Kėdainiai – itin muzikalus miestas: užaugino ne vieną vokalistą, prisijaukino gatvės muzikos dienas, pirmasis Baltijos šalyse vieną iš senamiesčio gatvelių pakrikštijo „Džiazo“ pavadinimu. Muzikinėje Kėdainių padangėje neseniai blykstelėjo ir nauja žvaigždė – jaunimo roko grupė „Zaza“, kurios kolekcijoje jau pirmas rimtesnis įvertinimas: gruodį vykusiuose Kėdainių rajono jaunuolių apdovanojimuose ji buvo pripažinta Metų grupe.
Jauni, kūrybingi, drąsūs, potencialūs ir turintys pašėlusiai daug parako – tokie yra Metų grupės „Zaza“ nariai. Gitaristas Jokūbas Jurevičius (18), bosine gitara grojantis Merkys Šablevičius (18), būgnininkas Oskaras Čerenkovas (17) ir neseniai į grupės branduolį įsiliejęs vilnietis vokalistas Lukas Anusauskas (15). Tiesa, tiek „Zazoje“ Vilniaus, tiek ir Vilniuje „Zazos“ netrukus bus dar daugiau: keli grupės nariai persikraustė gyventi į sostinę, o po naujųjų metų ir repeticijos persikels į Lukiškių kalėjimo studiją Vilniuje.
Grupė susilipdė muzikos mokyklos koridoriuose
– Kaip kilo mintis sukurti jaunimo grupę? – paklausėme vieno iš grupės „Zaza“ įkūrėjų, gitaristo J. Jurevičiaus.
– Turbūt dabar nė vienas neįvardintume tikslaus momento, kada visi susipažinome. Tiesiog mes, instrumentalistai, vienu metu skirtingais instrumentais grojome Kėdainių muzikos mokykloje. Pradžioje žinojome vienas kitą iš matymo – kartu grojome pas džiazo mokytoją Joną Stankevičių. Drauge su kitais muzikos mokyklos moksleiviais pasirodydavome kaip džiazo ansamblis.
Tad kaip ir didžiąja dalimi meilę muzikai, būtent – kolektyviniam grojimui kaip grupei – įskiepijo ir išugdė mokytojas Jonas.
Prieš kokius dvejus metus draugas paskolino man gitarą. Grojau tol, kol vienam tai daryti tapo nuobodoka (šypteli). Mano klasiokas Martynas buvo vienintelis pažįstamas, besimokantis groti gitara. Pakviestas prisijungti, jis kaipmat sutiko. Su Merkiu taip pat jau buvome pažįstami – parašiau jam žinutę, pasiūliau groti kartu. Paprašiau, kad pakalbintų ir Oskarą, mat jie buvo draugai, – prisijungė ir jie. Taip ir pradėjome muzikuoti keturiese.
– Su laiku pajutote, kad „Zazai“ trūksta solidaus papildymo ir vieno svarbiausių solidžios roko grupės elementų – vokalo?
– Prieš maždaug dvejus metus rinkdavomės vasarą muzikos mokykloje pagroti kūrinių. Groti instrumentais – faina, bet dar fainiau – muziką praturtinantis vokalas. Nebuvo taip, kad kuris nors iš mūsų dar ir ypatingai gerai dainuotume, tad trūko pagrindinio, vedamojo balso – vokalisto.
Tada prie mūsų prisijungė mūsų bičiulis Vakaris. Kurį laiką mums talkino, atgrojom ne vieną koncertą kartu. Galiausiai prieš metus per socialinius tinklus susiradome vokalistą Luką iš Vilniaus (šypteli). Jo įsijungimas tapo naujuoju mūsų grupės atskaitos tašku.
– Ar nebuvo minčių dairytis vokalistės merginos?
– Tiesą pasakius, kol nebuvome išsirinkę grupės pavadinimo, save vadinome „Boyband“, lietuviškai – berniukų grupė.
Visada save matėme kaip vaikinų kolektyvą. Tokia yra mūsų atmosfera, taip mes bendraujame tarpusavyje.
Skatina rūkymą keisti į muzikos klausymą
– Pakalbėkime apie tavo paliestą temą – grupės pavadinimą. Kodėl pasirinkote būti „Zaza“?
– Mes ieškojome tokio pavadinimo, kuris rimuotųsi ir būtų lengvai įsimenamas. Vienas bičiulis ir pasiūlė vadintis „Zaza“. Turėjome tokį palyginimą: ką lengviau skanduoti bei atsiminti – „Zaza“ ar „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“? Taip priėjome prie išvados, kad pavadinimas „Zaza“ būtų ir lengvai įsimenamas, ir paprastas, ir tuo pačiu juokingas.
– Ne paslaptis, kad jaunimo kontekste žodis „zaza“ reiškia kanapių suktinukę. Gal pasirinkdami kiek dviprasmišką grupės pavadinimą jaunimui norėjote pasiųsti kokią nors specifinę žinutę?
