rugsėjį, programa vėl tęsis.
Inicijuota šiuolaikinio šokio atstovų ir įgyvendinama susivienijusių kultūros centrų, per kokybiškus ir įvairius šiuolaikinio šokio pasirodymus bei patirtis, miestelių gyventojams ir svečiams ji atneša kultūrinę ugnį. O laisvalaikio ir kultūros centrams – glaudesnį bendradarbiavimą ir tobulėjimą.
„PROmetėjo“ organizatorių gretos išsiplėtė – šiemet prisijungė Akademijos, Kėdainių, Krakių ir Veiverių kultūros centrai.
Akademijos kultūros centro direktorė Žydronė Smulskienė pasakoja, jog įsitraukti į projektą paragino kultūros sektoriaus kolegos bei sužavėjo pernai metais pastebėtas projektas. Nuostabią ir turiningą patirtį regiono gyventojams ir darbuotojams ji ypatingai mato meno rezidencijose, kurių metu vyksta betarpiškas kūrybinis procesas su scenos meno profesionalais: „šiuolaikinio šokio menininkas gali atvežti ir parodyti tai, kas yra daugiau ir galingiau. Tai neįkainojama patirtis ir jaunimui, ir patiems neformaliojo ugdymo vadovams. Atsiveria naujos galimybės!” – mintimis dalinasi Ž. Smulskienė.
„Džiaugiamės šio projekto tęstinumu. Nesvarbu kur žmogus gyvena, didžiuosiuose miestuose ar regionuose, jis turi turėti tas pačias teises ir galimybes matyti ir patirti aukšto lygio kultūrą per skirtingas meno formas, tame tarpe ir šiuolaikinį šokį.
Kuo didesnis ir tolygesnis aukšto lygio kultūros prieinamumas visoje Lietuvoje, tuo mažesnė atskirtis, stabilesnė ir tvirtesnė visuomenė. Šiuolaikinis šokis, kaip ir visos kitos šiuolaikinės meno formos, prisideda prie demokratijos vertybėmis grįstos visuomenės stiprinimo, inovacijų vystymosi ir atsparumo didinimo propagandoms bei melagienoms. Kuo laisvesnis ir kūrybiškesnis protas, tuo stipresnė asmenybė. O šiuolaikinis šokis suteikia laisvę improvizuoti, bandyti naujas formas, pasakoti istorijas, griauti nusistovėjusias normas, kalbėti skirtingais kūnais, žavėti, stebinti ir kelti klausimus“, – teigia Gintarė Masteikaitė, Lietuvos šokio informacijos centro vadovė.
