„Įsivaizduokim, jei nueitume į prekybos centrą ir ten pamatytume, pavyzdžiui, 2000-ųjų metų asortimentą? Būtų keista. Lygiai taip pat ir muziejus – mes norime, kad jis būtų šiuolaikinis, atnaujintas, interaktyvus“, – sako Kėdainių krašto muziejaus, turinčio šešis filialus, vadovas Rimantas Žirgulis.

Pernai metų pabaigoje R. Žirguliui kultūros ministras Simonas Kairys įteikė premiją už muziejininkystės darbus. Jo iniciatyva Kėdainių krašto muziejuje atnaujintos ir šiuolaikinės visuomenės poreikiams pritaikytos ekspozicijos, o per pandemiją R. Žirgulis rado būdų, kaip virtualioje erdvėje kuo originaliau atskleisti Kėdainių krašto istoriją ir su ja supažindinti visuomenę.

Gavote apdovanojimą, kuris yra tarsi Jūsų metų darbo įvertinimas. O kokie Jums pačiam buvo praėję metai?

– Muziejuje dirbu nuo 1988 ir jau 30 metų jam vadovauju. Tačiau tokių sudėtingų metų, kokie buvo pastarieji, nepamenu. Tai buvo ne tik sunkūs, tačiau ir labai intensyvūs metai.

Pernai baigėme du didelius projektus, vieną pradėjome. Vienas iš baigtų projektų – evangelikų reformatų bažnyčioje, kurį vykdėme kartu su Baltarusijos Nesvyžiaus nacionaliniu muziejumi-draustiniu „Kunigaikščių Radvilų paveldo Kėdainiuose ir Nesvyžiuje išsaugojimas ir pritaikymas turizmo reikmėms“.

Anksčiau muziejai buvo labiau rezistentai, tautos savasties saugotojai. Jie viską rinko, kaupė, saugojo. Be jokios abejonės, tai labai svarbu, nes jei to nebūtų, ką mes dabar turėtume?

Taip pat baigtas projektas „Lietuvos–Lenkijos istorija iš trijų miestų perspektyvos“. Pernai prasidėjo trečiasis didelės apimties projektas – Daugiakultūrio centro rekonstrukcija.

Džiaugiuosi, kad muziejuje vykdome didelius, šimtus tūkstančių eurų kainuojančius projektus. Tiesa, svarbu pasakyti, kad tų pinigų mums niekas tiesiog šiaip nedavė – dalyvavome konkursuose ir juos laimėjome.

Kuo šie projektai Kėdainiams svarbūs?

– Jie turi išliekamąją vertę. Lieka vaizdas, turinys. Ir tu žinai, kad padarei darbą, po kurio tavo miestui dėl to nebus gėda.

Pavyzdžiui, kunigaikščių Rad­vilų mauzoliejus. Pirmas sarkofagas buvo renovuotas 1995 metais, kiti užbaigti 2001 metais. Sarkofagų būklė buvo nelabai gera, praėjo per 20 metų. Ir pačios kriptos, sienos… Buvo sarmata prieš lankytojus. Beje, Radvilų mauzoliejus yra pati patraukliausia turistų lankoma vieta Kėdainiuose.

Dabar jis atitinka XXI amžiaus europinio mauzoliejaus reikalavimus. Apšvietimas, ventiliacija rekuperacija ir visi kiti dalykai.

Kartais juokauju, kad muziejuje yra puiki galimybė patekti į laiko kapsulę. Ateini į kai kurias sales, pamatai ekspozicijas ir jautiesi būdamas šiame laikmetyje. Tada eini į kitas muziejaus erdves ir patenki į 2000-uosius metus. Didžiulis skirtumas, kontrastas tarp to, kas padaryta dabar ir kas buvo padaryta anksčiau. Animacijos, ekranai, vizualizacijos – gali muziejuje praleisti visą dieną ir vis tiek visko nesužinosi.

„Džiaugiuosi, kad muziejuje vykdome didelius, šimtus tūkstančių eurų kainuojančius projektus“, – sako R. Žirgulis. (A. Barzdžiaus nuotr.)

Arba Daugiakultūris centras, kuris irgi labai populiarus, žmonės mėgsta lankytis ir čia vykstančiuose renginiuose. Verkiant reikėjo kažką daryti.

Vieni pirmųjų Lietuvoje rekonstravome sinagogą. Tačiau praėjo daug metų ir reikėjo atnaujinimo. Ypač žinant, kad kartą čia tiesiog nukrito dalis lubų. Laimei, nieko neužmušė, nes tai įvyko naktį.

Metus pažymėjo ir netektis. Pernai mirė archeologas Algirdas Juknevičius, miestui davęs, palikęs be galo daug.

– Tai buvo smūgis. Jį pažinojau dar nuo 1988 metų. Kartu dirbome, kartu leidome kompaktinę plokštelę, rašėme tekstus, tardavomės.