– Taip ir yra (šypteli). Norime, kad išgirdę „zaza“ žmonės galvotų ne apie svaiginimąsi, o apie mūsų muziką.
Vilniuje – ir pirmieji debiutai, ir naujosios repeticijos
– Sugrįžkime prie „Zazos“ ištakų – Kėdainių miesto. Gruodžio pabaigoje tu lipai ant scenos Kėdainių arenoje, kur atsiėmei „Zazai“ skirtą Metų grupės apdovanojimą. Sakyk, ar tokie įvertinimai jaunimui apskirtai yra svarbūs?
– Labai! Mums, kaip ir bet kuriems kitiems artistams, labai svarbu jaustis įvertintiems. Kai pamatėme, kad esame nominuoti, kartu ir apsidžiaugėme, ir nustebome. O kai būdamas Kėdainių arenoje išgirdau, kad mes tapome Metų grupe, negalėjau patikėti. Tikrai nesitikėjome laimėti.
Vis dėlto mūsų namais, ko gero, tiksliau vadinti ne Kėdainių miestą, o Kėdainių muzikos mokyklą (šypteli).
– Joje 2023 m. ir surengėte pirmą rimtesnį savo grupės koncertą.
– Tiesa. Tas koncertas, kurį pavadinome „Zazos išpažintis“, buvo pirmasis svarbus grupės pasirodymas. Jį surengėme muzikos mokykloje, kuri mus nepaprastai globojo visą laiką. Ji kaskart parūpino mums įrangą, davė patalpas, todėl pirmojo koncerto kur nors kitur nė negalėjome įsivaizduoti.
Po šio koncerto sulaukėme prašymų groti kitose Kėdainių erdvėse. Antrasis pačių rengtas koncertas vyko „Beneto karčemoje“. Tai buvo savotiškas iššūkis, kadangi koncertavome restorano kiemelyje, kuris neturėjo scenos. Tai reiškė, kad turėjome patys pasirūpinti scena – megzti naujas pažintis, ieškotis scenos, pradėjome draugystę su Kėdainių kultūros centru.
– Kalbant apie Kėdainius, negaliu nepaminėti, kad tavo grupės bičiuliai yra kilę iš itin gilias šaknis muzikoje turinčių šeimų.
Bosine gitara groja M. Šablevičius, būgnus muša O. Čerenkovas.
Kėdainiečiams šios pavardės sako labai daug.
– Iš tiesų, tiek Merkys, tiek Oskaras yra iš gerai žinomų muzikalių, kūrybingų šeimų. Merkio senelis buvo šviesaus atminimo maestro Vaclovas Šablevičius, tėtis – muzikos mokyklos mokytojas Edvinas Šablevičius. Oskaro tėtis įkūrė kėdainiečiams ir ne tik žinomą roko grupę „Ramybės skveras“. Mūsų vokalisto vilniečio Luko giminės ryšys su muzika taip pat ypatingas – jo tėtis gitara grojo grupėje pas Giedrę Kilčiauskienę.
Nors gilių šaknų muzikoje mano giminė neturi, tačiau mano mama labai gerai groja fortepijonu. Kadangi nuo mažens namuose mačiau pianiną, smalsumo vedinas prie jo vis prisėsdavau. Galiausiai mama pasiūlė užsirašyti į muzikos mokyklą, kur išmokau groti pianinu ir saksofonu, o savamoksliškai – dar ir gitara. Lukas ir Merkys grupėje taip pat groja savarankiškai įvaldytais instrumentais.
Tad muzika – mūsų visų genuose (šypteli). Muzika yra mūsų aistra.
Baigęs gimnaziją, gyvenimą ir toliau sieksiu sieti su muzika. Norėčiau stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, mokytis garso režisūrą. Kiti grupiokai taip pat muzikos neplanuoja užmiršti: Oskaras yra labai talentingas būgnininkas, jam nusimato itin šviesi ateitis (šypteli). Lukui dar yra laiko, tačiau jau dabar jis labai entuziastingai žvelgia į ateitį su muzika. Merkys neketina siekti muzikinės srities mokslų, tačiau jam ir taip puikiai sekas groti (juokiasi).
– „Zaza“ žengė didelį žingsnį Vilniaus link. Pirmiausia pritraukėte vokalistą iš Vilniaus. Šių metų rudenį tu abitūros metams išvykai į Krikščionių gimnaziją, o būgnininkas Oskaras – į vienuoliktą klasę Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje. Šiuo metu Kėdainiuose likęs tik Šviesiosios gimnazijos moksleivis, jūsų grupės bosistas Merkys. Kaip ketinate toliau repetuoti ir koncertuoti kartu?
– Tai kaip tik mums davė papildomą postūmį plėtoti savo veiklą sostinėje. Šią vasarą turėjome progą apšildyti „Gamką“ menų fabrike „Loftas“. Tai mums buvo didelis įvykis ir žingsnis – koncertavome su profesionalia įranga, o ir Vilniaus scena kitokia, publika išranki.
Netrukus pradėsime nuomotis studiją Lukiškių kalėjime, kur ir galėsime patogiau bei dažniau repetuoti. Merkys iš Kėdainių atvyks pas mus ir taip leisime savaitgalius (šypteli).
Reikia, o ir būtina pratintis prie Vilniaus, nes ilgojoje perspektyvoje Kėdainiai mus apribotų. Sakyčiau, savotiškai laukėme išvykimo į Vilnių, kad pirmasis rimtas žingsnis būtų padėtas ir mums būtų lengviau bendrauti kitame lygyje, rasti, kur groti, auginti savo publiką.
Grupės identitetas – lietuviškasis rokas
– Pakalbėkime apie roką. Kodėl dar grupės susikūrimo ištakose pasirinkote šią muzikos rūšį? Gal lengviau, sakykime, būtų groti populiariąją muziką ir tapti nauja „Bavarija“, „Pikaso“ ar lietuviškaisiais „Backstreet Boys“?
– Mes manome, kad smagiausia gyvai atliekama muzika – rokas. Su grupe, kaip minėjau, turime džiazo praeities ir labai gerbiame džiazą. Tai vienareikšmiškai viena intelektualiausių muzikos rūšių. Vis tik gyvai atlikti mums norėjosi būtent roką.
O kas dėl popmuzikos – mes nusprendėm, kad ne viską, kas lengvai pasiekiama, ir ne viską, kas patinka masėms, mes turime daryti. Mes turime daryti tai, kas mus veža.
Tad jau grupės ištakose, susiradę vokalistą, pradėjome groti Indie roką – tam tikrą laisvą roko muzikos žanrą, tokį vasarišką roką. Vėliau pradėjome kabintis į rimtesnę roko muziką ir ruošti lietuviško roko grupių, tokių kaip „ba.“ ir „jautì“ koverius. Pastaruoju metu atlikome ir „Nirvanos“ bei „Deftones“ kūrinius.
– Savos kūrybos kol kas esate išleidę vieną debiutinį kūrinį – „Kates“. Sakyk, Jokūbai, gal jūsų gerbėjai gali laukti kokių nors malonių naujametinių staigmenų?
– „Katės“ tiko ir patiko publikai. Ir mums tai buvo didelis įvykis. Man galvoje gimė akordai, Merkiui – dainos žodžiai. Kūrinį 2023 m. įrašėme Kėdainių studijoje „1212“. Rezultatas – labai kokybiškas. Mums stipriai padėjo režisierius Karolis Valiauga, labai talentingas žmogus, kuris, nuoširdžiai, iki šiol nesu tikras, kodėl mumis, vaikais, patikėjo ir apsiėmė dirbti kartu (juokiasi). Gal matė potencialą?
Tiesą pasakius, „Katės“ mums šiandien jau nebepatinka. Ne, ne gyvūnai, bet kūrinys (juokiasi).
Žvelgiant iš šiandienės perspektyvos, jaučiamės brandesni ir norime suteikti daugiau vertės savo muzikai.
Kita vertus, visiems reikia nuo kažko pradėti, tad „Kates“ galima laikyti mūsų rimtesne savos kūrybos pradžia.
Geroji žinia – tai, kad su grupe esame paruošę trumpametražį albumą, vadinamą epizodu, kurį ketiname išleisti dar šią žiemą. Jame bus keturi takeliai, o juose – trys dainos.
– Šiuolaikinis jaunimas kasdienėje savo kalboje naudoja nemažai anglų kalbos, todėl gana keista, kad jaunimo roko grupė renkasi kurti lietuvių kalba.
– Su grupe labai vertiname lietuvių kalbą. Norime savo kūrybą puoselėti lietuvių kalba, kuri mums yra labai graži.
Kadangi mūsų tikslas nėra tapti pasaulinio lygio grupe, nematome pagrindo kurti angliškai. Mums visiškai pakanka Lietuvos. Na, o jeigu vieną dieną taptume pasaulinio garso roko grupe, aš labai norėčiau, kad mus žinotų būtent kaip lietuvius (šypteli).
– Jokūbai, paatvirauk, – ar jau užsidirbate iš koncertų?
– Po truputėlį pavyksta uždirbti. Be abejo, dar neužsidirbome atgal visko, ką investavome į save iki šiol, dar vyksta investavimo procesas (šypteli). Skaičiuojam uždarbį, kuris gana nedidelis, nes esame jauni, taupome, atidedame pirkiniams.
Turbūt būtų naivu tikėtis, kad pirmais ar antrais karjeros metais pradėsime daug uždirbti. Juk, kaip ir minėjau, visų pirma ateiname iš idėjos, iš aistros.
– Dėkoju už pokalbį, Jokūbai. Labai linkiu neišsivaikščioti, kai stosite mokytis į skirtingas aukštąsias mokyklas, kai atsiras nauji pažįstami ir pasiūlymai groti kitose grupėse. Tikiuosi, kad taip anksti gimusi rokeriška draugystė liktų bendru pomėgiu ir pragyvenimo šaltiniu ilgam laikui.
– Ačiū jums, kad mus pastebėjote.