Kai tu turi kompiuterį, tačiau jis labai perkrautas, netelpančią informaciją saugai išoriniame dis­ke. Keistas palyginimas, bet kai buvo Algirdas, aš žinojau, kad man nereikia visko žinoti, nes žino jis. Ir jei žino jis – žinosiu ir aš, žinos kiti. Profesine prasme tai buvo žmogus, visą gyvenimą paskyręs darbui, Kėdainiams, Kėdainių archeologijai ir istorijai, sukaupęs daug žinių. Jis buvo profesionalas, kokių nedaug būna mažuose muziejuose. Periferijos aplinka priverčia žmones slysti paviršiumi, nesigilinti, subanalėti. Algirdas sau to niekada neleido. Ir mes, žinoma, pasitempdavome greta jo.

Nuostabus, šviesus žmogus, kuris mokėjo bendrauti su kiekvienu, kiekvieną prakalbinti, pagirti. Prie jo karsto sakiau: tai buvo kuklus aristokratas. Be to, jis buvo visiškai abejingas mūsų miesčioniškumui, paviršutiniškumui, visą gyvenimą važinėjo dviračiu, jam nereikėjo jokios prabangos, o mobilų telefoną įsigijo tada, kai privertė liga.

Kokius metų renginius išskirtumėte?

– Pernai įvyko du festivaliai: Česlovo Milošo festivalis ir Radviliada. Taip pat noriu pasidžiaugti išleista Reginos Lukminienės knyga „Kėdainių krašto tautosaka. Kraštotyros užrašai“.

Praėjusieji metai prasidėjo nuo apdovanojimo – gavome jį už sukurtą „Radvilų televiziją“, o portalas „Keliauk Lietuvoje“ mus išrinko tarp geriausių vienuolikos sprendimų karantino metu. Buvome sukūrę fantastiškas 3D animacijas su personažais ir pasakojimais, taip bandėme prisitaikyti prie karantino realybės ir kad žmogus, negalintis ateiti į muziejų, pažinti istoriją galėtų virtualiai.

Jūsų nuomone, koks yra šiuolaikinis muziejus? Ar koks jis turėtų būti, kad jį mėgtų lankytojai?

– Manau, kad žmogus, ateinantis į muziejų, nori patrauklumo. Šiais laikais muziejus yra ryšių objektas, jis komunikuoja. Mūsų užduotis – užtikrinti tinkamą praeities, istorijos komunikaciją šiuolaikinei visuomenei, kuri nenori skaityti, nenori ilgai klausytis.

Periferijos aplinka priverčia žmones slysti paviršiumi, nesigilinti, subanalėti. Algirdas sau to niekada neleido. Ir mes, žinoma, pasitempdavome greta jo.

Anksčiau muziejai buvo labiau rezistentai, tautos savasties saugotojai. Jie viską rinko, kaupė, saugojo. Be jokios abejonės, tai labai svarbu, nes jei to nebūtų, ką mes dabar turėtume? Tuščią vietą. Tačiau dabar muziejaus funkcijos keičiasi.

Ir atsiranda dar vienas raktinis žodis – interaktyvumas? Tai svarbu?

– Manau, kad taip. Interaktyvumo reikia, jo yra. Žmogus nenori būti vien tik pasyvus klausytojas ar žiūrėtojas. Vienam svarbi tradicinė ekskursija, kitas labiau renkasi, pavyzdžiui, žiūrėti dokumentinį filmą apie Česlovą Milošą.

Pernai sustojo vienas mūsų projektas, kuris, jei būtų įgyvendintas, sukurtų muziejui didelę pridėtinę vertę. Taip nutiko dėl Lietuvos ir Baltarusijos santykių. Mes kaip tik buvome laimėję trišalį projektą, kuriame, be mūsų, dar turėjo dalyvauti Baltarusija ir Latvija, o Kėdainių muziejus – pagrindinis partneris. Projekto vertė apie 900 tūkst. eurų, iš kurių per 500 tūkst. būtų skirta Kėdainių muziejui. Taip tikėjomės užbaigti antrąjį muziejaus aukštą, įrengti čia virtualias realybes. Tačiau šis projektas sustojo.

Kalbant apie muziejų yra nuo senų laikų įsiminusi frazė: eksponatų rankomis neliesti.

– Įsivaizduokite, jei yra unikalus eksponatas, pavyzdžiui, Mažvydo „Katekizmas“. Ar kiekvienam galima jį duoti? Tačiau interaktyvumas, šiuolaikinės technologijos ir leidžia eksponatus „paliesti“, pajusti juos.

Mūsų muziejuje yra skyrius „Dokumentai kalba“, o ten – 1631 metų fundacija dviem evangelikų reformatų bažnyčioms. Tad šį dokumentą šiuolaikinių technologijų dėka galima išsididinti, galima transkribuotą ir išverstą tekstą žiūrėti, matyti kiekvieną žodį, galima klausytis garso įrašo. Tokių eksponatų yra ir daugiau.

Kiek lankytojų per metus apsilanko muziejaus padaliniuose?

– 2021-ųjų metų statistikos dar neturime, tačiau maždaug apie 50 tūkstančių. Vieni ateina į muziejų ir domisi ekspozicijomis, kiti renkasi renginius, o mokiniai dalyvauja neformaliojo švietimo veiklose. Tad lankytojų spektras – išties platus.